Baisi data, kuri sukrėtė MUS ir MŪSŲ ŠALĮ. Tą dieną žuvo 14 nekaltų žmonių. Jie paaukojo savogyvybę dėl mūsų laisvės. Ar tėvai kažką pasakojo? Kokie prisiminimai giminių? Jūsų pačių (jei tuo metu gyvenote)? Pakalbėkim apie kruvinosios sausio 13-osios nakties įvykius. Galim čia dėti informaciją apie Sausio tryliktąją. Gal jūsų tėvai/kitos giminės pažinojo/matė nukentėjusiuosius (sužeistuosius) ar gal žuvusius?

Ne.Manęs dar nebuvo,o šeima nedaug ką prisimena.Viskas,iš ko apie ją žinau(apie šią datą) tai viskas,ką per istoriją ir Lietuvių kala į galvą.Šiandien buvo minėjimas mokykloj,rodė filmuotą medžiagą,vaizdus,mirusiųjų portretus.Pasakojo apie tai.Man šiaip nelabai liūdnos šventės patinka.Todėl ir ši diena neartima.

Man tai ką žinau. Šiandien pabuvau patriotė - vieną laidą per LRT žiūrėjau atsistojusi ir viena ranka laikydama anteną, nes kitaip neveikė, tai paskaudo nugarą, bet užtad išgirdau visai įdomių faktų. Mane visada sukrečia tokios datos, ir tokie įvykiai, žmonių žvėriškumas, ir patriotiškumas. Kartais jaučiuosi taip, kad jeigu dabar tai vyktų, jausčiuosi prastai, nes greičiausiu atvėju ne ten Vilniui stovėčiau, bet bėgčiau į priešingą pusę. >.<

Man ši data priverčia bėgiot šiurpuliukus. Srsly, ta tokia vienybė, toks nerealumas... Aš beveik įsitikinusi, kad ir šiais laikais, atsitikus kažkam panašiam, žmonės susivienytų. Nors ne, aš neįsitikinusi. Anyway, žiauru vien pagalvoti. ._.

Aš tai nepatriotiška žiauriai esu (g sakiau, kad turėjau brite gimti *-*), tai mokloj pirmą pamoką šiaip ne taip atsėdėjau, heėh. Per tylos "minutę" taaaip nejaukiai pasijutau, tai pipiec ;D
O šiaip tėvai tai nebuvo, studentai dar tuo metu buvo, nevažiavo.

Tėvai ten nebuvo, tik sakė, kad anksti rytą močiutė pažadino ir pasakė, kad televizija užimta.
Bet šiaip šiandien per pirmą pam. mokytoja pasakojo prisiminimus, kaip atsikėlė ryte ir įsijungusi tv pamatė kalbą žurnalistės (neprisimenu ko tokios), kuri buvo užsirakinusi studijoje, kad bet kada gali ten įsiveržti rusai, bet ji vis tiek pranešinėjo naujienas..
O aš gal pirmą kartą tikrai suprantu kas tada buvo. Anksčiau tai būdavo tiesiog gedulo diena, per daug nesigilinau. O dabar pagalvojus apie sausio 13 įvykius nejauku pasidaro. Aš pati neišdrįsčiau stovėti prieš tanką ir skanduoti "Lietuva", kaip žmonės buvę ten tą naktį.

^ Eglė Bučelytė

Gerai, tikriausiai šito tikrai neįsidėmėjau ;D

Suprantu, kad lietuviams šita data yra yyypač svarbi ir visa tai kas vyko tuo metu buvo siaubinga ir paprastais žodžiais neapsakoma, tačiau man tai eilinė diena. Galbūt jei būčiau ankščiau gimus ir būčiau jautus kaip kas tuo metu dėjosi, dabar kalbėčiau visai kitaip. Tačiau dabar.. Visas tas ypatingas dėmesys.. Žodžiu ne man šitai.
Kiek mama pasakojus, tai buvo baaaisu. Tuo meti ji Rokišky mokėsi ir matė kaip sužeistus gabeno atgal į miestą. O tėtis nepasakojo nieko ypatingo, nes ne su tėčiu tokiom temom šnekėt.
Tylos minutės man yra totalus košmaras. Kad ir kaip nejauku būna, vis vien išstovi tą minutę ir tiek, nors ir neskaitau jų pagarbos ženklu.

Mūsų tai mokytoja pasakojo, kaip sakė ta Eglė Bučelytė: "Jie ateina, ateina. Bet mes dar neutraukiam transliacijos"... Šiaip, mane tai sukrečia vien pagalvojus ar pamačius įvykių nuotraukas ar pagalvojus kaip žuvo sausio 13-osios aukos. Pati buvau prie jų kapų, ir Loretas kapas buvo išskirtinis: vyrų buvo juodi kryžiai, o Loretos - baltas.. Dar matėm kapinėse kažkokią statulą už žuvusius už laisvę... Žodžiu, mane labai sukrečia prisiminus šitą datą, nors ir tada negyvenau.. bet iš tėvų/žmonių pasakojimų, tiesiog buvo baisu. Žuvo tiek jaunų žmonių.. jauniausias buvo 18 metų. Jis dar galėjo susikurti savo gyvenimą.. bet nepavyko. Bet jis atidavė gyvybę už Tėvynės laisvę. Nežinia, kas būtų buvę, jei nebūtų budėję tie tūkstančiai minių, kurie išdrįso stoti prieš rusų ginkluotus karius, o jie, beginkliai... tiesiog, daug liūdnų emocijų kelia ši data. Manau, kad reikia pamąstyti apie žuvusius.. jei ne jie, nemanau, kad dabar Lietuvos radijos ir telvizijos bokštas, Parlamentas ir kiti nebūtų okupuoti.

Kita vertus... ką mes suprantam apie laisvę. Mes galim nebent jaustis lievai, kad žuvo žmonės, bet tikrai nejausti jiems pagarbos už tai, ką jie padarė. Ir šnekėti, kad gerbiam juos už tai yra visiška nesąmonė, mes neturėjom progos patirti to.
Čia iš aukščiau esančių niekam neprieštarauu, tik tiek, kad šiaip, pamąstymas.