Nelabai raudamas kur jis pateko, vaikinas karštligiškai pripuola prie pirmos sutiktos seselės, beveik maniakiškai ir žiauriai drebėdamas.
- Padėkit man. Prašau. Sprogimas. Nežinau, - padrikai aiškina, Fi prie savęs spausdamas it kokį brangakmenį. Vos tik seselė užriaumoja ant jo, kad jis paguldytų ją ant gultų, Smitis pagaliau jos paklauso. Kelios seselės išveža Fioną iš palatos, o kadangi kambarys tuščias, vaikinas drebėdamas, grąžydamas rankas ir iš to šoko vis dar negalėdamas žliumbti, atsisėda ant lovos ir tiesiog spokso į vieną tašką, kramtydamas lūpą. Praėjus mažiausiai pusvalandžiui, Ašton pakyla ir lėtai ima vaikščioti po palatą, pasiekdamas tai vieną, tai kitą kampą. Galų gale sustojęs priešais langą, vaikinas atremia delnus į palangę ir nuryja burnoje susikaupusius skysčius, visiškai nenorėdamas pradėti žliumbti. Užsispoksojęs kažkur į tolumą, bandydamas atsijungti nuo realybės, Aštas nemenkai krūpteli, kai durys atsiveria ir pro jas, su prijungta įdomia aparatūra, yra įvežama Fiona. Vos gaudydamas orą, Smitis prilekia prie seselės, bandančios kažką padaryti su aparatūra ir sugriebia ją už rankos.
- Kaip ji? Kas atsitiko? Kas? - eilinį kartą kartodamas klausimus greičiau nei reikia pradeda.
- Matote... - sumurma seselė, atkabindama beveik geležinius Smito gniaužtus nuo savo rankos. - Prisėskite.
Nekantraudamas išgirsti viską, Ašton greit padeda subinaitę ant lovos ir suraukęs antakius laukia naujienų.
- Įvyko persileidimas.
Smitis prasižioja kažką sakyti, galų gale įkvepia oro. Kelias akimirkas taip prabuvęs, vaikinas užsičiaupia ir nuleidžia galvą. Nelabai ilgą laiko tarpą praleidęs žvilgsnį sukoncentravęs į žemę, Smitas galų gale pakelia akis į seselę.
- O kaip ji pati? - tyliu, kiek užspaustu balsu prataria.
- Dėl laaaabai stipraus smegenų sutrenkimo, gali atsirasti nedidelis, smulkus užmaršumas, kuris ilgainiui tampa nuolatiniu, daugiau pasireiškiančiu ligos progresavimu. Vėliau atsirandantis kognityvinių gebėjimų pablogėjimas apima kalbos sritį (afazija), sugebėjimą atlikti tikslius judesius (apraksija), atpažinimą (agnozija). Ši liga nutraukia ryšius tarp priekinės ir galinės smegenų skilčių bei galūnių sistemos. Dėl to pablogėja su ja artimai susijusi protinė veikla, pvz., apsisprendimas ir planavimas, - išberia seselė. - Bet tai tik spėjimai, daugiau pasakysime vėliau. Paliksiu judu, - linkteli ir pasišalina iš palatos.
Aštas lėtai iškelia antakius ir akimis išseka seselę. Kiek pamirksėjęs, vaikinas nuveda žvilgsnį į gulinčią Fioną ir prikanda lūpą.
- Kad ir ką ta boba pasakė, jeigu tau kas nors tikrai blogai, aš tave užmušiu, - galų gale iškalbingai linkteli ir persėda ant kėdės, su kuria prisitraukia prie merginos lovos. Supratus, kad Fiona bent jau sugebėjo išgyventi, vaikino mintyse ima ryškėti mintis, kad to mažo kaldūniuko Fi pilve nebėra. Tyliai atsidusęs, Aštas paima žmonos delną į savąjį ir atsiremia į abu juos.

[[ Alia seselė tai tikra vaikšiojanti wikipedia. Ok, kai grįšiu gal šiandien, gal ryt prieš išvarant atrašysiu. ;D ]]

Nežinia kiek laiko de Smith'as ten prasedėjo/pramiegojo/prasnaudė/pražiovavo ir panašiai, bet kažkas pradėjo garsiai pypsėti, ir pro duris įlekė keletas hilerių. Paspaudę kažkokius tai mygtukus žiobariškoje aparatūroje, vėl išėjo. Pypsėjimas net nepažadino Smitho, jis dar patogiau įsitaisė krėsle.

<..>


Dar po kelių valandų pagaliau Fi pramerkė akis. Apsižvalgiusi susiraukė pamačiusi akis skaudinančią baltą spalvą. Tada pora kartų suklinksėjusi staigiai atsėdo lovoje. Galva buvo kaip iššluota, toks jausmas, kad žinojo tiek daug, ir viską pamiršo, lyg tai būtų nereikšminga. Nejučia užsiėmusi už pilvo pajuto lygumą. Pati net nesuprato kodėl taip padarė, gal koks refleksas... Šiaip ne taip atsistojusi nuėjo prie lango, kur buvo padėta dežė su Fi vardu ir dar kažkokia keista nepažįstama pavarde šalia jos. Atidariusi dėžę rado raštelį: "Sveikinimai išgyvenus! Ir sėkmės dėliojant atsiminimus atgal. Gal šitie bent kiek praskaidrins atmintį... Geriausi linkėjimai, eilinį-kartą-Tave-bandantis-nukillinti-Adam. " Fi susiraukė. Per daug nesigilindama į laiško turinį, susidomėjo likusiu dežės turiniu - žaisliniais kareivėliais. Ištraukusi visus išdėliojo ant palangės, ir išsišiepusi pradėjo su jais žaisti.
- Cha! Tu turi IOF .32 Revolverį, Tau reikia pasislėpti, bet ne per toli... - pradėjo burbėti ir apsižvalgiusi paėmė Smith'o puodelį (pastarasis net nepajuto, kaip nuo jo nušvilpė puodelį), ir padėjusi ant palangės, paslepė už jo kareivėlį taip, kad jis galėtų šaudyti, bet kad jį patį uždengtų nuo kulkų. Tada paėmė kitą kareivėlį.
- Ooooo, kad aš turėčiau tokį TKB-059. - niūriai tarė kareivėliui, dėdama jį netoli gelės vazono. - Ūūūūū britiškasis Lee-Enfield Jungle Carbine... - išsprogdino akis ir paslepė šį kareivėlį gelės vazone už lapų. Tada išstačiusi kitus kareivėlius, pradėjo pyškinti vieną kitą, net nekreipdama ir nematydama, kad palatoje ji ne viena.

Smitis, po kažkurio nelabai tylaus pykštelėjimo kiek sujudėjo. Dar kelias akimirkas pasimuistęs, vaikinas pramerkė akis, patraukė ranką, į kurią atsirėmęs miegojo ir apsižvalgė po palatą. Nepamatęs merginos būtent ten, kur ji turėtų būti, Aštas staigia pasisuko į palangės pusę ir kur kas ramiau šyptelėjo. Šypsena ilgai neužsibuvo. Jis pajautė žiaurią tuštumą sugebėjęs įžiūrėti, jog po ligoninės rūbais nebėra solidaus Fi pilvuko. Nurijęs burnoje susikaupusius skysčius, Šaštonas pakilo, ranka pasiremdamas į kėdės ranktūrį. Raukydamas antakius, vaikinas ramiai nužingsniavo link žmonos ir švelniai prilietė jos petį.
- Fi, tau reikia... gulėti... - tyliai, kiek prikimusiu balsu sumurmėjo. Aštas neturėjo supratimo kaip jis turėtų elgtis - viduje sumišęs liūdesys ir pyktis dėl tokio neapdairaus Fi elgesio, bei neapsakomas džiaugsmas dėl to, kad jo mylimiausiam padarui žemėje viskas gerai.
Ašto žvilgsnis nukrypo į tai, ką žmonelė daro. Suraukti antakiai vėl pridėjo Aštono veidui to tokio "wtf?" atspalvio.

Fi pamačiusi kažkokį nepažįstąmą vaikiną, kuris kažkodėl jai acociavosi su blondiniškumu, kai pats buvo juodut juodutėlis, tyliai sucypė.
- Neliesk, o tai pasirūpinsiu geru Mamba pistoletu, ir Tavo gražioj kaktoj pravarysiu kulką. - cypiančiu balsu tarė atsukdama į jį vieną iš kareivėlių. - Palaukit. Ar jūs daktaras, ar tik tokį primetat? - paklausė prisimerkusi ir pagaliau nužvelgusi neaiškaus tipo JOS palatoje stovį - šiek tiek murzina, kruvina, oukey, DAUG kruvina, rankoje keletas nežymių stiklo šukelių. - Neeeee. - nutęsė. - Matyt jūs tik apsimetat daktaru. - susiraukė ir nebekreipdama dėmesio vėl žaidė su kareivėliais.

Smitis staigiai atšoko nuo merginos, šiai gana audringai sureagavus į Aščio prisilietimą.
- Fi? - nedrąsiai ištarė, jau kelis kart tyliau. Mintyse ėmė kilti prisiminimai. Di, jos trumpas atminties praradimas po komos... Vaikinas vėl grįžo prie Smitienės.
- Aš Ashton. Ashton Smith. Tfu. Ashton DE Smith, - ištarė, atkreipdamas Fi dėmesį. Gana skaudžiai, tačiau labai švelniai šyptelėjęs, vaikinas paėmė vieną kol kas nepanaudotą kareivėlį ir įstatė jį į vazoną, esantį aukščiau ant palangės. - Snaiperis turi M107, .50 kalibro, kulkos turi briauninius ir sūkio stabilizatorius caliber, - išdėstė. - Iš čia jis ištaško visus taviškius. Beeet, čia.... - nutęsia, padėdamas kitą kareivėlį jau šalia kitų. - Šitas vyrukas su amerikansku povamzdiniu 40 mm M203. Net ir būdamas pusaklis jis iškirstų snaiperį, - išsšiepė. Jų gana fainą žaidimą nutraukė pro duris vėl įžengusi seselė. Dar kelias akimirkas paspoksojęs į Fioną, Aštas nužingsniavo prie seselės.
- Kas jai?
- Juk sakiau. Neturėtumėte apkrauti ją pernelyg dideliu informacijos kiekiu. Po truputį. Jūs jos vyras, taip? Palaikykit šitą informaciją vėlesniam laikui, išgirdus, kad toks debilas tavo vyras galima gauti infarktą, - piktai subambėjo seselė, binzendama link Fi. - Panele, prigulkite, - kur kas švelnesniu balsu ištarė ligoninės darbuotoja, vesdama Smitienę link lovos.
Aštas mąsliu žvilgsniu nusekė vykstantį veiksmą. Fi pagaliau atsidūrus lovoje, Aštas nužingsniavo link jau išbandytos kėdės ir įsitaisė.
- Tu tikrai nieko neatsimeni? - nedrąsiai pasiteiravo.

Fi susiraukė kaip mažas vaikas, kai ją vėl paguldė į lovą. Kai tik seselė išėjo, iš kišenės ji išsitraukė vieną iš kareivėlių (kiti liko ant palangės *cry* xDDD) ir nutaikė į Smith'ą.
- Iš kur Tu tiek nusimanai apie kalibrus? - prisimerkė ir buvo pasiruošusi bet kurią minutę sviesti kareivėlį į Smith'ą netikėtai.

[[ Srsly dude. Di? xDDDDDDDDDDDDDDD Kaip man patinka prisikabinėti šiandien. *sun* xDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDD ]]

(( Nū ta prasme jis atsiminė, kad jam taip buvo. Negi rimtai pamiršai kaip viskas prasidėjo naktį su albybiabakais, varnomis ar galų gale žiūrovais? xDDDDDDD ))

Smitis, kai į šį buvo nutaikytas kareivėlis, per plauką susilaikė nuo iškeltų rankų. Šyptelėjęs, Aštas kilstelėjo švarką ir pademonstravo ten esančius netgi ne vieną, o du pistoletus, bei dar vieną užkištą už diržo.
- Savo rankinuke tu slepi tris kart daugiau. Kartais du peilius ant kojos, o esant tikrai rimtam reikalui - lazdelę iškirptėje, - išsišiepė ir nuleido švarką. - Žiauriausia, kad visi tavo turimi ginklai be išimties po kelis kartus buvo nutaikyti į mane. Ir ne visada juokaujanti, - kiek paraukė antakius.

[[ Di kažkada neteko atminties? Nu jeigu to neatsimenu, vadinasi Dainora irgi yra praradus atmintį. ]]

Fi susiraukusi apžiūrėjo visas vietas, kurias minėjo Smith'as.
- Tu mane apšvarinai? - paklausė jau užsimojusi mesti kareivėlį.
- Iš vis. Kas Tu per biesas? Ką čia darai? - pradėjo klausinėti.

(( Kai tu buvai išvykus savaitgaliui, padarėm iš Di kominę ligoninėj, direktorė su Aštu lakė prie jos ligos patalo, o viskas baigėsi tuo, kad atsibudusi Di dar tuo metu tik bičą Aštoną užignorino ir neatsiminė kas jis toks, pakol dar tada Kim jai nepaaiškino. Tada Di ėjo pas Smitą į kambarį, atsiprašė, o tada 3 leveliai kaldros atiminėjimo iki 4 ryto, su albybiakais, drakėm ir popkornais. O rytojaus dieną tu su mama nepersukai laikrodžio ir kažkur pavėlavot :DDDDD ))

- Ne, tuos ginklus aš tau ir nupirkau. Bent jau didžiąją dalį, - pervertė akis, po to baugščiai žvilgstelėjo į kareivėlį.
- Aš ne biesas. Aš Smitas... - numykė, jau ruošėsi ištarti "O tu Smitienė", tačiau užsičiaupė. - Nesvarbu, aš tik šiaip. Pažįstamas, - staigiai užbaigė, kadangi galvoje staigiai sumetė planą - pasako, kad jie pora, tada turi pasakyti kaip Fi čia atsirado, tada reikia garsiai pasakyti apie prarastą vaiką.
- Mums kada reiktų nueiti kartu pavalgyti. Kai išleis tave, - išsišiepė. - Arba išgerti, - pridūrė kiek skausmingai, atsiminęs, kad alkoholis kažkam Fi viduje jau nebepakenks.

[[ Aiiiii! Vajė, kaip senai tai buvo xDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDD ]]

- Tikrai? Kokia proga pažįstamas man perka ginklus? - nesuprato ir nenoriai nuleido kareivėlį pamaniusi, kad jis matyt koks nors ginklų prekeivis, tik nenorįs sakyti to ligoninėje, kad niekas nenugirstų.
- Pavalgyti? - paklausė, atrodo tik dabar prisiminusi apie maistą. - O čia duoda valgyti? - susiraukė.

(( Ne taip ir seniai.... prieš du metus... pffft... seniai sako.. :DDDDDDDDDDDD ))

- Aš nuo poros metų tave įsimylėjęs, tik mano jausmai vienpusiai. Aš tau net namą pastatęs. Ir pilį savo turi. Ir barą. Ir šuniuką, lakstantį paskui ir vykdantį visus tavo norus, - išdidžiai bakstelėjo nykščiu į save.
- Valgyti? Pffft, apsieisi, noriu bent porą dienų matyti tave tokią kūdą, - prunkštelėjo ir įsipatogino kėdėje. Tik ką atsiminęs, kad sakė, jog jis pildo visus norus, vaikinas atsitiesė kėdėje. - Ok, tuoj, - linktelėjo ir pakilęs nubinzeno į koridorių. Kelias akimirkas ten girdėjosi tik "Pone, dar ne laikas pietums" "Man p*, kad per penkias minutes toje palatoje atsirastų maisto" "Per penkias minutes? Nespėsim..." "Ar jau sakiau kaip man p*?".
Grįžęs į palatą, Smitis įsitaisė kėdėje.
- Sakė jiems nesunku ir tuoj bus, - nekaltai išsišiepė.

[[ Ai jo. TIK prieš du metus. Tokia jauna dar jaučiuos xDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDD ]]


Fi garsiai suklinksėjo.
- Vhaū. Reiklus šuniukas. - sukikeno. - Gerai. Man patinka įdomios istorijos. Kaip mes susipažinom? - paklausė vis dar tikėdamasi išgirsti kažkur Smith'ą sumeluojant, kad galėtų jį apšmeižti nebūtais dalykais.

- Aš garsiai loju, - gūžtelėjo pečiais, apsižvalgydamas savo puodelio.
- Mes? Nežinau. Dar nesugalvojau. Gal kartu gimėm, - vėl patraukiojo pečius, tačiau tik dabar susigaudė ką pasakė. Nuvedęs žvilgsnį į Fi lėtai prasižiojo.
- Auuuč, pagavai. Gerai. Jeigu papasakosiu tikrąją istoriją tu vis vien nepatikėsi, tau pasidarys liūdna, man pasidarys liūdna, o papasakojus smulkiau visus įvykius aš pasirodysiu tikras asilas, todėl geriau viską pradėti iš naujo, - greit sumalė. Vaikinui pritrūko oro, todėl šio prisisotinęs. - Ooo, štai ir pietūs, - džiaugsmingai nutęsė, nors palatoje buvo tik jiedu.

(( O aš irgi jaunuole :DDDDDD ))

- Jokių pietų dar nėra, nes būtų atėjusi bambanti hilerė po to, kai Tu ją taip apšaukei. - kandžiai tarė.
- Make up something. - energingai palinksėjo. - Nes niekada nepatikėsiu, kad kartu gimėm. - susiraukė. - Pala. Kodėl pas Tave nėra žiedo? - prisimerkė spoksodama į Smith'o ranką.

- Nėra žiedo? - išpūtė akis ir nuvedė žvilgsnį į plaštaką. - Nėra???? - supanikavo, įsižiūėrdamas į delną. - Po velnių... Turbūt pamečiau kai oru keliavau į Londoną... Labai skubejau... - nesmagiai nutęsė.
- Pala. O tai kodėl jis turėtų būti? - staigiai susigaudė, kad merginai apie jų santuoką nė neužsiminė.

- O paklausiau dėl Tavo reakcijos. - išsišiepė Fi. - Šiaip smalsu, kas galėtų sugyventi su tokiu kaip Tu. - pakreipė galvą. - Niekada nemokėjau perprasti žmonių psichologijos. - burbtelėjo paspoksojusi į Smith'ą. Tada išgirdo kažkokį bambėjimą.
- O štai ir mano pietūs. - išsišiepė ir tik atsisuko į duris, pro jas įėjo hilerė su garuojančiu padėklu.
- Prašom. - lipšniai tarstelėjo, tada piktai debtelėjo į Smith'ą ir iščiuožė iš kambario.

- Nežinau, turbūt tokia pat psichė ir pijokė, - plačiai išsišiepė, niekaip negalėdamas atsidžiaugti, kad pagaliau gali normaliai šnekėtis su savo išsiilgta motera. - Nepastebėjai, kad tu psichė? O burna nedžiūva? Ugninės kažkur turėjau, - pakilnojo antakius, patogiau įsitaisydamas.
- Aha, aš greit susirandu priešų, - nuętsė Smitas, akimis išlydėdamas hilerę. - Dink iš čia, greitai bl, kad nematyčiau, - piktai suurzgė, šiai stabtelėjus tarpduryje. Patenkintas, vaikinas vėl sugrąžino dėmesį į Smitienę.
- Skanaus nelinkėsiu, vis vien neskanu bus. Vienintelė, kuri moka gaminti visame magijos pasaulyje turbūt esi tu, - palinksėjo, atsiremdamas į kėdės atlošą. - Tu... Tu žinai savo vardą? Pavardę? - prisimerkė.

Fi susiraukė.
- Kaip aš negaliu žinoti savo vardo? - sukikeno. - Fiona de Carlo. Nors toje dežėje kažkas kitaip užrašė. Matyt sumaišė. - gūžtelėjo pečiais.
- Esi valgęs mano gaminto maisto ir vis dar esi gyvas? Stebūūūklas! - išpletė akis.

- Nežinua, bobos tokioje būklėje retai kada žino, - išsišiepė. - Neteisingai užrašė, neteisingai, - palingavo galvą, kol galų gale prisimerkė ir vėl įsmeigė akis į Fi.
- Šiaip teisingai. Tu de Smith, - ramiai ištarė, laukdamas merginos reakcijos. Naaa, jam buvo velniškai įdomu ar Fi jausmai ankščiau buvo tikrai tikri ir ar jie nedingo po tokio įvykio.

- de što? - sumurmėjo. - Neeeee. Aš tiesiog tikra, kad de Carlo. - linktelėjo. - Po paskutinių vedybų man prikišo tą itališką pavardę, kurią tampausi iki šios dienos...

- O po pačių paskutinių - de Smith. Pala. Po paskutinių vedybų? Tai de Carlo ne mergautinė? - išpūtė akis. Po kelių akimirkų vėl grįžo į pradinę padėtį. - Ai jo, jau pirmai sužinojau, - atsiduso.

- de Smith? Pala... - susiraukė. - Kokia ten sakei buvo Tavo pavardė? - prisimerkė.

- de Smith. Irgi. Kviesti seselę ar priimsi šią žinią ramiai? - išsišiepė.

Fi suklinksėjo.
- Kokią dabar reikėjo užduotį daryt, kad net dokumentuose pavardę pakeitė? - susiraukė. - Juk čia užduotis right? Kitaip ir būt negali, visada jeigu man pakeičia pavardę, tai tik dėl kokios nors užduoties. Ar reikėjo nudobti kokį nors mafijos bosą? - iššpletė akis Fi ir laiminga nuo tos minties iššisiepė.