(...)

Pro ir taip atidarytas salės duris, įkulniavo žiovaujanti žmogysta, kiek primerktom akim. Normaliu tempu nuėjus iki garbingojo stalo, kuris pasirodė esąs toliau negu atrodė, Matthews dar labiau pavargus klestelėjo į vieną iš kėdžių, užčiaupdama kakarynę ir stengdamasi sulaikyt žiovulį. Viena ranka patraukė link savęs lėkštę, trumpam užmesdama akį į (skaitykim) vakarieniaujančius mokinius.

Iš kart po susitikimo su Curtisu, Smitis atsivelka į didžiąją salę tikėdamasis, kad elfai valgyt palieka ir per vasarą, nes pilvas skleidė panašius garsus kaip riaugėjantis trolis ar panašiai. Apsižvalgęs po iš pirmo žvilgsnio tuščią salę, Aštas kiek ilgiau užlaiko žvilgsnį ties prie stalo rymojančia persona. Išsišiepęs, vaikinas paspartina žvilgsnį ir jau gan greit atsiranda šalia Matthews. Vaikinas iš pradžių ramiai įsitaiso ant kėdės šalia jos, tačiau neilgai trukus atsuka nugarą į El pusę ir atsigula, padėdamas galvą ant El kelių.
- Nu tai labas, - vis dar netramdydamas šypsenos ištaria, aiškiai persiilgęs merginos, bo matė ją... tiesiog seniai.

Elas kramsnodama kažkokį valgomą daigtą, žiūrėjo kažkur šonan, ir jau galvojo apie savo pareigas Hogvartse, bo pati žino kad nebuvo geriausia mokytoja, kai pajuto kad kelius užslėgė kažkokia nedidelė našta. Nedidelė turbūt buvo nes Ašto smegenėlės gal nedidelės (think) . Matthews suėtinus kramtymą, pilna burna vos ne vos sugebėjo nusišypsoti, nes nereikėjo daug laiko atpažinti personai. Suskubus kramtyt El nurijo turinš burnoje.

- Kas jūs toks būsite?-demonstratyviai išrietė antakį nežymiai pajudindama kojas, kad Aštas pajustų muistymąsi. Nors ir mergina žinojo jog Smithas neatsitrauks jei užtai jam nebus nieko duota, pabandyt verta.

Iš kart po pasisveikinimo, Smitis papučia lūpas, pasiruošęs bent kokiam bučkiui iš El pusės ir ne gana to, užsimerkia dar. Aišku, Elenai prireikia dar ir sužiaumot maistą ir dar sulėtintai galvą nuleist ir dar durnus klausimus uždavinėti... žodžiu, neiškentęs Aštonas pramerkia vieną akį ir įsitikinęs, jog Elena į jį spokso, tuoj pat vėl stipriai užsimerkia, kelis kart nu nx, nu žinot kai kviečiat šunis tokį garsą skleidžiat, tai va tokį, tik ne tokį ryškų, o jau tada laukia tikro, su El iniciatyva.

El visiškai sulėtina kramtymą, ir kas kiekvienu Ašto veiksmu sukikena.

- Jei jūs nepastebėjote aš dabar valgau,-labai ramiai tarusi toliau kramtė maistą. Kadangi jis jau buvo seniausiai tinkamas nuryti, Matthews taip ir padarė, ir sukundėlę pažiūrėjus į tikrai mielai atrodantį Aštą pasilenkė prie jo veido.

- Lieki skolingas,-tarstelėjo ir įsisiurbus į lūpas, po sekundės, kitos atsitraukė, ir nusišypsojus jau tikrai stipriai kratydama kojas, šakute pasmeigė kažkokio ten maisto ir įsidėjo į burną.

Atsitraukė. Mhm, tikrai. Nebent ji tai sugebėjo padaryti Aštui rankomis apsivijus kaklą. Rankų padėties Smitis nepakeičia net bučiniui pasibaigus. Na gerai, tik šiek tiek atlaisvina, kad El nereiktų būt prisispaudus prie jo. Bet esmė, kad vis vien, atstumas lieka minimalus. Smitis plačiai nusišypso.
- Pasiilgau savo bob...moters, - meiliai ištaria, suklapsėdamas blakstienomis. - Kodėl mes taip ilgai nesusitikom. Man pavyzdžiui skauda kepenis, kai taip ilgai nesimatom, - patempia lūpą.

- Tiesiog svajoju, kad mane vyrai vadintų BOBA.-suburba tiesiai Smithui į veidą. Elenai pabandžius nesėkmingai bent kiek atvaisvint kaklą nuo Ašto gniaužtų, suspaudžia lūpas prisimerkdama.

- Tau tuoj skaudės ne tik kepenis,-sukikena.

Smitis ant El kaklo kaboti palieka tik vieną ranką, kas vis vien nesutrukdo jam laikyti merginos prie pat savęs.
- Boba. Boba. Boba. Mergina. Mergaitė. Būsi mano mergaitė, - išsišiepia nuo ausies iki ausies.
- Norėčiau tai pamatyti, - vis dar su plačia šypsena, Smitis uždeda ir kitą ranką ant merginos kaklo ir švelniai timptelėjęs ją žemyn, o tuo pačiu ir pakėlęs savo galvą, įsisiurbia į jos lūpas.

- Ė, seniuk, tu normalios moteros nematęs, kad arba jau visa boooba, arba dar didesnis įžeidimas - mergaitė?-putojas, netiesiogine prasme.

Aštui vos tik vėl prisitraukus El nukreipia lūpas į kitą pusę, taip pasiekus aštono nosį, ir aišku įkando (evil). Nu nestipriai, bet to užteko kad Smithas kaip mergytė užsiima už nosies ale (ar kažkas panašaus) ir Matthews atsitiesia patenkinta.

Kanibalei ėmus kramtyti Smito nosį, vaikinas cyptelėjęs sugriebia už jos, o tada, vos tik Elenai atsitraukus, staigiai atsisėda. Per petį žvilgtelėjęs į merginą itin piktu žvilgsniu, papučia lūpas ir pasisuka į stalą. Iš pradžių Simba vaidina alia labai supykusį, tačiau neilgai trukus, pagriebia El lėkštę ir pasideda ją prieš save.
- Kadangi tu jau soti nuo mano nosies, daugiau nei negausi, - vis dėlto piktu balsu subamba, kraudamas maistą (daug maisto) El lėkštėn.

Stebėdama Smithį Elena labai jau nežymiai papurto galvą.

- O ačiū, net valgyt įdėjai, šiandien tu įtartinai mandagus.-padėkoja per stalą atitempdama pilną maisto lėkštę prie savęs. Matthews greitai suranda ant stalo sulčių ąsotį padeda Aštu prieš nosį.

- O tau metas sulieknėt.-Linktelėjus Aštonui, taip palinkėdama gero apetito pasiima šakutę ir ja pasmeigia daržovę.

[[ Smith'ui sulieknėti... xDDDDDDDDDDDDDDDD ]]

Merginai atėmus iš jo lėkštę, Aštis gūžteli pečiais ir kitą lėkštę, prikrauna į ją bene tiek pat maisto. Sulaukęs tokio Elenos komplimento, vaikinas išpučia akis ir iškelia antakius. Smitis dėmonstratyviai atsikrenkščia ir neskubėdamas pakelia savo marškinėlius. Ashtas pasuka rodomąjį pirštą į savo kaladėles, kurios... DINGUSIOS. Nu gerai, ten dar kažkiek yra, kas yra stebuklas, atsižvelgiant į tai, kiek ir ko Simba į save sukimša, kiek alaus ir šiaip visokio šūdo išgeria, ir kada paskutinį kartą treniravosi. Pats pažvelgęs į savo kadaise buvusį tobulą pilvą, Smitis tyliai cypteli ir staigiai nuleidžia marškinėlius.
- Tai, Elena, mėgsti obuolius? - lyg niekur nieko ištaria, labai jau nenoriai nustumdamas lėkštę, prikrautą gėrybių, toliau nuo savęs.

Trumpam žvilgteli į Smitho kaladėles-padariusias-dingau, kiek nustemba pamačius tokią jo reakciją mat manė jog Aštas dabar užspiegs.
- Čia tiesioginis klausimas?- kilsteli antakį pasukdama galvą į Smithą, mat ką gali žinot ką anas sumanė. Pastebėjus neįtikėtina Ashtonui dalyką nusekė akim nustumiamą Simbos lėkštę, kelias sekundes pamąstė.- Chem, šeip.. tu nestoras. Šerkis ir toliau, a tai nustipsi dar.-saulytės veideliu atstumia lėkštę atgal prie Smičiaus.

Sulaukęs El klausimo, Smitis stipriai nuspaudžia lūpas ir nusišypso tokia keista šypsenėle.
- Ne. Iš tavo atsakymo nuspręsiu tu barakuda ar ne, kokios kojinės tavo mėgstamiausias ir ar tau labiau patinka Mikė Pūkuotukas, ar tigras Diego, - išdėsto, o pabaigai prideda mažytį linktelėjimą.
- Aišku ne storas. Aš tik šiaip nusprendžiau, kad aš jau sotus, - sumurma, paplešknodamas per savo ateities alaus pilvuką. - O kas jeigu ir nustipsiu? - prisimerkęs gudriai nusišypso, žvilgsnį nuvesdamas į El.

Elena išgirdus kiek Aštas gali sužinot tik išgirdęs ar ši mėgsta obuolius, kilsteli antakius, bet neatsako, mat bijo būt išvadinta barakuda. Mergina kramtydama tris sekundes pagalvojo ką čia atsakius į tą klausimą kuris nuskambejo kaip būti ar nebūti.
- Naa.. Turbūt būtų katastrofa, nes numirtum jau..-akivaizdžiai skaičiuoja rankų pirštus.- lygtais antrą kartą. Ir šeip. Nu. Verktų draugai, artimieji, giminės ir panašiai..-trukteli pečiais spoksodama į vieną tašką.

Smitis dar labiau prisimerkia ir nė kiek nepakeisdamas veido išraiškos pataiso merginą, vos tik šiai prabilus.
- Trečią kartą, - greit ištaria.
- O tu ar verktum? - dar kiek pasiaurina žvilgsnį, nežymiai pakreipdamas galvą.

- Teisingai, trečią.-iškart po Aštono pataisymo išberia, po klausimo pasukdama akis į Aštoną, bet po keliolikos sekundžių nusukdama į pirmą pasitaikiusį daigtą.- Kodėl klausi? Juk nesiruoši mirt 4tą kartą, right?- keistai vypteli.

Smitis, po Elenos kalbos kokį pusę minutės patyli, paremdamas galvą delnu.
- Nors ne. Vis dėlto antrą, - papurto galvą, atsitiesdamas ir vėl pasisukdamas į El.
- Nu šiaip žadu. Atsinaujint reikia ir panašiai, - gūžteli pečiais, bando išlaikyti rimtą veido išraišką, tačiau galiausiai išsišiepia.
- Neeeežadu. Neprisikelsi juk per savaitę kokią, o va per dvi savaites jau per daug tavęs pasiilgčiau, - vis dar išlaiko plačią šypseną.

- Va aš pradžioj ir sakiau, kad antrą,-tarsteli lyg sau, toliau klausydama Aštono.
- Nu..-jau būna bepradedanti kažką aiškint dėl tų mirčių beprasmiškumo, bet pats Aštas laiku pasitaiso.-Aww,-tyliai išsteni išsišiepdama.-Realy?-puppy eyes.

Kadangi pagaliau atėjo laikas pasimaitinimui, Audrey tiesiai iš mokytojų kambario atėjo prie stalo. Apžvelgus kas šiandien meniu, įsidėjo vištienos kepsnį, ir apsidairė. Akys užkliuvo už vyro sėdinčio greta jos.
-Gero apetito... Jūs čia senbūvis?-kiek per daug mandagiai paklausė. Norint turėti užnugarį, reikia būti maloniai"-priminė sau ir išsišiepė, parodydama "koks geras ir fainas mano dantistas". Biach gurkštelėjo Moliūgų sunkos ir paėmusi šakutę ir peilį, atsipjovė nedidelį gabaliuką, laukdama atsakymo

-Tai jūs naujokaaas? Ar senbūvis?-sukramčiusi viską ką turėjo, Biach gurkštelėjo ir šyptelėjo. Į švarią lėkšę įsidėjo pudingo, ir pasiėmus tokį ilgą šaukštą, pradėjo naikinti maistą. Ji atsiduso po pirmų trijų šaukštelių ir pasisuko, kad galėtų matyti Richardo profilį.