Abigail kambarys.

Deb ir Ab įėjo Abigail kambarį. Deborah žiūrėjo į mokytoją ir laukė jos žodžio.

Abigail laaaabai piktu žvilgsniu pažvelgė į Deborah.
- Sėsk. - bedė pirštu.
Pati atsisėdo ant savo kėdės.

Deborah atsisėdo.
- Mokytoja, taip neteisinga, - suriko.

- Tai teisinga. Kaip tu gali versti žmogų gerti alkoholį? Tu mėgti, tu gerk, bet neversk to daryti kitų, ir dėl manęs. - tarė Abi. - Džiaukis, kad už atsikalbinėjimus neatėmiau dar dešimt taškų iš tavo koledžo.

Kiek laiko laukdama ir nesulaukusi atsako, moteris ėmėsi griežtumo:
- Dabar sėdi ir parašai savo gyvenimo istoriją. Jausmingai, žiūrėk man. - pagrūmojo birštu, padėjusi lapą ant stalo Debei.

Deborah kiek laiko suabejojusi dėl prof. paliepimo, galiausiai pristraukė lapą ir parašė:

Spoiler:

Grubiai griebusi lapą (noriu pabrėžti, kad jo vos nesuplėšiusi į skutelius), jį perskaitė.
- Gerai. Minčių išdėstymas ne kaip, ir parašei tik areštuota, taigi, panele, ne nuostabu, o geriau nei tikėtasi. - padėjusi lapą ant stalo jau mielesniu žvilgsniu žvelgė į Deb.

Nesulaukusi atsakymo, moteris tik greitai sumakliavojo:
- Klausyk, mudviem reiktų susitikt mano namuose. Mano namai Paryžiuje, Elegant Bonjour gatvėje . Ten yra vienintelis gražus dangoraižis, jo vienuoliktame aukšte aš gyvenu. - palinksėjusi galva, moteris laukė atsakymo.