Žodžiu, čia atėjo Becca ir Smitas. Vaikinas nelabai tryško entuziazmu pasakyti merginai tą naujieną, todėl kiek tempė laiką. Užmatęs staliuką, skirtą save žudantiems rūkaliams, Šaštas nužingsniavo prie jo ir įsitaisė ant kėdės. Sulaukęs, kol tą patį padarys ir Becca, Aštas nuo stalo paėmė kažkokį cigarečių pakelį, paliktą savižudžių ir išsitraukęs cigaretę, susigrūdo ją burnon. Na, atlikęs porą veiksmų, pridegdamas cigaretę, Aštas patėškę žiebtuvėlį ant stalo, alkūnėmis atsirėmė į jį ir pridėjo cigaretę prie lūpų. Įtraukė dūmų, svarstydamas kaip dabar jam viską pasakyti. Nuleido akis į peleninę, ten pat nunešė ir cigaretę ir pasprigtavimu nukratė pelenus.
- Ką tik gavau laišką, kad tavo tėvas žuvo, - šiek tiek švelnesniu balsu nei įprasta ištarė, žiūrėdamas į peleninę.

Bec atsekė paskui Aštą bei atsisėdo už staliuko priešais jį. Kol Aštas žaidė su cigaretėmis, Bec tik spoksojo į jį ir laukė ką šis pasakys. Aštui galiausiai nukračius pelenus ir prabilus, Beccė įdėmiai įsispoksojo į jį. Taip prasėdėjo kelias minutes, kol pagaliau prabilo:
- Nesąmonė, - papurtė galvą. - Iš vis, jei jis ir mirė, tai kodėl pirmas apie tai sužinai tu? Tiek metų nebendravai su juo, - kilstelėjo antakius. Nors ir stengėsi neigti, pamažu ėmė suvokti apie ką Smithas kalba.

Pagaliau prisivertęs pakelti šiek tiek sudrėkusias akis į merginą, Smitis vėl susigrūdo cigaretę burnon.
- Dar vienas dalykas, - prabilo, patrindamas kaktą.
- Man priskirta tavo globa. Na, tiksliau nepriskirta, jeigu nori gali apsigyventi vaikų namuose, - ištarė, dabar jau labai rimtu žvilgsniu įsižiūrėdamas į Beccės akis.

Bec vis dar įdėmiai spitrijo į Aštą. Pamačiusi šio akis, pati pajuto skruostu riedančią ašarą. Susiraukusi nudelbė akis.
- Tau? - lėtai pakėlė akis į Smitą. Per ašaras jau mažai ką įžiūrėjo. Atsidususi užvertė galvą. - Bet ar tu nori apsiimti auklėti mane? Žinok, nieko gero iš to nebus.

- Nieko artimesnio nėra, jis to norėjo. Puikiai žinau, kad nieko gero. Man tai irgi neatrodo gera idėja. Abu žinom, kad iš manęs tikrai ne koks tėvas, - atsiduso, priešingai nei Becca, akis nudelbdamas kažkur į žemę.
- Nežinau. Pagalvok. Ministerija lauks mano atsakymo iki vakaro, - tarstelėjo, sutrindamas cigaretę į peleninę ir jau ruošdamasis kilti.

Bec tylėdama išklausė Smitho. Šiam dar nepakilus, nukreipė akis į jį.
- Ką gi. Vis geriau nei papulti į vaikų namus, - palinksėjo galva. - Dabar turėsi dukrą, - gūžtelėjo ir prisivertė šyptelėti, nors akys dar vis ašarojo.

Vaikinas pagaliau pakilo nuo kėdės. Kelias akimirkas žiūrėjęs į merginą, Smitis galiausiai kiek giliau įkvėpė, prižingsniavo prie jos ir pritūpęs, apsikabino Beccę. Pats jis buvo netekęs daug artimų žmonių, žinojo kaip tai skaudu ir žinojo, kaip padeda apsikabinimas. Jam ir pačiam šito reikėjo.

Mergina sukūkčiojo ir taip pat apkabino Aštą. Stengėsi nusiraminti, tačiau tėvo mirtis visai išmušė iš vėžių ir buvo gan didelis smūgis.

Smitas šiek tiek stipriau apkabino merginą ir kelis kart delnu perbraukė jai per nugarą. Tramdėsi, kad pats nepradėtų žliumbt. Dar kelias akimirkas taip pabuvęs ir pajutęs, kad Beccė apsiramino, vaikinas paleido dabar jau dukrą ir atsitiesė.
- Viskas bus gerai. Maždaug, - šyptelėjo, nuo stalo paimdamas cigarečių pakelį.
- Einam? - kilstelėjo antakį.

Smitas tramdėsi, o štai Beccė jau visai nebesitramdė. Prireikė laiko, kol mergina šiek tiek apsiramino. Becca atsiduso ir paleista Smito nusivalė ašaras. Tuomet vėl įsispoksojo į Aštą. Buvo gan keista, kad jis nuo šiol yra Beccos tėvas.
- Bus, - linktelėjo. Mergina neabejojo, kad viskas bus gerai, galbūt ne iš karto, bet bus. Ji atsistojo.
- Einam, - sumurmėjo ir išėjo iš kambario.