HAI DERE. Pat su Lor sumąstė rašyt fan fiction pavadinimu "He Loves You", kuriam rasit frank/gerard, frank/mikey ir išlaikysim paslapty kokių dar shippingų. Rašydamos faktais nelabai remiamės, tad nenustebkit radę neatitikimų tarp to, kas parašyta čia ir realybėję vykusių įvykių, daug kas išgalvota ir sukurta skype chat'uose :3
Tikimės, kad susidomės ne tik fanai ir praignoruos faktą, kad čia daug.. homoseksualių dalykų :DD.
Ohkay, daug nekalbėdama dedu pirmą skyrių :DD. Tikimės sulaukt komentarų


1 skyrius: „Best thing in Town“

POV: Frank

Guliu ant nepatogios spyruoklinės lovos, gumbuotas čiužinys bado mano šonus. Švelnus nakties vėjas, įlėkęs į kambarį pro pravertą langą pašiaušia mano plaukus. Nejučiomis suraukiu nosį, nes su vėjeliu prisistato mašalų krūva ir, kaip netikėta, milžiniškas voras. Savo laibom kojom jis persisveria per voratinklio siūlą lyg akrobatas per lyną ir iš lėto leidžiasi link mano galvos. Kimiai rikteliu ir pakišu nosį po antklode – kvailas ir vaikiškas jausmas, kad taip nuo jo atsiribosiu amžiams. Stipriai užmerkiu akis ir kai pajuntu menką prisilietimą prie kaktos, neištveriu – sucypdamas maunu iš lovos ir papurtau galvą bandydamas jo atsikratyti. Taip pat stengiuosi nerėkti iš visų plaučių, nes vorų fizionomijos matomose vietose man atimdavo žadą ir kvapą, priversdavo šiurpulį bėgti kūnu ir susigūžus lėkti į kitą patalpą, kokią nors saugią vietą. Kelių akimirkų bėgyje nusiraminu, giliai ir tankiai kvėpuodamas. Akimis perbėgęs per lovą ir lubas, nepamatau jokio kito padaro, galinčio man įvaryti kokį baimės priepuolį ir patraukiu atgal į lovą. Dar vis besidaužančia širdimi padedu galvą ant pagalvės ir stipriai užmerkęs akis užmiegu.

*

Mane pažadina mamos žingsniai, girgždančių lentų garsai, sklindantys iš koridoriaus. Krūptelėdamas praplėšiu traiškanotas akis ir pasitrindamas jas ištiesiu rankas, norėdamas pasirąžyti. Neužilgo prisimenu, kad nesu tokioje sterilioje vietoje kaip mano senasis kambarys ir žaibiškai prisitraukiu rankas atgal prie savęs. Galiausiai išlipu iš lovos, susižvejoju iš poros dėžių rūbus ir tingiai nukėblinu į vonios kambarį. Paaukojęs pusvalandį švarai ir gerai išvaizdai, nusileidžiu laiptais žemyn ir praveriu virtuvės duris, kur randu mamą, žiūrinčią žinias ir geriančią kavą.

„Frank, mažuti, ką šiandien planuoji?“ išgirstu klausimą ir pamatau menką šypsnį, skirtą mylimam sūnui. Nesiteikiu greitai atsakyt. Pirmiau nueinu prie stalo ir paimu pirmą pasitaikiusį sumuštinį, gulintį kalne kitų. Atsikandu kąsnį ir lėtai jį sužiaumojęs sumurmu motinai „Apžvelgsiu teritoriją.“ Lindą atsakymas patenkina ir ji linktelėjusi galva prieina prie manęs, pakšteli į skruostą ir dingsta pro namų duris.

Aš greitai pabaigiu pusryčius, apsiaunu batus, pagriebęs cigarečių pakelį, žiebtuvėlį ir mobilųjį, išeinu pro duris. Jų nerakinu – kiek girdėjau, čia ramus rajonas, aplinkui vieni senoliai, o ir maniškis namie. Prie vartelių sustoju ir pagalvoju, kuria kryptimi eidamas surasčiau kavinę – dar nespėjau priprasti prie naujojo miesto, nors ir gyvenu čia apie savaitę. Galiausiai net negalvojęs pasuku lekiančių automobilių kryptimi (buvo darbo diena, savaime aišku, kad visos važiavo į miestą) ir ramiai, sukišęs rankas į kišenes bei su rūkstančia cigarete dantyse, žingsniuoju šaligatviu.

Už savęs išgirstu keletą arkliškai besijuokiančių vyriškų balsų. Jaučiu, kad jie po truputį artėja link manęs, bet viliuosi, kad susivoks praeiti pro šalį ir ignoruoti vaikį kaip aš, kaip darydavo visi kiti. Tenka nusivilti, nes pajuntu kumštelėjimą į nugarą, kuris man kone atjungia petį ir ne tokio stipraus, kaip tikėjausi, smūgio į viršugalvį, nuo kurio man vis tiek suraibuliavo akyse. Sugebu neišleisti nei garso ir sulaukęs smūgiu susigūžiu, laukdamas didesnės kumščių lavinos. Turbūt mane kažkas palaimino, nes spėju akies krašteliu pamatyti praeinančią gaują skustagalvių, nežiūrinčių atgal į mane. Palengvėjimo atsidusimas išsprūsta man iš lūpų, kai nebematau jų akyse ir ranka pakyla pasitrinti galvą. Turbūt turėsiu mėlynę ant nugaros, bet nieko daugiau. Tai mane paguodė, nes nenorėjau aiškintis mamai (be to, ką būčiau jai pasakęs?) ir mintyse iškilo priminimas, kad kitą kartą užrakinčiau namų duris – ne toks jau ir ramus rajonas, kaip man pasirodė.

Žingsniuoju toliau lyg niekur nieko, žiūrėdamas į priekį ir vieną po kitos traukdamas nikotino prisotintas cigaretes. Pajuntu dvi esybes, lengvai einančias netoliese ir kaip apsidairau, randu jas sau iš abiejų pusių. Pamatau du vaikinus, apsivilkusius odines striukes, aptemptus džinsus, su kerzus primenančiais batais ir marškinėliais. Vienus puošė „The Smiths“, kitus „Iron Maiden“ pavadinimai. Iš aprangos atrodė kaip broliai, nors veidai skyrėsi. Vienas turėjo akinius ir keistą šukuoseną, kitas varno juodumo plaukus. Pastarojo profilis sukėlė man keistą jausmą viduje, bet jis truko per trumpai, kad jį normaliai suvokčiau.

„Tavęs nesužeidė tie mulkiai?“ paklausė akiniuotasis kasdienišku balsu. Aš nesu socialus žmogus ir su pirmą kartą matomais žmonėmis man sunku bendrauti. Bet sugebu nuryti susikaupusius burnoje skysčius, ištraukti iš dantų cigaretę ir atsakyti „Ne, niekis.“ Jis peržvelgia mano aprangą (aptempti juodi džinsai, odinė striukė, paprasti marškinėliai, konversai ir bepirštės skeleto pirštinės) ir šypteli, parodydamas savo iltis. „Taip besirengdamas gali ir blogiau sulaukti.“ Skeptiškai pažvelgiu tiesiai jam į akis ir pakeliu antakius. „Neatrodo, kad labai skirčiausi nuo jūsų. Bet atrodo, jūs į galvą negaunat?“

„Mes – kitas reikalas.“ Šį kartą išgirstu juodaplaukio balsą. Pastebiu, kad jis kalba ganėtinai keistai, praverdamas tik dalį burnos. Keletą kartu sumirksėjęs aš pasuku galvą į jį ir klausiamai pažvelgiu. „Nes mes broliai Way..?“ lyg netikėdamas, kad nežinau jų, jis paaiškina. Aš prikandu lūpą, nusisuku nuo jo. Toliau einu į priekį ir žiūriu tiesiai. Dieve brangus, toks vaizdas, kad jie kažkokios įžymybės ar kas… Po minutėlės išgirstu linksmą jo brolio balsą. „Gerard, man atrodo, kad čia tas Iero vaikis. Tu Frank, taip?“ aš palinksiu galva, bet nieko nesakau. Numanau, kad mano mama jau turėjo aplankyti porą kaimynų, ji yra labai draugiška moteris. Gerard sukikena ir pastebiu, kaip jis persibraukia ranka plaukus. „Kaip ankščiau nepagalvojau.. Aš Gerard Way, čia mano brolis, Mikey. Malonu susipažinti, mes esam kaimynai.“ Jis ateina arčiau manęs ir tiesiogine ta žodžio prasme ištraukia mano ranką iš kišenės ir ją pakrato. Aš kiek nustebęs stabteliu ir išspaudžiu šypsnį. Pajuntu, kad mano delnas atsiduria Mikey rankoje ir linkteliu jam. Turbūt pirmą kartą per šią dieną apsidžiaugiau, kad susiradau (ar turėčiau sakyti mane susirado) žmonės, nerodantys jokio priešiškumo.

Keletą minučių mes visi trys einame lėtai, tylėdami. Jie, matyt, mąsto apie savo reikalus, aš apie savo. Galiausiai tylą vėl pralaužia Mikey. „Hm, tai… Kur trauki, Frank? Neatrodo, kad būtum moksleivis…“ atsargiai, lyg nenorėdamas įžeisti pabaigia sakinį. Aš po akimirkos atsakau „Į kavinę. Berods čia yra tokia?“. Klausiamai į jį pasižiūriu laukdamas patvirtinimo ir jis šyptelėdamas linkteli. Aš vėl nusuku nuo jo akis ir žiūriu sau po kojom. Mintis iš karto užima mokyklos paminėjimas. Prieš keletą mėnesių buvau moksleivis ir jos baigimas man paženklintas skausmu. Nenoriu prisiminti visų tų nuobaigų, kurie mane primušė po diplomų įteikimo. Nenoriu prisiminti ir vasaros, barnio su tėvais, kad nesimokysiu vietiniame universitete, pabėgimo į New York, susidėjimo su keliais muzikantais ir narkotikų, kuriems vos sukrapštydavau pinigų. Įgavau gyvenimiškos patirties ir puikiai įvaldžiau gitarą, bet… Dabar džiaugiuosi, kad tėvai sugebėjo ištraukti mane iš tos skylės ir atsivežti čia, į Belleville, kur ką tik nusipirkom namą. Gal ir gėdinga buvo gyventi kartu su tėvais, kai man 19 ir neturėti nei darbo, nei kur nors mokytis. Bet geriau nei gyvenimas gatvėse/baruose/neminėsiu kokiose vietose.

Kol mes artėjame prie miesto centro, tyla po truputį traukiasi, pokalbis tarp mūsų gyvėja. Susipažįstu su broliais artimiau, o kai priartėjame prie pastato, be žodžiu sutariame dėl gerų draugų statuso. Nors po mūsų pažinties buvo praėjęs pusvalandis, surandame bendrų interesų ir pomėgių, nekenčiamų dalykų. Galiausiai įžengiame į pustuštę kavinę. Nosis sureaguoja į švelnų ir malonų kavos kvapą, mano lūpas išlenkia šypsena. Mėgau kavą, nors ne taip stipriai kaip Gerard – iš mūsų pokalbio, prasitęsusio viduje, sužinau, kad jis tikrai jai priklausomas. Mikey irgi neatsilieka nuo brolio. Aš sukikenu ir paklausiu padavėjos, ar galiu čia rūkyti, bet sulaukiu neigiamo atsakymo ir prikandu lūpą. Tiksliau ne tiek lūpą, kiek auskarą ir pradedu kramtyti sidabruotą metalo gabalėlį – įprotis, rodantis, kad esu kažkuo nepatenkintas. Bet neužilgo gaunu didelį kavos puodelį ir apsidžiaugiu kaip mažas vaikas. Matyt džiaugsmą išreiškiu rodydamas keistą veido miną, nes abu broliai iš juoko užsikniaubia ant stalo ir nesustoja juokęsi ilgą laiką. Man nuo to nei šilta nei šalta. Tiesą sakant esu netgi laimingas, nes ilgą laiką neturėjau jokių draugų, o šiais vaikinais, atrodo, galiu pasitikėti.

EIKIT SKAITYT!!! Netgi man, kaip labiau jų muzikos ir kur kas mažiau pačių vaikinų fanei labailabailabai patiko, gerai varot, panos. xDD

Pat, aš tau gal tris kart jau atrašiau, kur mano šeštas skyrius? >:((

Um.. susitarsim per skype :DDDD

>:((((((((((((((((

thumbs up'u pasireikšt man neužtenka. Dardardardardardardaaaaaaaaar, nes man LABAI patiko !!!! xDDD

Braukiu džiaugsmo ašarą ir ta proga dedu antrą skyrių :DDD

2 skyrius: „Hairspray Queen“


POV: Gerard

Įsitaisęs prie vieno iš staliukų, aš palaukiu, kol Mikey man atneš kavos. Nors juokiausi iš to, kaip Frank atrodė gavęs puodelį su taip mėgstamu gėrimu, beveik neabejoju, kad pamačius priklausantį man, atrodžiau labai panašiai. Pagriebęs iš Mikey savo vieną iš daugelio kofeino dozių per dieną, godžiai gurkšteliu ir palaimingai atsidūstu. Žinau, kad po valandos norėsiu dar, tačiau dabar tiesiog pasimėgaudamas geriu stiprią kavą. Kadangi esu dažnas šios kavinės lankytojas, (dažnai ateinu papiešti, priešpiečių ar šiaip pasėdėti) apkūni moteriškė, aptarnaujanti klientus jau žino, kokią kavą aš mėgstu.

Gerdamas savo kavą, negaliu nuleisti akių nuo Frank. Nesu matęs jo prieš tai ir turiu keistą įprotį nužiūrinėti pirmą kartą matomus žmones. Taip susidarau bent šiokią tokią nuomonę apie ką tik sutiktą asmenį. Pats sau pripažįstu jog tai, ką matau, man visai patinka. Apžiūrinėju Iero kiek suveltus plaukus, drabužius ir tatuiruotes, kurios, reikia pripažinti, jam labai tinka. Tyrinėdamas piešinius ant jo kūno prisimenu savo adatų baimę. Jeigu ne ji, mano kūną jau senai puoštų daug tatuiruočių. Nusprendęs apie tai negalvoti, gurkšteliu kavos ir pažvelgiu Frank į akis. Nors šio vaikino beveik nepažįstu, pajaučiu, jog mes galim tapti labai gerais draugais.

Kadangi sėdim prie pat durų, vos jos atsidaro, pajuntu vėsų vėjelį, išgirstu varpelio skambtelėjimą. Taip, tai viena iš tų kavinių, kurios virš durų vis dar turi pakabintą varpelį. Gurkštelėjęs dar kavos, tingiai pasuku galvą ir nejučiomis nusišypsau kai pamatau įėjusią merginą. Pakilęs nuo minkštos raudonos sofos ant kurios sėdžiu, patraukiu prie personos, kuri jau mane pastebėjo. Pasisveikinęs, plačiai nusišypsau ir apsikabinu merginą per liemenį, norėdamas prisitraukti ją arčiau. „Ieškai manęs?“ šyptelėju ir pažvelgiu į merginą, kuri linkteli. Sukikenu ir pabučiuoju jos nosies galiuką „iš kur žinojai, kad aš čia?“. Ji sarkastiškai tarsteli „Tu visada čia“ ir nusikabina rankinę nuo peties. Tai Melody, mano mergina. Draugaujam jau tris metus ir aš vis dar stebiuosi, kodėl ji vis dar su manimi. Taip, mokykloje buvau vienas populiariausių vaikinų, tačiau nelabai supratau kodėl. Savyje mačiau daug trūkumų. Todėl, žinoma, vis dar nesuprantu, kodėl mane myli tokia, mano manymu, tobula būtybė kaip Melody. Ji graži, nors ir ne visiems (pripažinkim, mano skonis kiek keistokas). Turi ilgus juodus plaukus, dideles žalias akis, dėl kurių dažnai atrodo nustebusi ir putlias lūpas, kurias dažo raudonai. Ne taip kaip kitos Belleville merginos, ji klausosi roko, metalo, piešia, fotografuoja, todėl daugelis ją laiko keistuole.

Tik pabučiavęs Melody prisimenu, jog mes čia ne vieni ir atsisuku į Frank ir Mikey, kurie sėdi prie stalo ir gurkšnodami kavą mus stebi. Dėl neaiškios priežasties Frank kiek susiraukęs žiūri į Melody, tačiau aš nieko įtartino nepastebėjęs nusišypsau ir pasuku galvą į Mel:

-Mel, čia Frank Iero, mūsų naujas kaimynas. Frank, čia Melody Franklin, mano mergina,-jausdamas, kad vis dar stoviu išsišiepęs kaip idiotas, susičiaupiu ir atsisėdu ant sofos kiek pasislinkdamas, kad liktų vietos ir jai. Melody įsitaisius šalia, vėl nežymiai šypteliu, tačiau apsimetu nepajautęs, kad ji padėjo ranką man ant šlaunies. Ji beveik visą laiką įsiaudrinusi. Aš neprieštarauju.

Žiūrėdamas tai į Frank, tai į Mel, negaliu nepastebėti, jog jie neatrodo labai draugiškai nusiteikę vienas kito atžvilgiu. Kiek susiraukęs, aš kurį laiką spoksau į Frank bandydamas suprasti, kodėl jis taip keistai žiūri į mano merginą, tačiau negaliu sugalvoti nei vienos priežasties, kodėl jis turėtų justi jai antipatiją pirmąją pažinties minutę. Nusprendęs apie tai paklausinėti vėliau, krenkštelėju, kad nebūtų taip velniškai tylu ir pasisuku į Frank, su nežymia šypsenėle veide „Taigi, Frank. Tu groji kuo nors? Dainuoji? Šiaip turi kokių pomėgių?“. Ištaręs šiuos žodžius, pasisuku į Mikey, kuris, atrodo, nelabai kreipia dėmesį į tai, kas vyksta ir kažkam rašo žinutę. Įtariu kad Aliciai, savo merginai. Man atrodo keista, kad jie daugiau bendrauja telefonu, negu realiai, tačiau nieko nesakau ir vėl pasuku galvą į Iero. Frank kurį laiką galvoja, gurkšnoja kavą ir pagaliau ištaria „Groju gitara, bet minimaliai. O dainuoju tik duše. O jūs?“ sukikenęs, jis pabaigia kavą, buvusią puodelyje ir pastato jį ant spintelės. Nusišypsojęs, aš išgeriu savo kavą „Mikey laisvalaikiu mokina grot bosine. O aš.. na, mano kaimynai labai laimingi žmonės, rytais ir vakarais jiem koncertuoju“ sukikenęs, atsisuku į Mel ir vėl prabylu, nukreipdamas temą „Žinai, garantuoju, kad net jeigu dabar pasakyčiau Mikey visišką nesąmonę, jis net nesureaguotų“. Sukikenęs, pasuku galvą į šalia sėdintį brolį žinodamas, kad aš teisus. Jis vis dar įsijautęs rašo žinutę, retkarčiais pakraipo nosį, kad akiniai nenukristų ir šypsosi, todėl aš kovoju su pagunda kiek ištiesti kaklą ir pažiūrėti ką jis rašo.

Kadangi prisiminiau, kad senai šitoj temoj ilgai nieko nedėjau, keliu dar kelis skyrius (sun). Tikiuos vis dar yra susidomėjusių :DD

3 skyrius: „No one knows“

POV: Frank

Namų duris praveriu vakare ir mane pasitinka sunerimusi mama. Jos kaktoje pagilėjusios raukšlės išdavė, kad ji dėl manęs siaubingai nerimavo ir aš tyliai save keikteliu. Po galais, reikėjo bent žinutę parašyti, kad susiradau draugų. Matyt ji iki šiol galvojo, kad guliu primuštas kokiam griovy. Šiaip ar taip, sugebu išspausti šypsnį ir priimu motiną į savo glėbį. „Frank, o Dieve, kaip tu mane išgąsdinai, kur buvai, ką veikei? Ar iki pat nakties vienas vaikščiojai?“ ji labai greitai išberia ir aš norom nenorom sukikenu. „Mama, atsiprašau, kad išgąsdinau. Neturėjau laiko parašyti. Susipažinau su dviem kaimynais. Žinai brolius Way?“ kilsteliu antakius ir šypteliu. Nutylėjau apie Melody – senų dramų nenoriu jai priminti, o apie mus ji viską žinojo. Galiausiai Lindos veide pasirodo šypsena. „O taip, žinau juos. Kaip miela, kad susiradai draugų!“ ji palinksi ir mes nueinam į virtuvę.

Kalbėdami (aš ir valgydamas) žiūrime televizorių. Patalpoje tėvas nesirodo – bijau, kad jis bare arba rūsyje, nuoširdžiai pila viskį sau į gerklę ir prisimena senus laikus. Po geros valandėlės aš padėkoju mamai už vakarienę ir užlipu laiptais į antrą aukštą. Pradaręs duris numetu ant lovos striukę ir šaliką ir prieinu prie lango. Pro jį matau daug namų ir paskaičiavęs kelis pastatus žiūriu į Gerard ir Mikey namus. Iš vyresniojo brolio pasakojimo sužinojau, kad jis gyvena rūsy – netikėtas faktas, bet mane tai žavėjo. Man visuomet tekdavo tenkintis palėpėmis/antrais aukštais. Begalvojant apie Gerard manyje vėl prabunda kažkokie jausmai. Tiesą sakant man jie vis dar neaiškūs, tad reaguoju į juos kaip ir į visas neatpažintas emocijas – ignoruoju. Bet begalvojant apie jį mano galvoje iškyla antras portretas – Melody.

Niekas nežino (išskyrus mano mamą – ji tais laikais buvo labai landi persona), bet kol mokiausiu gimnazijoje, mes su Melody buvom pora. Taip, mes gyvenom tam pačiam mieste, ne, ji nebuvo atstumtoji, kaip aš. Tiesą sakant ji buvo suknistai populiari, nes vadovavo palaikymo komandos šokėjoms. Aš dar vis dabar galvoju, kaip ji sugebėjo susidėti su manimi ir kelių mėnesių bėgyje pakeisti savo asmenybę. Taip, kai susitikom kavinėje, aš jos neatpažinau. Išvaizda gal ir panaši (buvau įpratęs ją matyti su mokykline arba šokėjos uniforma), bet charakteris skiriasi kaip diena ir naktis. Paauglystėje ji buvo tuščiagarbė, pasikėlusi, pervertinanti save ir per daug nuvertinanti kitus. Visus skirstė luomais, mane pastebėdavo tik tada, kai jos tuometinis vaikinas mane pridaužydavo visos mokyklos akivaizdoje. Ir kaip išėjo, kad mes pradėjome susitikinėti? Dar ir dabar to savęs klausiu, bet atsakymo turbūt niekada negausiu. Matyt jai chemija, ar koks velnias suveikė po išsiskyrimo su John, nes ji pati užsikabino man ant kaklo, vedėsi į kino teatrą, pareikalavo daugiau nei bučinių. Bet ji buvo ant tiek kalė ir neleido viešai skelbtis – tikrai būčiau sugadinęs jos reputaciją.

Bet faktas vienas – ji tame pačiame mieste, kaip koks persekiojantis košmaras. Kai ji mane paliko ir užsakė iš savo ‚draugelių‘ mano primušimą (tą patį, kuris paskatino mane dingti iš tos skylės) prižadėjau sau, kad jos nebesutiksiu. Niekada. Atrodo, kad mano troškimams lemta sudužti į šipulius, nes ji čia ir aš ją turbūt matysiu labai dažnai. Iš karto pagalvoju, ar ji sakė ką nors apie mane Gerard, ar kalbėjo apie savo praeitį. Tikiuosi, kad ne, nes dar vienas žinantis asmuo nepadėtų to pamiršti (o aš labai norėčiau). Bet vieną žinau – pirmas apie tai neužsiminsiu.

Galiausiai žvilgteliu į mobilųjį ir savo nuostabai, pamatau vieną žinutę. Prikandu lūpą, nes ją atidaręs pamatau kvietimą į rytoj vykstantį vakarėlį. Iš Gerard. Giliai įkvėpiu ir nuryju burnoj susikaupusias seiles. Valandėlę padvejoju, ar nereiktų atsisakyti – koks velnias žino, ką galiu pridirbti padauginęs alkoholio. Kol kas savo įvaizdžio nenoriu susigadinti, o prieš tuos du, manau, jis ganėtinai geras. Bet ir vėlgi – gal pavyks susipažinti su dar kuom nors? Pagaliau man pavyksta suprasti, kad pažintys yra geras dalykas, o ypatingai mieste, kuriame esi niekas. Daug lengviau pakilti kitų akyse, nei vietovėje, kur tavęs visi nekentė dėl nepaaiškinamų priežasčių. Galiausiai nebesvarstau ir menkai šyptelėdamas suspaudau porą klavišų, išsiunčiu juos atgal. Atsakymas teigiamas ir aš kol kas savo sprendimu esu patenkintas.

Permetu akimis per kambario sienas, užtraukiu užuolaidas ir nepamatęs jokių nepageidaujamų būtybių fizionomijų, lengviau atsikvėpiu. Nusimetu likusius rūbus, nuspiriu kažkur į kambario kampą ir svarstydamas, ar nereikėtų po truputį kraustyti dėžių, įlendu į lovą. Vėsios, šiurkščios antklodės braukia man per pašiurpusią odą (kambaryje visai šalta, bet geriau nei nepakeliamas karštis), bet aš vis tiek šypsausi, galvodamas apie rytojų. Nežinau, kodėl mane ta mintis taip linksmina, bet geriau, nei gilus liūdesys prie gitaros ar depresija su stikliuku rankoje. Galiausiai kurdamas įvairius ateinančios dienos scenarijus aš užmiegu.


4 skyrius:

POV: Gerard

Kartu su Melody einame namo. Vis pasižiūriu į ją, tačiau Mel atrodo visiškai paskendusi mintyse. Šiek tiek džiaugiuosi, kad nesikalbam, aš ir pats noriu apgalvoti viską, kas šiandien nutiko. Arba kitaip tariant – Frank. Nuo išsiskyrimo nesugebu išmesti jo iš galvos. Telefono skambutis neleidžia man visiškai užsigalvoti ir atsitrenkti į stulpą. Atsidusęs išsitraukiu susisiekimo priemonę. Žinutė nuo James. Nesistebiu, jis man rašinėja jau kurį laiką, vis nori sužinoti tikslią vakarėlio datą. Kadangi nesu iki galo nusprendęs, tiesiog susigrūdu telefoną atgal į kišenę ir pasisuku į Melody, kuri smalsiai mane stebi. Aš vis svarstau, kaip būtų geriau jos paklausti apie Frank. Kavinėje jie vienas į kitą žiūrėjo taip, tarsi norėtų nužudyti žvilgsniu ir, tenka pripažinti, tai mane šiek tiek gąsdina. Aš nebūčiau aš, jeigu mintyse neprigalvočiau įvairių scenarijų, kodėl jie turėtų vienas kito nemėgti.

Pagaliau prieiname mano namus. Mama išvažiavusi kažkur darbo reikalais, o Mikey kaip visada pas Alicia ( vis spėlioju kodėl jis ten tiesiog neapsigyvena, gi vis tiek namo grįžta tik pernakvot..), todėl nesivarginu ir skambučio nespaudžiu. Pasirausęs kišenėje išsitraukiu raktus ir greit atrakinu duris. Pasidžiaugiu, kad mes jau namie, nes po truputį pradeda lyti. Įėjęs į vidų, nusirengiu odinę striukę, pasikabinu ją į spintą ir kurį laiką trypčioju prie durų laukdamas, kol Melody atsiriš kerzų raištelius ir ir nusirengs striukę. Jai pagaliau nusiovus batus, griebiu merginą už rankos ir nusitempiu laiptais į apačią, į rūsį. Lipdamas žemyn su šypsena prisimenu, kad Frank gyvenimas rūsyje pasirodė visai įdomus dalykas. Mum su Mikey irgi taip atrodo, tačiau mama šia idėja niekad per daug nesižavėjo, ji vis dar gėdijasi draugėm pasakyti, kad jos sūnų kambarys rūsyje. Na, bet ji nepritaria didžiajai daliai mano idėjų, todėl aš tai paprasčiausiai ignoruoju.

Kai pagaliau atsiduriame kambaryje, aš nusišypsau Melody ir net nepasivarginęs uždegti šviesos, prisitraukiu ją prie savęs. Lūpomis perbraukiu jai per kaklą, viena ranka nuslystu liemeniu žemyn. Prirėmęs Mel prie sienos, švelniai bučiuoju jos raktikaulį, po truputį kylu aukštyn. Ketindamas palikti žymę, stipriau įsisiurbiu jai į kaklą. Mel tyliai sudejuoja dėl to, regis, visai neprieštaraudama. Vieną ranką užkišu už juodų jos marškinėlių, aprašinėtų keiksmažodžiais ir pradedu juos kelti aukštyn. Tada, kai jau ruošiuosi atsegti Melody liemenėlę, išgirstu žingsnius. Nenoriai atsitraukęs, pasuku galvą ir nusikeikiu, nes nuo antrojo laiptelio į mus spokso Mikey. Pasidžiaugęs, kad kambaryje taip ir neuždegiau šviesos, krenkštelėju, kreivai nusišypsau, apsimesdamas, kad ši situacija nėra baisiai nejauki ir atiduodu Melody jos marškinėlius, kuriuos dėl neaiškios priežasties vis dar laikau rankoje. Ranka perbraukęs per suveltus plaukus, vėl krenkšteliu, tarsi nuo to pasidarytų ne taip nejauku ir mostelėju ranka, leisdamas Mikey užeiti. Nors Mikey yra ganėtinai drovus ir stengiasi į Melody nežiūrėti, matau, jog jis stengiasi per plačiai nesišypsoti.

Melody vis dar stovi prie sienos ir rengiasi. Susitvarkiusi, ji pasuka į mane galvą ir tarstelėjusi „Aš jau geriau eisiu“ užlipa laiptais žemyn. Atsisveikinęs aš žudančiu žvilgsniu nužvelgiu Mikey. „Žinai, tu visada sugebi ateiti pačiu netinkamiausiu momentu“. Sukikenęs jis išsidrėbia ant lovos su telefonu rankoje ir rašo kažkam žinutę. Nepakeldamas akių nuo ekrano, vis dar įnirtingai spaudaliodamas klavišus, Mikey kilsteli antakį. „Beje, kaip dėl to vakarėlio? Turėtume pakviest Frank“. Pritardamas linkteliu nors ir žinau, kad Mikey to nepastebęs. Iš kišenės išsitraukiu telefoną, kuris man praneša, kad turiu vieną praleistą skambutį ir dvi neperskaitytas žinutes. Pagaliau apsisprendęs dėl vakarėlio, greit parašau datą, valandą ir išsiunčiu draugams.




5 skyrius:

POV: Frank

Atsikeliu anksti ryte ir mano nuotaika, tiesą sakant, ne kokia. Neįsivaizduoju kodėl, nes turėčiau būti patenkintas ateinančiu vakarėliu ir naujomis pažintimis – ko aš daugiau ir norėjau. Vis tiek, atsikėlus suniurzgu ir pasislepiu duše ilgokam laikui. Tarp kitko, 2 valandom. Kai išlendu, pats neprisimenu, ką tiek laiko ten veikiau, bet susitvarkęs su švaros klausimais ir rūbais, aš vėl patraukiu į virtuvę, kaip ir kiekvieną rytą.

Pamatęs, kad namai ištuštėję, ramiau atsipučiu, nes neturiu jokio noro su kuom nors bendrauti artimiausias valandas. Randu sausų pusryčių ir seną laikraštį. Pasijuntu keistai, nes nei tokio maisto nebuvau gerbėjas, nei laikraščius dažnai skaitydavau. Bet permetęs akimis kelis straipsnius ir atgavęs manęs nejaudinantį supratimą apie dalį pasaulio įvykių, aš akimis perbėgu per spintelę, ant kurios visada būdavo padėti svarbiausi daiktai, skirti dažniausiai man. Užmatau mamos automobilio raktus ir pinigų banknotą. Širdis maloniai suspurda, nes tai reiškia, kad vėl užsuksiu į kavinę ir apvažinėsiu miestą.

Dingstu iš namų ir užsivedęs nelabai prabangią važiavimo priemonę, išsuku iš kiemo. Kelių minučių bėgyje atsiduriu prie tos pačios kavinės, kurioje praleidau vakar dieną. Greitai užsuku pasiimti kavos, tad priartėjęs prie kasininkės, užsisakau vieną puodelį kapučino. Belaukdamas gėrimo tiesiog spoksau į praeinančius žmones ir mano žvilgsnis sustoja ties viena būtybe. Ogi Melody Franklin. Greitai nusuku akis, tikėdamasis, kad ji manęs nepastebėjo – jei tai ir įvyko, manau, kad turės pakankamai smegenų manęs neužkalbinti. Tuo pat momentu atgaunu kavos puodelį, tad padėjęs reikiamą pinigų sumą, staigiai išlekiu iš kavinės.

Vėl užsivedu mašiną ir pasileidęs visu garsu Misfits gabalą, važiuoju kur akys veda. Begurkšnodamas kavą, kartas nuo karto papurtydamas galvą ir dažnai žvilgčiodamas pro priekinį stiklą, aš mašinoje praleidžiu ilgą laiką. Tiesą sakant, net pats nesuvokiu kiek, nes tik pajuntu, kad sutemsta ir pajaučiu vibruojantį mobilų. Tuo metu kaip tik buvau sustojęs prisipilti benzino, tad kol skaitau žinutę sumoku pinigus už jį. „Labas, kur po velnių tu esi? Žmonės jau nusigėrę, atvaryk pas mane, antraip praleisi visą smagumą. xoG.“ Štai ką randu. Akivaizdu, kad žinutė nuo Gerard. Aš nusikeikiu ir užvedęs mašiną važiuoju namų link. Žinau, kad jis gyvena netoliese, tad manau, kad išgirsiu muziką.

Mano tiesa – po kelių minučių išgirstu stiprų bosą ir riksmus. Pastatau mašiną savo kieme (visa gatvė buvo šiaip ar taip jau užpildyta) ir iššokęs iš jos nubėgu link Way namų. Įeinu į vidų niekam nežiūrėdamas į akis – pirma, nieko apart Gerard su Mikey nepažinojau, o antras dalykas – ne visi iš jų atrodė labai geranoriškai nusiteikę. Besiblaškydamas po kambarius, besistumdydamas su baubiančiais vaikinais ir žviegiančiomis panomis, iš kažkieno nugvelbiu raudoną plastmasinį puodelį su alkoholiu ir randu vieną tuštesnį ir tamsesnį kambarį. Ten mano žvilgsnį patraukia pasipūtę, rudi ir ypač garbanoti plaukai, iškilę virš visų galų. Eidamas link jų pastebiu, kad kažkas ant to žmogaus galvos uždeda vikingų ragus ir sukikenu. Gurkštelėjęs gėrimo, pajuntu sau ant pečių rankų porą. „Fraaaank, atėjai!” išgirstu skardų ir kiek mergaitiškai skambantį Gee balsą. Taip, jis cypė, gal dėl to. Bet tai mane priverčia išsišiepti nuo ausies iki ausies ir įsirausti draugui į glėbį. Šis sukikena, sulaukęs tokio akibrokšto, bet pajutau norą, tad ką padarysi. Išgirstu ir Mikey pasisveikinimą su manimi, tad padarau tą patį ką ir jo broliui. Šis reaguoja kitaip, labiau sutrinka. Pajuntu, kad tai matę žmonės leipsta juokais. Bet pirmą kartą ne iš noro pasityčioti, tiesiog iš pačios situacijos ir keistų brolių minų.

Galiausiai jiedu pagriebia mane už rankų ir nutempia prie įstabiu afro apdovanoto vaikino. „Frank, Ray, čia Ray, čia Frank.“ Vyresnysis Way surinka. The Smashing Pumpkins varo pakankamai garsiai, kad negirdėtum įprastiems pokalbiams skirto balso, o ir aplink cypaujantys, geriantys ir tiesiog nuoširdžiai vakarėliu besimėgaujantys žmonės nesuteikia tylos. Aš nedrąsiai pamoju Ray ranka, o šis išsišiepęs sugeba mane prisitraukti prie savęs, permesdamas ranką per pečius. Taip, Gee buvo teisus, aš turbūt vienintelis blaivas. „Žinai, man Gerard kaip tik apie tave pasakojo. Džiaugiuos, kad atėjai.“ Aš kiek sutrikęs nuo tokio šilto priėmimo tik gūžteliu pečiais. Pajuntu, kad puodelis iš mano rankos ištraukiamas, ir įbrukamas kitas. Tik ne puodelis, o puspilnis degtinės butelis. Aš nesupratęs apsidairau ir bandau surasti žmogų, įdavusį jį man, bet nieko nepamatau. Tik išgirstu aplink besivienijančius balsus, skanduojančius kaži kokį žodį. Pavėlavęs susivokiu, kad jie vieningai rėkia „Gerk, gerk, gerk!” ir visi išsišiepę žiūri į mano pusę. Pastebiu, kad Gerard energingai visus skatina rėkti garsiau, Mikey taip pat rėkdamas dingsta su juodaplauke iš kambario, o Ray man stukteli į petį, ragindamas vykdyti žmonių nurodymą.

Esu rebel, bet tokiems raginimams pasiduodu greitai, tad išsišiepęs užsiverčiu butelį. Deginantis skaidrus gėrimas suteka man į gerklę, o kai pritrūksta deguonies ir jį nuleidžiu, pamatau, kad ne kas ten ir belikę. Visi pritariamai pradeda kaukti ir ploti, o po akimirkos jie jau nusisuka ir toliau užsiiminėja paaugliškais reikalais. Alkoholis netrunka trenkti į galvą ir aš nusitveriu Gerard už peties, kad išsilaikyčiau ant kojų. Šis sukikena savo firminiu balseliu ir prilaikydamas mane už liemens, pasodina ant sofos, kur jau sėdi Ray ir kažkokia raudonplaukė, įsisiurbusi į blondino lūpas. Aš stengiuos ignoruoti tą faktą ir suvokti, kas man dedasi, bet Gee įsitaiso už manęs ir pabaksnoja merginai, užlipusiai ant minėto vaikino ir ši susiraukusi pasitraukia. „Frankie, čia Bob Bryar. Dar vienas draugas, manau, jums reiktų susipažint.“ Šis palinksi galva ir blondinas man sugriebęs ranką, vangiai ją pakrato. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo rūstus ir rimtas, bet kaip suprantu vakaro bėgyje, jis prie savo draugų yra labai linksmas ir pašėlęs. Labiau rimtas pasirodo Ray (Gerard pasakė, kad jo pavardė Toro. Kažkodėl galvoje iš karto išdygo bulius. Gal tokį vaizdinį sukėlė faktas, kad Ray visą naktį išbuvo su ragais), be to ir atsidavęs muzikai, net labiau už mane.

Geriam, juokaujam, toliau geriam ir nesijudinam nuo sofos. Vaikai vaikšto iš kambario į kambarį, kai kurios panos bando pakerėti Gerard (tiesą sakant buvo ir vaikinų. Tai man sukėlė įtarimą apie Gerard orientaciją), bet jis jas šaltai atstumia. Melody nepastebiu, o tai savaime geras ženklas, bet apie ją stengiuosi visiškai negalvoti. Kai žvilgteliu į savo mobilųjį, pamatau galybę nuo mamos praleistų skambučių ir laiką. 2 ryto. O, velnias, rytoj bus nekas. Bet man, tiesą sakant, nusispjaut, nes nuo tos degtinės butelio aš išgėriau dar daugiau ir nei parašyti žinutės, nei paskambinti man nederėtų. Tiesiog nepavyktų. O ir judintis namo visai nenoriu – su tais vyrukais laikas prabėga greitai ir smagiai. Girdėjau, kad taip būna su tikrais draugais.

Blę, mieli vyrai, belekaip užkabinot ir jeigu neperskaitysiu daugiau suspardysiu abi. :DDD Laukiu daugiau <3