Atstumas nuo bokšto iki čia itin mažas, todėl Markis net nespėja normaliai nuvargti, nešdamas beveik nulį sveriančią Fioną. Pagaliau suradęs ieškotas duris, vaikinas nuleidžia žmoną ant žemės ir ranka mosteli į lobį.
- Tadaaaam, - išsišiepia.

Fi visą laiką nuo bokšto iki sandėliuką kikeno ir maskatavo kojomis ore, bet patogi kelionė baigėsi, ir Fi kojos palietė žemę. Kelias sekundes pasvirduliavusi, mergina vis dėlto sugebėjo išsilaikyti, ir atsargiai apsižvalgė po sandėliuką, nors ir mažą, bet pilną lentynų su buteliais.
- Niekada iš čia neišeikim. - sušnibždėjo purtydama galva.

Markas įeina į vidų paskui Fi ir taipogi apsižvalgo ištroškusio alkoholiko žvilgsniu. Keičiasi viskas, kai tu esi blaivas ir pamatai vyną ir, kai tu esi pagavęs kablį ir pamatai aukso pilnus butelius.
- Mūsų mintys eilinį kartą sutampa, - sukikena, pagriebdamas pirmą pasitaikiusį butelį.

Fi sukikeno, ir paėjusi, na gerai, gerai, nusvirduliavusi keliais žingsniais toliau, pradėjo rinktis butelį. Kadangi mergina dirbo Šluotinėje, ir užsakinėjo gėrimus, ji buvo išragavusi kone viso skonio vynus, kad savo užeigoje galėtų tiekti tik geriausią. Todėl turėjo pakankamai gerą „uoslę“ when it comes to vyno rinkimasis. Paėmusi vieną po kito butelius, pavartė juos, paskaitinėjo apdulkėjusias etiketes, bet vėliau suraukusi nosį padėdavo atgal. Pagaliau gal iš kokio trečio ar ketvirto karto mergina surado kažką, kas jai patiko, ir nieko nelaukusi įveikė butelio kamštį ir užsivertė. Susipampinusi čiut ne trečdalį butelio, mergina kažką niūniuodama grįžo pas Marką.

Markis kiek susiraukęs stebi kaip Fi išrankiai renkasi butelį, kol pats tiesiog maukia rankose turėtą, visai nemąstydamas, šis pusiau saldus ar saldus ir pagamintas devyniasdešimtais ar aštuoniasdešimtais septintais. Šiaip kol blaivus tai jis ekspertas, bet dabar tai vienodai.
- Tau patinka šitas? - iškelia antakius, kiek palinkęs ir įsispoksojęs į butelio etiketę. - Nežinau kaip tu jį geri, - sukikena, papurtydamas galvą ir užsiversdamas rankoje turėtą kažką.

Fi išsprogdino akis ir nuleido butelį nuo lūpų.
- Tu... Tu... Tu ką... ką, juokauji? - sumikčiojo. - Taigi čia tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt penktųjų de la Romanée-Conti pagamintas le France. - su išmanančiosios balsu sučiulbėjo. - Turbūt net nesi ragavęs. - numojo ranka, ir vėl užsivertė bonką.

Markas gūžteli pečiais ir sumosikuoja savo buteliu.
- Man nepatinka de la Romanée-Conti. Geriausias visų laikų vynas - itališkas Conta do Aglianico, geriausi metai aštuoniasdešimt tretieji, tada vynuogės buvo labai geros, - tokiu pat žinovo balsu ištaria. - O dabar geriu... - atsuka butelio etiketę į save, prisimerkęs bando skaityti, kas jam labai nesiseka ir galiausiai jis nustoja. - Kažkokį labai šlykštų jauniklį, - linkteli ir iš kart užsiverčia.

Fi išklausė visą žinovo tiraniją stiklinėmis klapsinčiomis akimis. Tada dar kelias sekundes praleido šoke, o tada papurčiusi galvą prabudo ir dar atsigerė savo vyno.
- Ir iš kur Tu tiek daug žinai? - prisimerkusi paklausė.

Paklaustas, Markas tiesiog gūžteli pečiais.
- Man atrodo turim dar vieną bendrą dalyką - abu labai mylim vynus, - išsišiepia ir užsiverčia savo butelį, nežymiai svyruodamas jau.

Fi sukikeno pamačiusi, kaip juokingai Markas atrodo svyruodamas, ir vėl gurgžtelėjo savojo vyno.
- Jeigu jau taip myli tą savo vyną, tai vesk jį. - nusijuokė, pirštu parodydama į bonkę Engelio rankose.

Markas nusijuokia ir žengęs tiesų žingsnį link Fionos, ištiesia ranką, bei patalpina butelį ant lentynos, buvusios visai šalia. Atlaisvėjusiomis rankomis, vaikinas suima Fi veidą ir nusišypso.
- Bet tave gi labiau myliu, - sukikena, nors nelabai čia juokinga, bet gi promilės, promilės ir įsisiurbia į žmonos lūpas.

Visa laimė, kad Fi jau buvo baigusi savo vyno butelį, taigi apsivijus rankomis Marko kaklą merginai nebuvo gaila išmesti jo iš rankų. Gavusi atsakymą, kokio ir tikėjosi Engelhardtė tęsė vyro pradėtą „darbą“ beveik negirdėdama į plytelėmis išklotas grindis dūžtančio stiklo.

Kažin ar kuris iš jų girdėjo tą garsą, nes Markis beveik tą pačia akimirką sumąsto priremti Fioną prie sienos, kuri kaip paaiškėja užstatyta lentynomis, pilnomis vyno butelių, kurie pradeda itin garsiai žvangėti. Bet spėkit ar tai nutraukia bučinį? Toli gražu.

[[ Daaaaaaah, norėjau šitam poste parašyt, kad Fi priremia Marką, ir kad sužvanga daug lentynų su vyno buteliais, bet kažkaip reikia pradėti Tave apgaudinėti, apie tai negalvoti, gal nebevogsi minčių xDDDDDDDDDDDDD ]]


Fi, pajutusi keistus paviršiaus pokyčius ties nugara, neeeeeeelabai kreipia į tai dėmesio. Įdomu, kas kreiptų, kai esi užsiėmusi gan rimta veikla - bučinio nenutraukimu ir bandymu sugrabalioti Marko marškinių (Tarkim xDDDDD) sagas.

(( Mūhahahahahahhahahhah, piratauju aš xDD ))

Tipiška. Marškiniai. O Markas taipogi neatsilieka ir jau ieško kur ten Fionos marškinėliai baigėsi, kad juos irgi pašalinti - mes juk už lygias teises.

Argi bereikia rašyti, kas krito žemyn po to? Ir į detales galim irgi per daug nesigilinti, aš leidžiu. Žodžiu. Vėlyvas metas, daug laipsnių, keistai nepatogi patalpa tokiems įvykiams, bet žinoma, tai Engelhardtų nestabdo. Po kaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaažkiektai laiko veiksmo, porelė galų gale nusprendžia susmigti ant žemės.


[[ Tu žudai, ne piratauji xDDDDDDD ]]

Nes taip linksmiau, miegokim dviejų kvadratinių metrų dydžio patalpoje, nes mes pernelyg girti ir tingūs, kad eitume namo. Nenuostabu, kad paskui senatvėj bambės kaip nugarą skauda.
Kaip jau įprasta šioje Hogvartso žemėje, pirmasis prasibudina Markis. Kadangi vienintelė šviesa tai ta, kuri skverbiasi pro durų plyšį, vaikinui prireikia laiko, pakol šis susipranta kur yra. O ir galvos skausmas nepadeda, bei migloti praeito vakaro prisminimai. Pasisukęs į Fijų, gulintį šalia, Engelis automatiškai nusišypso ir vietoj to, kad kaip kiti debilai pradėtų trukdyti žmogui miegot ir žadintų kaišiodamas plaukus į nosį, vaikinas tik su ta pačia šypsena stebi žmoną, negalėdamas atsigrožėti.

Taaaaaaaip, jeigu iki senatvės šitam pasauly kas išgyvena...
Taigi ta taigi, Fi miegojo nepaprastai patogiai ir giliai, bet žinoma, kažkada tai turėjo baigtis, ir mergina atsargiai pradėjo judėti.
- Oh my, nužudyčiau bet ką, kad galėčiau gauti kavos. - sumurmėjo dusliu balsu vis dar užsimerkusi, nes galva tiesiog plyšo.

Išgirdęs pagiringą Fi balsą, Markas išsišiepia, bandydamas prisiminti kada gi paskutinį kartą jis apturėjo normalias pagirias. Ir tai turbūt buvo tada, kai jis pirmą kartą pasirodė Hogvartse... ir kažkodėl nustebinsiu, bet Engelhardt visai nepasiilgo šių ir toli gražu nesidžiaugė šioms sugrįžus. Nors jam nebuvo taip jau labai blogai ar bent jau taip, kaip atrodo jautėsi Fi.
- Čia perspėjimas, kad turėčiau bėgti ar, kad turėčiau atnešti kavos? - nusišypso, kiek nustebęs dėl savo balso skambesio - tokio žemo ir kimaus dar turbūt nėra buvę.

- Perspėjimas, kad bėgom atneštum kavos, bet ką aš jau čia Tave kankinsiu. - sumurmėjo šypteldama ir pagaliau prisiversdama atmerkti akis. Džiaugdamasi, kad sandėliuke pakankamai tamsu, ir kad akių nuo to labiau neskauda, mergina pakelė galvą į Marką.
- Labas. - tyliai sukikeno stengdamasi per daug nepasididinti ir taip turimo galingo galvos skausmo. - O Tu dar visai padoriai atrodai. - pakreipė galvą.

- Patikėk, o tu tikrai nesijauti taip, kaip atrodai, nes atrodai taipogi neblogai, - nusišypso, palinkdamas link Fi ir pakštelėdamas šiai į lūpas.
- Kavos sakai? Be problemų, - nusišypso ir atsitiesęs, kaip tikras magas, išburia du kavos puodelius ir šiuos pripildo garuojančiu skysčiu iš lazdelės.
- Nepažadu, kad bus labai gera, atpratau nuo šito burtažodžio, bet vis šis tas, - sukikena, vieną iš puodelių paduodamas Fionai.

- Na, ačiū. Gaila, kad komplimentai nenuima galvos skausmo. - sukikeno. Užuodusi kavą mergina atsisėdo.
- Svarbu, kad kava, nesvarbu, ar gera. - linktelėjo nuvydama mintis apie faktą, kad ją dabar pykina. Šiek tiek paskaičiavusi suvokė, kad tai jau ketvirtas kartas šią savaitę. Bet šį kartą tai turbūt paprasčiausia organizmo reakcija į taip seniai justą pachmėlą. Paėmusi puodelį gurgštelėjo kofeino pilno skysčio.
- Ooooooh, daug geriau. - sumurmėjo atsilošusi ir atrėmusi galvą į sieną.
- Turiu pripažinti, kava geresnė negu tikėjausi. - blausiai šyptelėjo vietoj raukymosi nuo pykinimo.

Markis taipogi atsiremia į sieną ir nedrąsiai paragauja tos kavos. Kelias akimirkas pasėdėjęs, Engel pakraipo galvą ir pasuka ją į Fi.
- Žinai, aš irgi blogesnės tikėjausi, - sukikena ir vėl atsigeria kavos, tik šį kartą normalų gurkšnį, o ne siurbtelėjimą.
- Tau tikrai tik pagirios? Gal keliamės į tavo kambarį, normaliai atsigulsi? - susirūpinusiu veidu pasidomi, prieš tai porą akimirkų pažiūrėjęs į žmoną.

- Ačiū už susirūpinimą, bet patikėk, viskas gerai. - linktelėjo ir atsigerė dar kavos. - Be to, man labai patinka sedėti miniatiūrinėj patalpoj su daug vyno ir šukių priemaišų. - tyliai sukikeno pagaliau prisiversdama apsižvalgyti: patalpa atrodė kaip po nemenko karo. Aplink šukės, vyno balos sulūžusios lentynos ir pan.