[[..]]

Gitanna, išdidžiai besišypsodama, ėjo link kvidičo aikštės. Ją pamatė. Nubėgo į aikštės kraštą ir užlipo į tribūnas.

Mo nugara atsišliejo į tribūnų sieną ir stebėjo gana žmogišką pasirodymą. To metu inkšdama mergina purtė žaizdotą ranką, kurią žiauriai griaužė dėl pilamo ant žaizdos skysčio, o visam tam pasibaigus ir žaizdai greitai užsitraukus, lengviau atsiduso.
- Damon?
Kreipėsi vardu į padarą, kurį keletą kartų girdėjo per bendras pamokas, ir uždėjo ranką jam ant galvos.
- Atsikratei jo?
Prikando lūpą Mo, su gailesčiu žiūrėdama į tamsias vaikino nevaikino akis. Iš dalies Mo jautėsi kalta dėl viso šito.

- Tu neprivalai to daryti.
Ištarė Mo po to, kai Damon sulojo. ((die, kaip keistai skamba xDDDDDDD)) Atsitraukusi nuo sienos, jį pasiekė ir pritūpė šalia, paglostydama jo šoną. Pajutusi kažką šlapio ir tikrai nepanašaus į svetimų nasrų seiles ar kitus skysčius apie kuriuos jūs ką tik pagalvojote, Mo atitraukė delną ir jį nužvelgė.
- Die, tu sužeistas.
Sumurmėjo sau į drabužius nusivalydama kraujuotą delną ir kyštelėjo ranką į savo džinsų kišenę, kur turėjo rastis lazdelė. Jos ten neradusi, susiraukusi Mo apsičiupinėjo, apgraibė plotelį žemės aplink save. Ir vistiek nerado ieškomo daikto. Atsidususi beviltiškai apsižiūrėjo. Pastebėjusi šaliamis gulinčią Damono kuprinę, Mo nusigavo iki jos, prasegė ir surado to stebuklingo kažkokio skysčio buteliuką. Jį atidariusi, visą likusį skystį po truputį supilstė vilkolakiui ant žaizdų.

Supilsčiusi visą buteliuką, Mo jį sukišo atgal į kuprinę ir dar joje šiek tiek pasikniso. Radusi kažkokį sumuštinį, plačiausiai išsišiepė, nes paskutinį kartą Mo valgė prieš kelias dienas ir tai tik keksiukų su ypatingu gėrimu. Atsikandusi padažais aptekusio sumuštinio, mergina apsidairė. Nepastebėjusi jokio pavojaus (bent jau kol kas), kramtydama priropojo prie Damono.
- Mėnulis tuoj leisis, vėl busi žmogu? Ar reikės pasitelkt kažkokias antgamtiškas jėgas, kad tave paversti normaliu?
Kikendama iš šiaip visai nejuokingų dalykų paklausė ir spoksodama į vilkolakio snukelį, apsilaižė savo pirštus.

- Tada viskas gerai, galim eit į pilį, neprivalai laukti jo.
Ištarė,omeny turėdama kitą vilkolakį.

Mažumėlę nustebusi, kad Damon šitaip paprastai ir lengvai virto atgal į žmogų, Mo netrukus pati pakilo nuo žemės ir šalin numetusi sumuštinį, nusivalė rankas sau į kelnes.
- Neįsivaizduoju, but one thing I know for sure - į mišką daugiau nekelsiu kojos.
Sumurmėjo.
- Tau viskas gerai?
Pasiteiravo žiūrėdama į Damon.

- Priekinė letena?
Iškėlė antakius Mo ir suprunkštė.
- Sutvarkei ne tik jo priekinę leteną.
Sukikeno.
- O ir šiaip, dėkui, kad mane išgelbėjai. Jei ne tu... manęs dabar čia nebūtų.
Liūdnai šyptelėjo.

- Galiu pati.
Nusišypsojo Mo. Priėjusi arčiau Damono, jį apkabino ir pakštelėjo jam į skruostą. Atsitraukusi, nuėjo link pilies.