Įvažiavusi prie laiptinės, iš savo mašinos išlipusi, Emma su lagaminais, ilgėdamasi buvusio namo, bet ką bepadarysi, įėjo į butą. Įžlibino ugnies kibirkštėlę. Jai skirtame kambaryje pasidėjo lagaminus ir nuvarė link tos kibirkštėlės. O ten, pasirodo, degė.... Žvakė. Tai buvo vienintelė šviesa, kuri atsispindėjo visame bute. Buvo niūru. Em tai nepatiko ir ji uždegė daugiau šviesų. Kai tai padarė, vienu pūstelėjimu užgesino žvakės šviesą. Žvakė, baigusi degti, susilydė... Atsargiai ją paėmusi, Em ją išmetė į šiukšliadėžę. Ach, kad čia viskas būtų balta.... - mąstė ji. Bet jai niekas negalėjo padėti. Ji tiesiog atsisėdo ant kėdės virtuvėje ir rymojo kokią valandą.

Pakilus, atėjo metas viską susidėlioti, gražiomis spalvomis "nuspalvinti" tuščią ir niūrų butą. Gi ji niekada nėra kažko prifantazavusi, ir to į kažką neįdėjusi! Kaip dabar- balta spalva. Ji beveik visą butą padarys baltą. Ta spalva buvo jos mylimiausia, nuo mažens... Em besidėliodama daiktus prisiminė gražią vaikystę, mokslą Hogvartse. Beveik niekas nebuvo pasikeitę.... Net Velso pakrantė, kurioje ji gyveno, būdama dar maža... Pagalvojus apie šeimą, Emma krūptelėjo, galvodama apie baisius dalykus. Bet ji juos vijo į šalį, nes niekada nenorėjo (ir dabar nenorės) mąstyti apie blogą. Nenorėjo gadinti nuotaikos, kuri buvo taip iškilusi... ji prislėgo. Šypsenos beveik nebeliko, vėl pamačius tamsą. Gerai, kad stovėjo kamputy lempa. Em ją įjungė. Pagaliau. Baigtas tvarkymas..... Liko apsižvalgymas, dulkių nuvalymas.

Vos ne kiekviename kambaryje ji rado dulkių. Kruopščiai jas išvalė. Visas. Nė vienos neliko. Kai baigė, butas... švytėjo baltai. Em prisimerkė iš pasitenkinimo butu. Jis tiesiog žerėte žerėjo baltai... Ir vėl šypsena grįžo pas Emmą. Džiaugsmas dėl grįžimo Hogvartsan po tiek laiko neišblėsta. Emmai atrodė, jog širdis nori šokti iš džiaugsmo. Bet jai užteko to, kad buvo laiminga, nereikėjo niekur keliauti, kad būtų laiminga. Ji laimingai išvažiavo iš kiemo, bis dar nepamiršdama namo. Mašina labai burzgėjo. Ilgai žmonėms reikėjo laukti, kol... mašinos burzgėjimas nutils.

Buvo tamsu, sunkiai ką galėjai įmatyti tamsoje. Nebent baltą Emmos automobilį atriedantį link Aklosios gatvės 52 namo... Nuvažiavusi, Em išlipo iš mašinos ir nubėgo į butą. Kadangi buvo tamsu, nekeista, kad ir butas vėl buvo tamsus ir niūrus, nors nakties dar nebuvo... Em uždegė šviesas, ir butas nušvito baltai. Ji nupėdino link lovos, persirengusi į ją įsliuogė, ir užmigo trumpam.

Po dvidešimt minučių atsikėlė Em. Nuėjo į virtuvę, pasiskanavo skaniausiu maistu, kokį turėjo. Šyptelėjo. Pamatė dar jos nematytą, nepastebėtą kambarėlį. Ten buvo sudėti visi seni daiktai. Labai tamsu. Net Em įėjusi krūptelėjo. Šiurpas sukrėtė, pamačius tokią gilią tamsą, nes šiame kambarėlyje niekas jos negalėjo pranokti. Ji tiesiog karaliavo kambaryje. Em galvoje pradėjo skambėti vienintelis žodis: "Tamsa.". Nors, nekeista atspėti, ji norėjo šviesos. Kelias minutes kaip nudiegta prastovėjusi, mergina išėjo iš kambarėlio. Atsipūtė, pamačiusi vyraujant šviesą. Gi tai buvo vienintelis dalykas, ko jai reikėjo... Šviesa.

Vėl kruopščiai Em nusivalė dulkes. Pažiūrėjo į savo miegamojo sieną. Buvo jos šešėlis, bet.. jis buvo ne vienintelis. Kampe vyrojo ir kitas šešėlis. Em pasitrynė akis, papaurtė galvą, galvojo, kad ją užvaldė kambarėlyje matyta tamsa. Matyt, taip ir buvo, kadangi po kiek laiko jis dingo. Kadangi po visko buvo suprakaitavusi, Em nuvarė praustis į vonią. Nusiprausė. Apirengusi ji apsirengė gražia balta suknia ir norom nenorom užgesino šviesas ir išvarė iš Aklosios gatvės. Mašina vėl nesustojo burzgėti žmonių ausyse. Tik gal mažiau reikėjo laukti, kol viskas pritils, nes, kadangi buvo tamsa, ūkas, pelėdos garsai, labai jua ir nesigirdėjo tas burzgėjimas.

Calvin'as į butą atėjo. Turėjo raktus, jais atrakino duris. Buvo vienas, kadangi sesuo, kuri čia gyvena, buvo išėjusi. Calvis tikėjosi, kad ji grįš ir kažkaip dar labiau praskaidrins nuotaiką. Apžiūrėjo butą. Tada klestelėjo ant kėdutės virtuvėje ir laukė sesers.
-Turbūt sesė manęs nepažins, kadangi nematė...

Lilliane atkaukšėjo namo. Nuėjusi į virtuvę, pamatė sėdintį brolį.
-Broliuk! Ką čia veiki? A?- paklausė Lili.
Nelaukusi brolio atsakymo, Lilianne dar kai ką pridūrė savo broliui, kol dar neišėjo:
-Žinok, yra toks ežerėlis prie parko, nenori nueiti prie jo?

Greit papurtęs galvą, Calvin puolė sakyti:
-Gerai, sesyt, varom prie to ežerėlio.
Pasistengęs nušisypsoti, jis pakilo. Pradėjo sekti paskui sesę.

Lili nuėjo prie durų, geit užsimaukšlino striukytę ir su broliu išėjo iš buto. Įsėdo į mašiną, brolis irgi ir abu su mašina nuriedėjo iki ežerėlio.

Prie laiptinės atvažiavo Lilianne su broliu.
-Ate.- pasakė broliui Lili.
Tada pradėjo judėti link buto. Dar atsisuko į brolį, bet tas stovėjo, net važiuoti niekur nesirengė. Ji šyptelėjo ir pamojavusi nuėjo butan. Ant pakabos pakabino striukę ir nuėjo į savo miegamąjį pamiegoti.
-Reikės pas broliuko namukus aplankyti. - tarė sau sukrizenusi ir užmigo kietu miegeliu.


Po kiek laiko pabudusi išėjo iš namo. Brolis vis dar stovėjo. Bet ji įsėdo mašinon ir išlėkė.

Greit mostelėjo ranka ir sėdo į mašiną.