Markas žvelgė į Lotę ir kilstelėjo antakį.
- Ką norėjai pasakyt?

-Tai.. neturi reikšmės,-susiraukė

- Manau, viskas turi kažkokią reikšmę... todėl rėžk.
Lengva šypsenėlė Markio veide kiek praskaidrino vadinamojo 'pokalbio' nuotaiką.

Ji atsisėdo ant grindų, kaažkur netoli Marko. Tada tarė:
-Mes daug kartu patyrėm. Daug išsiskyrimų, susitaikymų. Kiekvieną kart kai išsiskirdavom, aš bandydavau apsimest, kad tu man nerūpi. Bandydavau sau įteigt, kad tavęs nebemyliu. Bet man tai per daug sunku. Tu mane labai įskaudinai, jaučiausi sugniuždyta. Bet suprantu, kad negaliu ilgai ant tavęs pykt, nes tave myliu.

- Lote, atleisk man, aš...
Sumurmėjo ir stipriai apkabino merginą.
- ...paskutinis kvailys, kad tave paleidau.
Sušnabždėjo.

Ji apkabino jį ir padėjo galvą jam ant peties.

Markas šyptelėjo. Vis dar laikė Charlottę glėbyje. Nenorėjo, negalėjo jos paleist, žinojo, kad tokios nesąmonės nebepasikartos.
- Nepyk. Niekad nenorėjau tavęs įskaudinti, ar panašiai. AŠ kvailas ir pasiduodu tam 'išoriniam pasauliui'.
Tyliai pakartojo, ir šiaip, nebuvo reikalo kelt tono, kadangi Lotė buvo prie pat jo.
- Juk žinai, kad myliu tik tave, tu man pati gražiausia, pati pačiausia.
Nusišypsojo.

Ji užsimerkė ir nežymiai linktelėjo.

Markas kiek atsitraukė. Nežymiai šypsodamasis, vaikinas pažvelgė į Lotės akis.
- Aš tave myliu.
Tarė.
- Myliu, myliu, myliu.
Nusišypsojo ir įsisiurbė merginai į lūpas.

Ji apkabino vaikiną ir atsakė į bučinį

Markis nutraukė bučinį. Pakilęs nuo grindų, ant kojų pastatė ir Lotę, tada kartu susėdo ant sofos. Švelniai ranka perbraukęs ranka jai per plaukus, vaikinas padėjo jos galvą sau ant peties, o ant jos savąją. Rusenantis židinys ir pro langą besiskverbianti tamsa, sukūrė bauginančiai gražią ir mielą nuotaiką.

Ji pažvelgė per langą. Matėsi pilnatis. Danguje nei debėsėlio, todėl mėnulis matėsi kaip niekada ryškiai.
Mergina nužvelgė tą nuostabią naktį. Galiausiai Blood akys grįžo prie Marko

- Nori...?
Visąlaiką stebėjęs Lotę, kiek palenkė galvą į lango pusę.

-ne,-papurtė galvą.
-Man gerai ir čia,-šyptelėjo

- Kaiip tik pasakysi.
Šyptelėjo Markas.

Ji apžvelgė jam į akis ir šyptelėjo

Nešinas šūsniu visokių atvirukų ir laiškų, kambaryje atsirado Markis. Viską sumetęs ant stalo, iš krūvos ištraukė kažkokį paketą. Jį praplėšė. Iš paketuko iškrito šokoladinės varlės, dar kažkoks laiškas ir pliušinis meškiukas. Nustebęs, išlankstė laišką. Kiek susiraukęs, Markas akim permetė laišką, išmargintą širdelių, zuikučių ir visokių kitokių šūdukų. Laiško apačioje buvo užrašas - "TAVO G" [[xDDDDD]].
- G? Slapta Gerbėja?
Sukikeno ir sulankstęs laišką, sugrūdo jį atgal į paketą. Meškiuką su širdele letenose numetė ant sofos, ten pat skrido ir šokoladinės varlės. Kerų pagalba viską panaikinęs, vaikinas įsitaisė ant sofos.

Eidama koridoriumi Lotte priėjo slaptas duris. Pamindžikavusi prie jų kelias minutes pamatė, kad jos atsivėrė ir įėjo. Nieko aplink nematydama toliau kažką rašė į knygelę. Prikandusi lūpą knygelę užvertė ir pakėlė galvą. Pamačiusi Marką šyptelėjo:
-Labas

Apie kažką mastęs, vaikinas ne iš kart pastebėjo Lotę. Bet pastebėjęs, nenoriai šyptelėjo.
- Labukas.
Pasisveikino. Pakilęs nuo sofos, pakštelėjo merginai į lūpas.
- Ką čia turi?
Neva labai susidomėjęs knygele, paklausė.

-Užplūdo įkvėpimas,-nusijuokė ir rankomis apkabino jo kaklą.

- Viskas aišku.
Kiek šyptelėjo Markas. Kažką prisiminęs, atsitraukė nuo merginos. Pasiekęs sofą, nuo jos pakėlė jam skirtą meškiuką.
- Tikiuosi patiks.
Šyptelėjo ir įteikė tą pliušinuką Lotei.

Lottė keistai nužvelgė meškiuką ir sukrizeno:
-Ačiū.
Atsisėdusi ant sofos vėl keistai jį nužvelgė ir padėjo kažkur šalia