tep, planuoja čia rašyt kūrinį, bet noriu apgalvot ir neapsileist kaip eilinį kartą parašydama po kelis skyrius ir baigdama my history. xDD taigi nenorėkit greitai jo. xDDD

Tyla. Ramu. O ne.. vėl kaimynai su savo labai jau trankia Black Eyed Peas muzika sudrebino visą mūsų namą. Nors man ta grupė visai patinka, kaip kartais pagalvoju. O.. užmiršau net prisistatyti. Brigita Jonaitytė, jūsų (beveik) bendraamžė. Man trylika. Turbūt jums daugiau... gaila. O jeigu pasitaikys bendraamžių - tiesiog puiku. (ps. Gintare, į paskutinius sakinius nekreipk dėmesio).
- Brigita, laikas valgyti pietus, - mamos Ritos riksmas.
- Mama.. - išlemenau. - Nenoriu.
- Hm... - kiek laiko pagalvojo mama. - Tada kai norėsi, eiti darytis pati, nedrįsk prašyt Jovitos (mano sesers).
- Gerai.. - sumurmėjau.
- Tada bent ateik užrakinti duris, - kone sušuko mama.
Nuleidusi galvą nuėjau ir užrakinau duris. Viskas vėl ramu, bet žinojau, kad kaimynai pailsi daugiausia keturias minutes ir vėl trankioji muzika "krato" visą mūsų namą, o Jovita ypatingai jos nemėgsta ir vis burba burba, kai ją paleidžia kaimynai. Jie du jaunuoliai, tikriausiai pora. Nei jų vardų nežinau, taigi nevertėtų užsiminti daugiau apie juos, negu dabar papasakojau.
- Sese, ateik, išsiurbsi mano kambarį, - sušuko sesė.
- Rankas turi?
- Kas čia per klausimas? Turiu.
- Kojas irgi? Taigi eik pati ir siurbkis, - ramiai pasakiau.
- Juk žinai, kas tau bus, jei neišsiurbsi man kambario, - pagrasino Jovita.
- Tu manęs nepagąsdinsi. Leisk tą dainą, aš tuoj pat ją perrėksiu su kokia nors Black Eyed Peas daina. - nusijuokiau.
Jovita suurzgė ir nuėjo pati siurbtis kambario. Taip mūsų pykimaisi ir prasidėjo...
- Dulkes nagi išvalyk bent. - suriko, paleidusi mano nekenčiamą dainą.
Šį kartą apsikeitėm vietomis. Urgzdama nuėjau valyti sesers kambario dulkių.
Mes gyvenam Rose rūmuose, Vašingtone, ir esame Jonaičiai, amerikos lietuviai (tikiuosi, nepaminėjau). Aišku, tu tai žinai. Bet supranti, ne visi žino. Šis mano ilgas laiškas bus tik tau ir vien tau. Čia aprašysiu savo dienas iki pat išvykimo iš čia. O mano gyvenimas Vašingtone tęsis dar gan ilgai. Jau dabar tavęs pasiilgau. Ir net labai, nors ir tik penkias dienas mes atskirtos. Prabėgo lyg amžinybė... O gaila... Kaip perskaitei, su sesute labai gerai nesutariu, bet patikėk, viskas puiku, čia gyvenimas lyg rojuje: viskas pigu, gera... O tu tam mano išsiilgtaim kaimely, Skriaudžiuose, ir gyveni mano lūšnelėj... Viskas atrodo taip... negaliu atsakyt.
Leisk pasakyt, kad labai norėčiau, kad mane aplankytum. Tėtis sakė, kad nusiųs jums pinigų, kad užtektų kelionei pas mane. Jėga. Pamokinsiu tave angliškai. Na, šiai dienai turbūt sakau iki. Laišką tęsiu rytoj. xoxo, Brigita.Pagaliau atejo ta antra diena, kai rasau tau ilga laiska, visiskai kaip musu megiamiausiame filme "Baidykle". Smagus atsiminimai, visi musu cypimai ziurint ta filma vis dar istrige giliai atmintyje ir ten taip ir gludo, kiekviena diena mano atmenami. Vasingtone liudna. Pazistu ir susibendrauju su keliais savo klasiokais lietuviais, na, bet kas is to? Labai apsidziaugciau sulaukusi taves pas mane namuose.. Kas cia jus zino, gal jau mastot apie kelione pas mane?... Nezinau, bet nekantrauju suzinoti, ir tikiuosi grizti i mielaja gimtine nor kazkuriam laikui ir isisiaiskinti.. Patikek, kaip pasiilgau Nemuno, namu ir visu gimtines misku, net graudu kartais darosi, atrodo, kaip noreciau sugrizt namo... Rasymui daug laiko neturiu, siandienos aprasymelis bus labai trumpas, nesitikek is manes jokiu litaniju, dziaugiuosi, kad tiek isgaliu parasyti lietuviu kalba mazai ja kalbedama ir jos nesimokindama... Jau atpratau nuo visko,kas man gimta... Laiskas kazko bus turbut labiau ilgesingas negu linksmas...Na, supranti, ir tu taip pat jaustumeisi... O tu sau Lietuvelej gyveni, ir tau viskas puiku. Lietuvos situacija nesuprastejo?.. Noretus saliai padeti, jei kas butu, sake tetis, prisiminiau, taigi klausiau... kartais pagslvoju: o, kiek dar dienu cia bus aprasyta sitam ilgiausiam pasauly laiske... Nezinau, ir net nesugalvojau, kaip jis pas tave is viso pateks.. keista, ar ne? O ka, sakyk, su manim, kvailiuke, padaryti,-visa gyvenima tokia busiu ir nepakeisi tu manes. Dabar labai megstu pasijuokti is savo to mazo kvailumo, kuri nuo vaikystes turiu.. o kaip mieloji mokykleje? Primirsau jau net kaip atrodo. Ziauru, ar ne? Mano mokykla lyg kazkokia prestizine ar kokia, bet tai man pasitenkinimo nekelia.. geriau jau i savo mokykla eiti, kur visus pazistu ir myliu... Na, bet ne tam, kad pasiguosti, rasau tau milziniska litanija, kuri pasieks tave tik po dveju menesiu (turbut)... Neuzmirsai juk manes, pagslvoji apie mane, ar jau ir mane uzmirsai?... pasiilgau ir visus tuos menesius pasiilgsiu.. xoxo, Brigitiukele.. rytojaus aprasymas tikrai bus, miela drauge..
Na va, kažką linksmesnio papasakosiu. Net dvi dienas aš tau neaprašius, kažkaip keista, kad užmiršau savo pareigą vakar. Neturėjau laiko.. Nesvarbu, rašau toliau, ir tai geriausia. Nuėjau vakar apsipirkti į prekybos centrą,viskas tiesiog puiku,bet įsivaizduok,ką sutikau:Keviną. Tu jį pažįsti,jis yra gyvenęs pas mus kaimelyje.Prieinu,sakau:
-Labas,Kevinai.Kas pas tave naujesnio?
-Aš tavęs nepažįstu,-sumurmėjo.
-Nepažįsti Brigitos iš kaimelio?
-Kokio dar kaimelio?
-Pavardę pasakyk savo,-sakau.
-Fabijonenišaitis, arba Fabas.
-Tai tu,nori pasakyt,neatsimeni kaimelio?
-Pavadinimą pasakyk,-murmtelėjo jisai.
-Skriaudžiai,o koks dar yra?-nusijuokiau.
Tas tik šyptelėjo ir pasisveikino,papasakojo,kad jau persikraustęs Danijon (tiksliau sakant,jo tėvai),nes jiem buvo kažkoks su darbu skubus reikalas,o jį paliko pas senelius Grando rūmuose,už kelių kvartalų nuo mūsų,taigi,kai turiu laisvo laiko,užeinu pas juos sau pasivaikščiodama,užsukam į visai šalia jo esantį prekybos centrą (kuriame aš nesilankydavau anksčiau),ir smagiai leidžiam laiką. Jis manęs paklausė,kaip tu,pasakiau,kad turbūt tau viskas gerai. Tikiuosi,neguli ligos patale ar kažkas panašaus..Būtų įdomu sužinoti,kaip jautiesi,sakė Kevinas,taigi abu tikimės,kad tau viskas gerai. Tėvai pamatė,kad tau rašau,tai paprašė perduoti linkėjimų tau ir tėvams. Turbūt atrodo,kad nesmagu gyvent savo kaimely,ar ne? Man visada taip buvo,atrodo,norėjosi išvykt,o kai išvykau,-norisi sugrįžt..bet turiu tau labai labai labai labai ir dar milijoną kartų labai gerą žinią:kitą savaitę skrendam pas tave,į Lietuvą.. Bet nesu įsitikinusi,kad užsuksim į Skriaudžius,o tai milijoną kartų blogai..Na,bet kažkaip išprašysiu savo tėvų. Toliau, ką tau čia galėčiau papasakot? Ai va,dar susitikau Rugilę (žinai,Damijonaičių tą mažesniąją). Pasisveikino su manim,o aš:
- Tu kas? Rugilė ar Gena?
- Rugilė,-ta murmtelėjo (turbūt pyktelėjo ant manęs,kad nepažinau).
Supranti,jos panašaus amžiaus. O ši,mat,nė nepaklausė apie tave,tik sužinojau,kad toli nuo manęs gyvena,tai taip ir daugiau nebesusitikom.. Gerai,kad bent kas iš kaimelio yra čia,JAV.. Kas dar geresnio? Lyg ir nieko..
Kitą dieną jau buvo paprasčiau,tik džiugus įvykis tas,kad su sese pradėjom nesipykti (kartais pagalvoju,pagaliau,kaip nervavo tie ginčai). Šiaip,atmink,kad viskas puiku. Po kol kas...
Nesiseka. Labai nesiseka. Papasakosiu tau..
Žodžiu,buvo dailės pamoka. Aišku,nieko blogo tai nesako,savo mokykloj dailėje buvau pirmūnė,bet dabar.. Visi mano mokykloje piešia neįtikėtinai gražiai,ir kai pamatė darbą mano mokytoja Jackie (ji labai bjauri,net su šios tautos vaikais),man sako:
-Tau reikia stengtis. Piešti nemoki visiškai. Vaikai,pažiūrėkit,kas per baisus darbas,-pakėlė mano darbą mokytoja.
Visi ėmė juoktis. Nežinau kaip,bet susitvardžiau ir išliejau:
-Mokytoja,pirmas dalykas yra,kad aš esu ne amerikietė,aš esu lietuvė,ir tokio pobūdžio piešinys buvo patekęs į respublikinį konkursą ir laimėjo,kai buvau trečiokė. Piešti gražiau aš nemoku. Ir nemokėsiu. Prašau pagarbos su svetimos tautos vaikais,nes aš čia ne viena lietuvė.
-Kas dar lietuviai?-reagavo mokytoja.
Dar trys vaikai pakėlė rankas:Inga,Andrius ir Emilija. Mes visi geri draugai,šalia gyvenam. Mokytoja nusijuokė.
-Tik tiek?
-Tik tiek,-pašaipiai tariau.
Ir tada mokytoja netikėtai čiupo man už ilgų plaukų ir pakėlė:
-Nenaudėle,nedrįsk iš manęs šaipytis,-agresyviai tarė.
-Jūsų man nėra ko bijoti,-trenkiau antausį mokytojai ir stvėrusi kuprinę pabėgau.
Žinau,pasielgiau baisiai,bet kaip kitaip apsiginti nuo tokio žiaurumo?

ok, noretusi komrntaru :)

People, dabar taip. Noriu komentarų, nes nesu įsitikinusi, ar jum patiko ir man tęst savo istoriją. Labai nepatogu būna, kai nežinai, ar mesti darbą, ar jį tęsti. Kiekvienam tai buvę, taigi, prašau, - būkit geri, brūkštelkit kelis žodelius - patiko ar nepatiko, jei patiko, kas patiko, jei nepatiko - kas nepatiko ir ar man vis dėl to jį tęsti ar bandyti kažką naujo. Labai norėčiau, kad perskaitytumėt šią žinutę ir atkreiptumėt dėmesį. Ačiū, jeigu perskaitėt bent dalelę pranešimo ir sureagavot. :DD

Patiko,tęsk. o į komentarų stygių nekreipk dėmesio,hogas kažkaip pastaruoju metu miręs. :)

Gerai, ačiū už paskatinimą . :) Neužilgo turėčiau tęsti savo history :)

Man tai lyg stebuklas. Nuejau i Vasingtono centra! O ten labai grazu: daug parduotuviu, visur surmulys, na, tiesiog nuostabuas stebuklas tas Vasingtono miesto centras. Eidama net priejau Baltuosius rumus ir pamaciau Michelle Obama, kuri triuse savo sode, lyg butu paprasto vasingtoniecio zmona. I galva neateina, kaip prezidentas taip gerai issirinko sau zmona, ar ne? Atsimeni, kaip spygavom, kai istorijos mokytoja mums pasake, kad Amerikos prezidentas Barakas Obama. (vien is jo vardo verta juoktis). Na, patyriau ispudziu, bet, supranti, visvien liudna... Kiek galejau, tiek prasiau vykti i Skriaudzius. Ir man pavyko! Poryt mes jau sedesim lektuve ir skrisim i Tevyne. (oho,patriote as esu,net zodi Tevyne didziaja rasau). Kazko humoro i si aprasyma iterpiau,bet zinai,as visur sugebu rasti humoro puse,kad ir kiek juoda butu. Gerai kad moku, nes cia oho ka daryciau - skusciaus ir daugiau nieko... Jau isivaizduoju. Ka dar tau papasakot? Ahamm, va! Susitikau Audriu! (jeega) Labai keistu atveju. Vaikscioju po centra, ir uz akmens uzkliuvau beeidama, kraujas bega.. reikia pagalbos juk. Tai ka, kaip tycia atejau i jo laiptine ir paskambinau i ju duris. Ir kaip tycia Audrius ejo jas atidaryti.
-Man reiketu binto...-pasakiau ir tiesiog issiziojau. -Audriau!
-Brigita!-jis man tuo paciu.
Apsikabinom. Tik nepyk,juk mes tik draugai... (nebijok,zinau,kad tu su juo draugauji. haha.) Paklausiau,kaip jam sekasi,ir jis man pasake,kad viskas puiku,ir papasakojo apie tave.. Diugu tureti toki gera drauga, ar ne? (grazus veidelis.) Daugiau nera ka man tauy cia ir papasakot. Linkiu toliau taip gyvent. Iki.
Atėjo laikas ilgai lauktiems prisipažinimams. Žinai, reikia man išmokti būti rimtai, bet tik kur reikia įžvelgti humorą (kaip vakar dienos aprašyme). Kažkodėl panorau tau kai ką prisipažinti. Nesvarbu, kad šį laišką gali skaityti tavo tėvai, tai ne jokia nuodėmė, tik šiaip, norėjimas dar labiau pasunkinti mūsų draugystę (juk reikia tų kliūčių). Atsimeni vieną vakarą, kai tave įskaudino Marius? O mes tada juk dar nebuvom draugės.. ir aš.. tais laikais tavęs nemėgau. Net gėda prisipažinti, iš tikrųjų. O tada juk tu su juo draugavai.. ir aš paprašiau, kad jis tave įskaudintų, ir tai padaręs, ateitų pas mane ir pasakytų tavo reakciją. Atrodo kvaila, ar ne? Bet keista, kad aš taip pasielgiau...
Bet ŽINAI KĄ? (pirmiau perskaityk užrašą viršuje,nepradėk nuo apačios).
Pajuokavau, nesijaudink. Bet aš žinau, kas tai padarė. Gitana. Paklausyk tikslaus jos pokalbio su Marium.
- Mariau, ateik.
- Ko?
- Žinai tą, tokią Gintarę?
- Tai ne, nežianu. O kam tau dabar jos reikia?
- Juk žinai kam.
- Šioje situacijoje aš žalias.
- AŠ JOS NEKENČIU, NU AR NESUPRANTI, - suriko ji.
- Ai, pagaunu kampą. - suklinksėjo tas antakiais.
- Man reikia, kad tu pirma pavaidintum, kad tu jai patinki, o paskui paliktum. Bet viską per šiandien.
- Tu nemoki aiškinti, ko tau reikia. Ai nu, bet aš padarysiu viską taip, kaip aš supratau.
Tada prasidėjo visa intriga. Mane į tai įtraukė, paprašydami tą Marių pristatyti, nors aš jo nė nežinojau. Jis pasakė savo vardą ir pavardę, amžių, gimimo datą (ar dar kažką, neatsimenu), ir stumte nustūmė iki tavo namų, o tada aš stovėjau priekyje, juk tu pameni, ir jį pristačiau. Turbūt tu pagalvojai, kad aš čia sumąsčiau visus tuos spąstus, bet patikėk manim, ne. Turbūt tu buvai išsigandusi, kai perskaitei mano "prisipažinimą". Vos nesijuokiu. Rimtai.
O dabar pagalvojau: dėl ko aš gyvenu?...
Ne. Rimtai.
Dėl ko aš gyvenu? DĖL KO?

Nu kad jau užėjau, ir dar tas prašymas komentuot. Tai va, biški paskaitaliojau, visai nieko, kasdieniška mokinės diena, nepasakyčiau kad kažkas tokio woow bet nesakau kad ir blogai, ne ne :D jei tik tau patinka, gali tęst :)