Helena jau kokias dvidešimt minučių stovėjo prie veidrodžio. Buvo pagaliau išsirinkusi drabužius (pakeisti trys drabužių komplektai, keturios poros batelių ir septynios rankinės) ir šiuo metu kaip tik dažėsi lūpas. Pabaigusi gražintis, Helena įmetė mėgstamus Chanel lūpų dažus į juodą rankinę ir išėjo iš namų, tuo pačiu juos užrakindama. Apsidairiusi kieme ji susiraukė, nes faktas, kad jos vairuotojo (kuris turėjo pasirodyti su Helenos rytine kava) čia dar nebuvo, tikrai nuteikė nekaip, dar turint omenyje ir tai, kad lauke buvo.. minus dvidešimt. Na, arba šiek tiek mažiau.

Ką tuo metu veikė Ryan? Sėdėjo. Užstrigęs kamštyje. Nagai knietėjo griebt cigaretę iš kišenės ir užsirūkyti, tačiau bosė būtų nužudžiusi už kvapą, neįeinantį į gaiviųjų sąrašą. Ryan vis dėlto nusprendė, kad rūstinti ją dar labiau būtų tiesiog neįtikėtinai kvaila. Abu kavos puodeliai buvo šalti ir skirtumas tarp jų buvo tas, kad tik vienas iš jų staigiai tuštėjo. Morgan nujautė kokį viršininkės pamokslą turės išklausyti, vos tik nuvažiuos į vietą. Bet jis dar nevėlavo. Buvo likę pakankamai laiko, kad Morgan spėtų. Tačiau jis vis vien beprotiškai nervinosi.
Ir galima tik įsivaizduoti koks akmuo nusirito nuo Ryan krūtinės, kai prieš jį besilinksminęs šeimyninis automobilis pajudėjo vėžlio greičiu. Išleidęs gilų, palengvėjimo pilną atodūsį, Morgan pridėjo keletą garsinių signalų, skubindamas priešais jį stringančią transporto priemonę ir pirštų galais barbendamas vairą, užmynė greičio pedalą. Vos tik atsirado galimybė, Ryan pasuko trumpesniu keliu, kur visiškai nebevaržydamas savęs, pasiekė maksimalų greitį, stengdamasis, kad prabangus pirmos klasės limuzinas per daug nenukentėtų.
Apylinkės buvo pažįstamos iki skausmo. Abejoju, ar įmanoma suskaičiuoti kiek kartų Ryan čia važiavo. Pirmyn - atgal. Kasdien, su keliomis minimaliomis išimtimis. Ir tai mažiausias skaičius. Kažkada važiavo čia dviženklį skaičių kartų. Per dieną. Taigi, esmė ta, kad supratęs, jog kelionės tikslas netoliese, Morgan sumažino greitį iki visiškai sugaus ir šalia Pinault namo privažiavo jau labai ramiai. Vos tik užgesinus variklį, vyro žvilgsnis automatiškai nukrypo į laikrodį ant rankos, kuris rodė, jog Morgan pavėlavo pusantros minutės. Normalus žmogus apsidžiaugtų, tačiau Ryan tik pogarsiai nusikeikė ir nutaisęs aiškiai dirbtinę šypseną, išsilaipino iš automobilio. Pirmiausia žvilgsnis, aišku, susirado Heleną ir Ryan nuskubėjo link jos.
- Labas rytas. Atsiprašau už tokį vėlavimą, kamščiai nežmoniški, - sumurmėjo Morgan'as, paduodamas beveik atšalusį kavos puodelį bosei.

Pastebėjusi automobilį, kuris įvažiavo į jos kiemą, Helena tik kilstelėjo antakį ir palaukė, kol Ryan prie jos prieis. Moteris buvo neišsimiegojusi, o tai reiškė, kad ji baisiai pikta. Todėl ketino išsilieti ant Ryan, kuris kaip tik suteikė tokią progą. Paėmusi kavą, Helena piktai apžiūrėjo puodelį, įgrūdo jį Morgan į delną ir vyptelėjo:
-Kitą kart išvažiuok ankščiau. Gi žinai, kaip nemėgstu laukti,-priėjusi prie automobilio, ji tarsi kažką prisiminusi atsisuko į Ryan, kuris stovėjo už jos ir dirbtinai šyptelėjo,-Apie šitą kavą iš viso patylėsiu. Tikiuosi, kad pasirūpinai, jog karšta latte manęs jau lauktų kabinete,-daugiau nieko nepasakiusi moteris pati atsidarė automobilio dureles ir įsėdusi į vidų jas užtrenkė. Kai Ryan įlipo į vidų, Helena vėl prakalbo.
-Užsakyk pietus su Fernando, savo asile sekretore nebepasitikiu. Ketvirtą valandą, ten, kur man patinka. Penktą valandą paimk mano Chanel iš valyklos, o Chloe tau perduos naujus Valentino,-baigusi kalbėti moteris nubraukė plaukus nuo akių ir ramiai, tačiau velniškai šaltai išterė,-Važiuok.

Ryan būtent šito ir tikėjosi - atgal įteikiamos kavos - tačiau tai visai nesustabdo jo nuo visiškai vaikiško pasivaipymo Helenai nusisukus. Iškreipęs veidą ir įmitavęs, kaip smaugia Pinault, Morgan per sekundės dalį spėja sunormalizuoti savo išraišką, vos tik pamatęs, kad moteris atsisuks. Kaip jau minėta, Ryan tik blausiai ir gan skurdžiai šypteli, nežymiai linktelėdamas. Vos tik Helen įsiropščia vidun, pats vaikinas ramiai apeina automobilį ir įsitaiso vairuotojo vietoje. Pinault prabilus, Morgan į ją net nežiūri - žvilgsnis ir įgręžtas kažkur į tolimą už priekinio lango. Išklausęs visus nurodymus, Ryan net nesivargina to perkelti į užrašų knygutę - per tiek metų atmintis ištobulinta taip, kad būtų stebuklas, jei Morgan bent ką nors pamirštų. Pagaliau sulaukęs tikslaus nurodymo, Ryanas pasuka raktelį ir užmynęs atitinkamus pedalus, išjudina transporto priemonę. Neilgai trukus, ši nurūksta tuo pačiu keliu, kuriuo prieš tai atskubėjo Morganas.