Roxanne patogiai įsitaisė vyro glėbyje ir atsipalaidavo, tačiau išgirdusi klausimą įsitempė. Kurį laiką galvojusi ką atsakyti, ji maždaug minutę tylėjo, nes buvo skaudu prisiminti kūdikio mirtį. Atsidususi moteris nubraukė plaukus nuo akių tempdama laiką ir krenkštelėjo. Pakėlusi galvą, Roxie pažvelgė Arthur į akis galvodama, kaip galėtų tokią skaudžią žinią pateikti kaip nors.. subtiliau. Kurį laiką galvojusi ji laukė kokios išganingos minties, kuri galėtų ateiti į galvą, tačiau nieko nesulaukusi, nusprendė nevynioti žodžių į vatą ir pagaliau prakalbo:
-Na.. po tavo.. mirties man buvo labai sunku. Iš nervų ir blogos savijautos aš kūdikį praradau,-atsidususi Roxie kiek susiraukė, nes baisiai nesinorėjo tokios geros akimirkos sugadinti šia naujiena. Nusprendusi, jog reiktų Arthur'ui pasakyti ir apie Lexie, ji atsiduso,-O kita stiklinė Lexie, ji šiandien atvažiavo.

Išgirdęs apie tai, kad jokio kūdikio jie neturi, vyras sumišo.
- Bet... Tai... - jam pritrūko žodžių. Apstulbęs jis nusuko žvilgsnį ir atsiduso. Žinoma, jokių ašarų jo akyse ir nebuvo įmanoma išvysti - jis buvo labai tvirtas tiek emociškai tiek fiziškai. O išgirdęs ir apie tai, jog Lex šiuose namuose skaniai parpia, netikėtai suraukė antakius.
- Tu žinai ką aš dabar noriu jai padaryti. - žybtelėjo akimis ir sukosėjo. - Ar tai ji įtaisė šias mėlynes? Ar buvo dar kas nors ką praleidau?
Arthur norėjo sužinoti viską iki mažiausių smulkmenų ir detalių. Norėjo, kad Roxanne pasakytų kas įvyko ir kad jis galėtų pagaliau suprasti kas per tuos metus įvyko.

Roxanne atsiduso, jam paprašius papasakoti viską, kas čia vyko. Tikėjosi, jog prarastas kūdikis bus vienintelis liūdnas dalykas kurį teks mylimąjam pasakyti, tačiau atrodė, kad jai teks prisipažinti ir pasipasakoti, kad ne vien Lexie šioje situacijoje yra kalta. Giliai įkvėpusi, Roxie kelias akimirkas tylėjo, mintyse dėliodama žodžius, tačiau jai antrą kartą per pastarąsias minutes nesugebėjo sugalvoti kaip galėtų viską pasakyti švelniau, jeigu tik tai buvo įmanoma. Atsidususi moteris paėmė jo ranką ir prabilo:
-Aš..padariau kai ką labai siaubingo, Arthur.-atsidususi Roxanne nusuko akis ir tyliai sau sumurmėjo "O Die, jis manęs nekęs". Atsidususi ir giliai įkvėpusi Rox tęsė,-Aš tiesiog negalėjau gyventi su mintimi, kad daugiau tavęs nepamatysiu, A ir aš.. aš nužudžiau jos vyrą,-Rox atsiduso. Žinojo, kad Arthur nepateisins tokio jos elgesio ir nekreips dėmesio į tai, kad ji siekė tik keršto, jai buvo sunku ir panašiai. Atsidususi moteris atsitraukė ir paleido jo ranką, ja pasiremdama galvą ir giliai įkvėpdama.

Pakeltais antakiais Arthur laukė prabylančios Rox. Matėsi, kad kažką ji slėpė ir nenorėjo pasakyti tiesos, bet A tuo metu manė, kad nieko labai blogo jo mylimoji gyvenime neįvykdytų. Žinoma, kai išgirdo apie įvykį, jis tikrai sutriko.
- Tu... ką padarei? - išpūtęs akis nusuko žvilgsnį į sieną. Minutėlę apsvarstė ką išgirdo ir galutinai suvirškinęs atsiduso.
- Roxanne, bent jau nemelavai - būčiau išsiaiškinęs. Negi tu kerštavai už mane? - jo lūpas iškreipė menkas šypsnys.
Gee visiškai jos nekaltino dėl to vyro nužudymo. Pirma, jis nemėgo Lexės ir jai artimų žmonių, žinoma, išskyrus jos dvynę, Rox. Antra, ta ilgai juntama antipatija pasitvirtino nekokia linkme, kai šis vos mirtinai nenukraujavo vėlgi dėl L kaltės. Tad tas nužudymas, palyginus, nieko vyrui nereiškė. Tad švelniai paėmė R ranką ir priglaudė prie savo krūtinės. Kita perbraukė per smakrą, nubraukė juodus plaukus, užkritusius už akių ir lėtai pabučiavo į lūpas.

Roxanne kiek išsigandusi, kas jai buvo nebūdinga, stebėjo mylimąjį. Ta tyla, trukusi vos kelias akimirkas, jai atrodė kaip amžinybė. Kramtydama lūpą moteris stebėjo Arthur ir jo reakciją, tačiau pastebėjusi, kad jis visai nepyksta, tyliai atsiduso. Nusišypsojusi, moteris sunėrė jų pirštus ir atsakė į bučinį. Nors labai mėgavosi lūpų kontaktu, vis dar negalėjo negalvoti apie Lexie ir apie tai, kad dabar jai negalės net pažvelgti į akis iš gėdos, kurią jautė. Žinojo, kad sesei bus sunku matyti tai, jog Roxanne dabar vėl laiminga, o ji pati liko be dviejų savo mylimiausių žmonių. Atsitraukusi nuo Arthur, Rox nubraukė plaukus nuo akių ir nusuko žvilgsnį, lėtai sumirksėdama. Galvojo ką reikės pasakyti Lexie, kai ji pamatys grįžusį Lindstrom. Vėl pažvelgusi vyrui į veidą, Rox nežymiai šyptelėjo ir nelabai garsiai tarė:
-Manau, kad tu pavargęs. Gal einam į miegamąjį?-šyptelėjusi moteris pakilo nuo sofos, ruošdamasi parodyti mylimąjam kelią į kambarį.

Lexie keletą valandų praleidusi lovoje, nesugebėjo užmerkti akių net ir po tokios ilgos dienos. Žvilgtelėjusi į laikrodį sunkiai atsiduso, nes jis rodė vėlyvą vakarą. Keletą minučių begulint sujauktoj lovoj, jos ausis pasiekė murmesiai ir kiti įtartinai skambantys garsai. Susiraukusi ji nubraukė plaukus nuo veido ir nusižiovavo. Greitai užsimetė striukę ir apsiavė batus ant kojų - nenorėjo šalti, o miegas kaip neėmė taip neėmė. Šiaip ne taip išsiruošusi, pradarė miegamojo duris ir lėtai nulipo laiptais žemyn.
Vaizdas, pamatytas apačioje ją sutrikdė ir privertė visą numarintą nuoskaudą iškilti viršun. Raudona ševeliūrą ir puikiai pažįstamas vyro veidas, lyg trenkė jai per veidą, kurį puošė keli įdrėskimai. Prie jo lipte prilipusi sesuo rodė, kad ne tokia ir sužalota jos širdis. Ir greitai ji suprato, kad vis dėl to nieko nenužudė, tik patyrė didelę išdavystę.
- O Dieve. - nužengusi nuo paskutinio laiptelio, moteris pratarė. Nurijusi besiveržiančias ašaras, ji žudomai pažiūrėjo į vyrą, kurį tariamai nudėjo (kaip jis sugebėjo išgyventi po dūrio į gyvybiškai svarbų organą, ji net nesistengė suprasti) ir nutvilkė Roxanne žvilgsniu, kuriame ryškiai atsispindėjo kaltinimas.
- Kaip tu sugebėjai išgyventi, aš nesigilinsiu, bet tu... - bedė pirštu į seserį, nors jas skyrė keletas metrų. - ...tu esi tikrai kalė. - vis labiau plonėjančiu ir trūkčiojančiu balsu Lexie pareiškė. Kai pajuto, kad viena ašara pradėjo bėgti skruostu, ji greitai užsidengė viena ranka veidą ir pasiėmusi mažą, per petį permetamą rankinę, atlapojo duris ir išbėgo į gatvę.

Išgirdusi laiptais lipančią Lexie, Roxanne tyliai atsiduso žinodama, jog ji neapsidžiaugs pamačiusi Arthur ir pasigailėjo, jog nesugalvojo jo nusivesti į savo miegamąjį ankščiau. Kai Lex pasirodė svetainėje ir išsakė savo nuomonę apie seserį, Way atsiduso ir nervingai kramtydama lūpą stebėjo išeinančią Lexie. Suprato kodėl ji pyksta, tačiau net neketino vytis, nes, tiesą sakant, net nebūtų turėjusi ką pasakyti. Ji turėjo sau pripažinti, jog negalėtų atsisakyti mylimojo vardan sesers, todėl nusprendė palaukti, kol ji nusiramins, o tik tada su dvyne pasikalbėti. Kiek atsiprašomai pažvelgusi į Arthur, ji paėmė jo ranką ir palaukė, kol jis pakils nuo sofos. Nieko nepasakiusi nusivedė jį į miegamąjį, kur atsisėdo ant lovos ir tyliai atsiduso. Nubraukusi susivėlusius plaukus nuo akių, Way lėtai atsisegė striukę ir netvarkingai ją numetė kažkur ant fotelio. Likusi tik su apatiniais, nuo lovos nuklojo užtiesalą ir nežymiai šyptelėjo Arthurui.

Arthur stebėjo Lex tik akies krašteliu. Kai jis vėl surado R, jam toji sesuo rūpėjo mažiausiai. Pamatęs, kad juodaplaukė atrodo susikrimtusi dėl tokio sesers akibrokšto, jis pasidavė jai. T.y. ėjo, kur vedė ir neištarė nei žodžio.
Atsidūręs miegamajame, jis nejučia išsišiepė. Roxei nusimetant striukę, jis akimis aiškiai nurenginėjo ir tuos menkai ką dengiančius apatinius. Greitai pats nusimetęs apdarus, kurių tokiam kambaryje niekada neprireikė, priėjo prie R. Rankomis apkabino jos kūną ir lėtai perbraukė pirštais per nugarą. Pasiekęs liemenėlę, akimirksniu atsegė ją. Į smulkmenas nesigilinant, greitai nusitempė ją į lovą - visas procesas buvo lydimas bučinių ir ilgai išsiilgtų glamonių. Ir vėlgi, nesigilinant į smulkmenas, po geros valandos šūkavimų ir džiaugsmų, jie gulėjo vienas šalias kito žiopsodami į akis.
Gee pirštu paglostė Mylene smakrą.
- Ar labai manęs pasiilgai? - kilstelėjo antakius, nutaisęs žaismingą šypseną.

Numetusi užklotą ant fotelio, Roxanne nusišypsojo, pajutusi jo rankas sau ant kūno ir prisiglaudė prie mylimojo. Leidusi jam daryti ką nori, numetė jau atsegtą liemenėlę prie striukės ir pasisuko į Arthur, norėdama jį pabučiuoti. Po viso, ganėtinai ilgai trukusio labai malonaus veiksmo, prisiglaudusi ji gulėjo šalia Arthur ir labai nežymiai šypsojosi. Jam užklausus klausimo, į kurį atsakymas buvo akivaizdus, Roxanne tyliai, vos girdimai sukikeno, taip pat žaismingai šyptelėjo ir lūpomis švelniai perbraukusi jam per skruostą tyliai, vos girdimai tarė:
-Na, manau, kad prieš kelias minutes įrodžiau, kaip labai aš tavęs pasiilgau,-nusišypsojusi Roxanne pirštu galiukais švelniai perbėgo per jo krūtinę ir nenoriai atsitraukė. Suradusi antklodę, apklojo juos abu, nes po truputį ėmė darytis vėsu ir vėl įsitaisė mylimojo glėbyje. Kadangi buvo pamiršusi visas problemas su Lexie, prarastu kūdikiu ir kitus nemalonumus, dabar tiesiog mėgavosi Arthur artuma ir teikiama šiluma. Kiek pasukusi galvą, pažvelgė į vyrą ir užsimerkė.

Arthur nusišypsojo, pajutęs mylimosios prisiglaudimą. Dabar mintis, kad ji galėjo vyrą palikti, buvo absurdiška, o ir jis nebegalėjo įsivaizduoti, kaip nugyveno tiek metų be Rox.
- Tiesiog norėjau sužinoti žodžiais, o ne veiksmais. Nors, pripažįstu, patobulėjai. Tik neįsivaizduoju kaip. - pavartė akis dar vis gulėdamas lovoje ir apglėbęs ranka Way kūną. Kai ši pakilo, jis suraukė antakius, bet nespėjęs paprieštarauti, kad jam visiškai nėra vėsu, vėl pajuto jos pašiurpusią odą šalia.
- Nuskambės keistai, bet... ar galvoji apie ateitį?
Šis Lindstrom klausimas nuskambėjo kiek mergaitiškai, bet, žinoma, jam buvo nusispjaut - niekas jo nevaržė prie Rox ir nenorėjo pasirodyti, kad yra kitoks, bent kažkaip pasikeitęs. Laukdamas atsakymo, perbraukė ranka per ryškius ir susivėlusius plaukus. Giliai įkvėpęs atsiduso ir pajuto alkoholio troškimą. Peržvelgęs akimis visą kambarį, pastebėjo kažkokio skysčio pripildytą butelį.
- Kas ten? - nežymiai ton pusėn parodė pirštu. Ranka greitai nusviro, nes šiaip ar taip, jis nebūtų atsitraukęs nuo moters.

Išgirdusi žodžius apie patobulėjimą, Roxanne nusišypsojo ir sučiaupė lūpas nusprendusi nepasakoti, jog visus du metus skandino liūdesį ne vien alkoholyje. Padėjusi galvą mylimąjam ant krūtinės, kiek susiraukė, kai jis paklausė šiek tiek ją nustebinusio klausimo. Krenkštelėjusi ji gūžtelėjo pečiais ir nelabai garsiai tarė:
-Taip, kartais. Nors.. pastaruosius du metus stengiausi apie tai negalvoti. Buvo per daug skaudu. O tu?-kreivai šyptelėjusi moteris pasisusko į Arthur ir švelniai paglostė jo skruostą. Žiūrėdama vyrui į akis šyptelėjo,-Kodėl klausi?
Atsisėdusi kiek patogiau, Roxanne pažvelgė ten, kur rodė Lindstrom ir nužvelgusi butelį stovintš ant spintelės, kreivai šyptelėjo:
-Viskis. Nori?-nesulaukusi atsakymo ir nusprendusi, kad nori, Roxie atsistojo ir nuėjo prie spintelės, ant kurios stovėjo viskio butelis ir stiklinė. Įpylusi gėrimo, pagriebė šalia gulėjusią lazdelę ir išbūrusi kelis ledukus, įmetė juos į gėrimą. Gurkštelėjusi viskio, nunešė stiklinę Arthurui ir ją padavusi vėl atsigulė šalia.

Neypatingai vėlyvą vakarą, kai laikrodžio rodyklė buvo pasisukusi ant "10" skaitmens, Londone, kur nieku gyvu buvo prisiekusi nesirodyti, ir dar ypač prie Way namo, atsirado Biach siluetas. Moteris sparčiu žingsniu priėjo prie namo fasadinių durų, ir kelis akrtus pabeldusi, ir nesulaukusi jokio atsakymo, atsiduso ir duris apspyrė koja. Tos neatsidarė, todėl pasinaudojusi lazdelės ir burtažodžio "Alohomora" pagalba, įsigavo į namą, ir apsidairė. Biach neišgirdo jokių garsų, ir jos manymu name buvo tik nyki tuštuma, ir pakankamai jaukiai apstatyti kambariai. Nusikeikusi, ji žudikiškais kablais apėjo pirmą aukštą, ir neiškentusi tos bauginančios tylos, sušuko:
-R, tu namie?-prikando lūpą. Iš ties, tai buvo paskutinis variantas, kur ji galėjo ieškoti pagalbos.

Roxanne gulėjo lovoje. Nors buvo ne itin vėlus metas, per dieną daug visko nuveikė ir jautėsi pavargusi. Apsivertusi ant kito šono, Way užmerkė akis ir jau ketino miegoti, tačiau išgirdo kažkokį neaiškų garsą. Susiraukusi moteris išlipo iš lovos ir nuo spintelės pagriebė lazdelę, tik dėl viso pikta. Karingai ją iškėlusi į priekį, nubraukė susivėlusius juodus plaukus nuo akių ir išėjo iš kambario. Tyliai nusileidusi į pirmąjį aukštą, ji vos neatsitrenkė į būtent jos ieškančią Audrey ir nusikeikusi dar labiau prisimerkė, bandydama įžiūrėti kas čia per persona vaikšto jos namuose be jos leidimo. Vienu lazdelės mostelėjimu įjungusi šviesą, Roxie krūptelėjo atpažinusi Biach ir jos veidas išdavė, kad malonių jausmų priešais ją stovinčiai personai Roxanne tikrai nejaučia. Kiek lengviau atsidususi, Way nulipo laiptais žemyn ir įsmeigė žvilgsnį į Biach:
-Po velnių, Bitch, ką tu čia veiki?

Tyliai slampinėjusi po namus, Audrey išgirdo žingsnius iš antro aukšto, ir lazdele užžiebusi šviesą, prikando lūpą. Giliai kvėpavusi, ji stengėsi mintyse viską suformuluoti normaliai, kad leidžiant garsus, viskas būtų OK. Atsidususi, ji išgirdo Roxanne klausimą, ir su panieka veide, ištarė:
-Mieloji, man reikia tavo pagalbos. Manęs ieško farai. Apvogiau juvelyrinę parduotuvę. Jei Hogvartsas sužinos, mane atleis. Neturiu kur pasislėpti, o vykti į Hogvarstą perdaug pavojinga. Man reikia tavo pagalbos.. nes.. tu vienintelė persona, kuri gali padėti Londone,-pavartė akis, ir nusuko žvilgsnį nuo Way veido.

Roxanne susiraukė ir atsirėmė į sieną, sukry-iuodama rankas ant krūtinės ir nuleisdama lazdelę. Audrey ji nebijojo ir žinojo, kad jeigu reiktų, galėtų apsiginti ir be magijos pagalbos, panaudodama tik kumščius. Muštis Roxie mokėjo, ir net visai neblogai, o tai dažnai praversdavo. Vyptelėjusi Rox, lyg negalėdama patikėti tuo ką girdi, nežymiai nuleido galvą ir ją papurtė, iš veido nepašalindama tos pašaipios šypsenėlės:
-Mieloji? Seriously? Jeigu būčiau tavo vietoj, net nesirodyčiau akyse, nes po velnių, Audrey, aš dar nepamiršau tų visų tąvo grąsinimų. Kaip galėčiau tave slėpti nuo farų, kai tu, būdama mano geriausia drauge, ketinai mane jiems išduoti, papasakodama tai, ką patikėjau tik tau?-vyptelėjusi Rox kilstelėjo galvą ir atrėmė ją į sieną.

(sarkazmas.xD)

Vartydama akis, ir besiklausydama ką burbuliuoja Rox, Audrey stengėsi nekreipti dėmesio į jos žodžius, pokalbius apie praeitį, kaip Audrey žadėjo ją įskųsti ir panašiai, nes šiuo metu jai buvo svarbiausia išgelbėti save. Ji linktelėjo, ir pridūrė.
-Tiesa, mes gi susipykusios, bitch,-pavartė akis ir nusijuokė. Po kelių akimirkų, žvelgdama į Way rimtu žvilgsniu pridūrė.
-Tai buvo tik pretekstas, kad galėčiau pasiekti ko man reikia, jokiu būdu nebūčiau tavęs įskundusi į policiją, dėl to, kad nužudei žmones..-tylesniu balsu ištarė paskutinę sakinio ir klastingai, Roxanne nematant, šyptelėjo. Biach suprantamai linktelėjo.
-Mylene, man reikia tavo pagalbos, o tu šiuo metu esi vienintelis asmuo galintis man padėti. Ir.. šiandien man tikrai reikia tavo pagalbos.. Nebeturiu kitos išeities..

Išgirdusi "bitch", Roxanne apsimetė įžeista ir nusisukusi nuėjo į virtuvę, tačiau tikrai ketino pokalbį pratęsti. Gi jeigu jai nusišypsos laimė, Audrey beveik maldauti pradės, o va tada tai Way pasilinksmins. Virtuvėje įsipylusi viskio į stiklinę, grįžo ją laikydama rankoje ir atsisėdo ant sofos. Pasisukusi į vis dar stovinčią Audrey, ji lėtai kilstelėjo stiklinę link lūpų ir gurkštelėjo stipraus ir ganėtinai brangaus gėrimo:
-Žinai, kuo toliau, tuo labiau imu abejoti, ar tikrai nebūtum įskundusi. Manyčiau, kad tau tai padaryti būtų buvę velniškai malonu,-šyptelėjusi Rox vėl gurkštelėjo viskio ir net neketindama jo pasiūlyti Biach, nusišypsojo jai pradėjus prašyti. Dar patogiau įsitaisiusi ant sofos, ji susikėlė kojas ant minkšto baldo ir mostelėjo ranka, nutaisydama ganėtinai dramatišką išraišką:
-Ech, tokia jau aš. Kai draugas bėdoje, visada pagelbėju,-vyptelėjusi Roxanne nušoko nuo sofos ir priėjusi prie Biach kilstelėjo antakį,-Turiu laisvą rūsį ir vonią. Patariu rinktis rūsį, ten bent minkščiau miegosi.

Stebėdama Roxanne veiksmus, ji jau iš anksto žinojo koks likimas jos laukia - ji sulauks pagalbos. Jai nuėjus į virtuvę ir įsipylus viskio, Audrey nusijuokė ir pritariamai linktelėjo.
-Ne veltui tu buvai mano geriausia draugė, žinai, kokį malonumą jaučiu, kai kas nors patiki man savo paslaptis, o po kiek laiko, jos nebepaslaptys..-sukikeno ir pavartė akis.
Roxanne prisėdus ant sofos, ji dirbtinai nusišypsojo ir nuėjo virtuvės link ir paėmusi butelį, įsipylė viskio ir prisėdo ant stalo.
-Dėkui už vaišingumą, už tave,-gurkštelėjo rudo birzgalo ir pastačiusi taurę ant stalo, tarė:
-Žinau ką galvoji. Ir ką galvojai. Jau eidama pas tave žinojau, kad priimsi,-šyptelėjo Biach ir gurkštelėjo viskio dar keletą kartų, pastūmė stiklinę su likučiu tolyn nuo savęs.
-Kadangi, tu tokia svetinga, aš išsirinkau svetainę,-šyptelėjo R ir pamerkė akį.

Kadangi Audrey pradėjo čia elgtis lyg savo pačios namuose, Roxanne neatrodė labai sužavėta jos veiksmais. Stebėdama geriančią moterį, Way kilstelėjo antakį ir pabaigė gėrimą savo stiklinėje. Pastačiusi ją ant stalo šalia sofos, moteris krenkštelėjo ir papurtė galvą:
-Ar tu juokauji. Svetainė tau aiškiai per gerai, neįsijausk per daug. Rūsys yra kaip tik ta vieta tokiems kaip tu. Jeigu sugalvosi daryt taip, kaip nori pati, o ne kaip aš sakau, gali neabejot, kad ryte jau būsi areštinėj. Susitarėm?-dirbtinai nusišypsojusi, Roxie nuo sofos pagriebė dekį ir įdavė jį Audrey į rankas. Nuėjusi prie kažkokių durų sienos viduryje, šiaip ne taip jas atidarė ir mostelėjo ranka vidun, parodydama Biach, kur tiksliai ji turėtų eiti.

-Ačiū, kad tu esi tokia svetinga, brangioji Roxanne, bet šiąnakt pasitenkinsiu šia lova,-mostelėjo ranka į lovą, ant kurios ji tik ką miegojo. Pavarčiusi akis, ji atsistojo nuo stalo.
-Į policiją? Aš turiu daugiau įrodymų, kad esi žudikė, brangioji (neturiu, .xDD) Taip, kad, jei jau žaidžiam, tai ir žaidžiam, policija ir kalėjimas?-mirktelėjo akį Roxanne'ai ir pridūrė: -Gali eiti, aš noriu miego.

Roxanne, su "wtf?" išraiška veide, klausėsi kažko apie įrodymus. Prunkštelėjusi, moteris papurtė galvą ir dar kartą perkratydama visus prisiminimus, bandė prisiminti, ar gali Audrey turėti ką nors, kas įrodytų, jog būtent Way nužudė savo motiną. Nieko negalėdama prisiminti, Roxie numojo ranka ir murmtelėjusi "neskiesk", metė dekį Audrey pusėn, per daug nesirūpindama dėl to, kad Biach gali jo nepagauti. Nusprendusi per daug piktos nevaidinti, kadangi tai jai paprasčiausiai nesisekė, ji užtrenkė duris ir užgęsino šviesą. Užlipusi laiptais į viršų, uždarė paskui save miegamojo duris ir atsigulė į lovą. Lazdelę pasidėjo šalia, dėl viso pikta. Ji nežinojo, ar Audrey nebandys jai ko nors padaryti Roxie miegant. Nusprendusi per daug dėl to nesijaudinti, Way užmerkė akis ir užmigo beveik iš karto.

Vos išgirdusi, kad Roxanne jau viršuje, ir užsidarė duris, Audrey greitai šoko iš lovos ir nubėgusi prie pirmos pasitaikiusios spintelės, su šešiais stalčiais, ji viską greitai pervertė. Pribėgusi prie kitų spintų, komodų ir sekcijų, apieškojo visas kur tik įmanoma vietas. Kadangi nieko nerado, susimovė savo žudikiškuosius batus, ir įkvėpusi oro, tyliai nusliūkino iki virtuvės. Ji skubėdama darinėjo įvairius stalčius, ir pradariusi vieną stalčių, užkištą įvairių laprlių, maišelių ir kitų nereikalingų buities rankandų, surado baltą medžiagą, ant kurios vietomis buvo paipylę raudoni, kraujo spalvos lašai. Prikandusi lūpą, ji įkvėpė oro, ir išplėstom iš baimės akim atvyniojo skarelę, kurioje gulėjo peilis. Audrey perbraukė piršto galiuku per kraujo lašus, kurie stūksojo ant peilio ašmenų, taičiau tie, matyt jau buvo pridžiuvę, kad nenusivalė. Kreivai šyptelėjusi, ji išėmė peilį su medžiagos skiautele, ir atsargiai paėmusi nusinešė į svetainę, ir padėjo po pagalve. Eidama aplink svetainės ir virtuvės kambarius, ji uždarinėdama stalčius, kurie visi iki vieno buvo atviri, akis užkliuvo už permatomo maišelio. Ištraukusi jį, išvydo kokaino. Netekusi žado, nurijo gumulą susidariusi gerklėje ir murmėdama kažką panosėje, nusinešė, ir paslėpė ten pat kur ir ginklą. Jau sugalvojusi kaip reikės viską padaryti, Biach atsigulė ant lovos, ir po valandos mąstymo užmigo.

Ryte, apie dešimtą valandą, Roxanne prabudo. Kurį laiką pragulėjusi lovoje, pagaliau prisiruošė atsikelti ir išlipo iš lovos. Nusižiovavusi moteris kelias akimirkas stovėdama klausėsi, norėdama išgirsti ar Audrey jau atsikėlė, tačia nieko neišgirdusi tiesiog gūžtelėjo pečiais ir nuėjo į vonią. Ten nusipraususi, išlipo iš dušo ir rankšluoščiu nusausino kūną ir plaukus. Palepinusi odą kremais, losjonais ir aliejukais, nuo pakabos nusikabino chalatą ir juo apsisiautusi nulipo laiptais žemyn į pirmą aukštą. Pastebėjusi vis dar gulinčią Audrey, nusišypsojo ir pasilenkusi prie pat jos ausies, labai garsiai ištarė:
-Rise 'n shine, honey!

Audrey naktį miegojo, tačiau šiaip ar taip, vis vien išliko budri. Rytą kiečiau užmigusi,ji neišgirdo kaip atsikėlė Roxanne ir atsirado patalpoje, kurią vakar intensyviai perkratė, ieškodama ko nors intriguojančio. Išgirdusi Mylene žodžius, ši vangiai šyptelėjo ir atsisėdo ant pagalvės, po kuria gulėjo narkotikai ir peilis.
-Naa, kaip miegojai? Gal būtum maloni svečiams ir užkaistum vandens?-dirbtinai šyptelėjo ir mielai pažvelgė į Rox.

Roxanne atsitraukė nuo sofos ir nuėjo į virtuvę. Ten atitraukusi užuolaidas, kad į patalpą patektų šviesos, moteris priėjo prie spintelės ir spustelėjo mygtuką ant kavos aparato, tuo pačiu po apačia pakišdama didelį puodelį. Kai jis visas prisipildė stiprios ir nesaldžios kavos, būtent tokios, kokią Way mėgsta, moteris pasiėmė puodelį į rankas ir gurkštelėjo dar garuojančio gėrimo. Net prisimerkusi iš malonumo, Roxie nubraukė dar labiau susivėlusius nei paprastai plaukus nuo akių ir padėjo puodelį ant spintelės, tuo pačiu suverždama chalato diržą. Su puodeliu rankose grįžusi į svetainę, Roxanne apsidairė. Jai pasirodė, kad kažkas čia ne taip, tačiau nusprendusi, kad jai tik pasivaideno, Roxie patraukė prie stalo. Iš ant jo stovėjusio indo pagriebusi obuolį, Way atsikando vaisiaus ir gurkštelėjo kavos.