Tyleris tuo metu kaip tik slampinėja po namus iki pusės nuogas, tik ką išlipęs iš ne itin malonios vonios. Vyras vaikšto iš kampo į kampą, traukdamas vieną cigaretę po kitos, aiškiai neturėdamas ką veikti ir tik laukdamas, kada pagaliau lauke sutems ir jis galės eiti ten. Prie griūvančio namo ir slampinėjančių žiurkių keliamų garsų, prisideda suskambantis telefonas, kuris per stebuklą čia veikia. Durdenas kelioms akimirkoms sustoja, svarstydamas ar verta varginti save ir pradėti kalbėtis. Galiausiai priėjęs prie atsakymo, jog verta, Tyler nubinzena prie juodo, didelio, senoviško ir įmontuoto sienoje telefono ir pakelia ragelį. Jį priglaudžia prie ausies ir nežymiai primerkia akis.
- Tyleris klauso, - ne itin garsiai ištaria.

-Išgėriau buteliuką vaistų. Man rodos, gali būti kiek per daug.

Tyleris vangiai šypteli, tačiau aiškiai matyti, kad jis susidomėjęs ir tikrai nemenkai. Su atsakymu jis neskuba, pirmiausia apveda lūpas liežuviu, perima ragelį į kitą ranką ir atremia petį į sieną. Šiek tiek kilsteli delną ir sumosikuoja pirštais.
- Nepamanyk, kad man rūpi ar dar ką... - nutęsia, įsižiūrėdamas į žiauriai didelį vorą, ropojantį siena.
- Kodėl skambini man? - vis dėl to užduoda visai kitą klausimą, tiesą pasakius, tikrai ne tokį rūpimą, tačiau irgi ganėtinai svarbų. Tyler nelaukia kol Marla išsakys koks Durdenas jai svarbus ar susigraudinusi pažliumbs, kad jis vienintelis jos žmogus. Jis nuoširdžiai tikisi, kad tai išauks kokią sparnuotą mintį, kurią Tyleris galės kartoti ir dar po poros mėnesių prisiminęs juoktis.

-Nežinau. Radau tavo numerį prie cigarečių. Pasiilgau.

Tyleris tiek kilstelėjęs antakius išklauso visą tylą ir jau ruošiasi padėti ragelį į vietą įsitikinęs, jog Marla jau nusidaigojo. Tačiau šiai prabilus, aiškiai primerkia akis ir nežymiai prasižioja. Durden apmąsto tik ką išgirstus žodžius, sugalvoja porą žingsnių į priekį.
- Tęsk, - gudriai, tačiau taipogi nežymiai šypteli, labai jau susidomėjęs šiuo pokalbiu ir tuo, kuo jis gali baigtis.

-Man rodos jau pabaiga. Nori papasakosiu koks jausmas merdėti?

Nathaniel belaukdamas merginos atsakymo, leidžia sau ne apie itin gražius dalykus pamąstyti. Nebūtų jis Nath, jei nebūtų sugalvojęs tų negražių dalykų tuoj pat ir įgyvendinti. Vyras žengia kelis žingsnius arčiau durų, ant kurių sumesti marškinėliai ir pasistiebęs bando juos nusikabinti.
- Skelk, - užspaustu balsu sumurma, kadangi stovi ne itin patogioje pozoje - ant pirštų galų, vos ne užsilipęs ant durų. Pagaliau nusikabinęs marškinėlius, Nathaniel paskubomis užsimeta juos ant kūno ir besimaudamas striukę, sustingsta ir įsiklauso į tylą sklindančią iš ragelio. Kelias sekundes luktelėjęs, Nathaniel gūžteli pečiais, atsargiai padeda ragelį ant telefono ir tiesiog išeina pro duris, pakeliui pasitaisydamas striukės apykaklę.