Puikus rytas, švietė saulutė. Nelemtasis žadintuvas vėl pradėjo savo baisųjį darbą. Adriana atgalia ranka nušveitė žadintuvą ant žemės. Žinoma šis sudužo. Klastuolė išsišiepė ir apsivertė ant kito šono. Nuo dužimo garso, pabudo Deizė, Venera ir Keitė. Jaguarė pradėjo kandžioti Adrianos ranką, prašydama maisto, Venera su Keite - sklandyti po kambarį.
- Čia skaitosi geriausi draugai, - sumurmėjo ir apsiklojo galvą antklode. Aprimus gyvūnams, pasigirdo šleikštus mamos balsas:
- Adrianuk, jau kelkis!
Adriana susiraukusi nustūmė nuo savęs rožinę kaldrą ir atsisėdo. Įsistebilijusi pro langą, atsiminė, kad lagaminas nesukrautas. Pavarčiusi akis, atsiklaupė ant žemės. Bet kaip sugrūdusi pusę savo spintos, šiaip ne taip uždarė milžinišką lagaminą. Atsistojo ir laukė, kol visos gyvūnų pajėgos grįš prie jos. Deizė prišoko prie Adrianos. Jaguarę mergina paėmė ant rankų. Feniksė nutūpė ant vieno peties, pelėda ant kito. Adriana apsižvalgė.
- O kur drakonas? - padėjusi Deizę ant žemės pakišo galvą po lova. Ten susirangęs miegojo žaliasis drakonas Felicius. Atsidususi Adriana ištraukė drakoną. Kai visi buvo savo vietose, patraukė į apačią. Visi jau sėdėjo prie stalo. Brolis sukikeno:
- Na žinai... Visą fermą per metus įsitaisei.
- Taip, taip... - sumurmėjo Adriana ir greit padarė 5 lėkštutes maisto. Keturios iš jų - gyvūnams. Viena - Adrianai.
- Ko norėsit? - sumurmėjo atsisukusi į savo šeimyną be Marios. Ši gyveno kitur.
- Kiaušinienės.
- Kepsnių.
- Šoninės.
- Aha. - burbtelėjo ir greitai padarė valgį. Nustūmusi visiems po lėkštę sėdo valgyti. Nuo tada kai įsidarbino Šerno galvoje, Adriana visada darydavo pusryčius. Klastuolė bemaigydama savo maistą sumurmėjo:
- Jūs nuvešit į stotį ar pačiai teks nusigauti? - kilstelėjo antakį.
- Nuvešim, - maloniai šyptelėjo mama.
- Puiku, - burbtelėjo Adriana ir nustūmė nuo savęs tuščią lėkštę. Paskui ją baigė ir Adrianos ferma. Klastuolė užlipo į savo kambarį ir sudėjo gyvūnų daiktus į atskirą lagaminėlį. Pati pasipuošusi, vėl grįžo į apačią.
- Keliaujam? - kilstelėjo antakį. Tėtis greit nulipo nuo kėdės ir užsimetė paltą. Paskui jį mama. Išėjus į kiemą, visa šeimynėlė ir ferma sulipo į mažytį automobiliuką. Į jį vos tilpo.
- Gerai, kad Jasis nevažiavo, - susiraukė Adriana.

Po keletos valandų Dilemunai jau buvo Londone. Adriana išlipo iš mašinos ir sumurmėjo tėvams kažką panašaus į "Čiau." Paskui ją išlipo ir išskrido visi gyviai. Einant King Kroso stotimi, visi žiobarai spoksojo į Adrianą, lyg į nesveiką. Taip pat jos vengė per 10 m, bijodami Deizės ir Feliciaus. Šiek tiek apsižvalgiusi, Adriana nėrė per pertvarą. Prieš ją pasirodė Hogvartso Ekspresas su daugybe mokinių. Šyptelėjusi keliems pažįstamams, nužingsniavo į Ekspresą ir susirado tuščią kupe. Surūšiavusi visus keturis gyvūnus, pati atsisėdo šalia Feliciaus ir Deizės.
- Keliaujam, - sumurmėjo.

[[ Adrius nesveikai neturi ką veikti . ]]

Ankstus rytas. Darganotas, pylė kaip iš kibiro. Adriana sunkiai praplėšė akis ir atsisėdo lovoje. Kad ir kaip keista, šį kartą ji nepramiegojo. Mergina pabandė prisiminti paskutinį sapną. Gaila, tokio nebuvo. Tiksliau ji jo neatsiminė. Adrė sunkiai iškėlė kojas iš lovos ir įsispyrė į šlepetes. Kažką neaiškiai murmėdama, klastuolė nuslinko prie spintos ir eilinį sykį susivertė daugiau negu pusę spintos į lagaminą.
- Damn it, - suinkštė, bandydama uždaryti lagaminą, kuris nuo rūbų pertekliaus niekaip neužsidarė. Sušnypštusi, mergina apsižvalgė ir greit išsitraukusi lazdelę, bakstelėjo ja į lagaminą. Vuolia. Pervertusi akis, Adrė atsisėdo ant lagamino ir bukai įsispoksojo į spintą. - Tarkim... - pakreipė galvą. - Jamu šytą, - tyliai sumurmėjo ir išsitraukė kažkokią suknelę. Apsirengusi, Sylor atsistojo nuo lagamino ir vėl pakreipė galvą, mąstydama ką toliau turėtų daryti. Spragtelėjusi pirštais, Adrė įsikibo į lagaminą ir nusitempė jį laiptais į apačią.
- Labas rytas, - sumurmėjo tėčiui, kuris jau sėdėjo virtuvėje, su rytiniu kavos puodeliu rankose ir tokiu pat rytiniu laikraščiu.
- Labas rytas. Deizė išbėgusi medžioti, - suburbėjo, perversdamas puslapį. - Ko tokia ankstyva?
- Tėti. Pamiršai? Hogas. Hogvartsas. Rugsėjo pirma, - pervertė akis Adrė, klestelėdama į kėdutę.
- A... Taip, taip... Reikės nuvežti? - kilstelėjo antakį James'as, nė nepatraukdamas laikraščio nuo akių.
- Tai ne. Nuskrisiu žinok, - vyptelėjo.
- Jei nuskrisi, tai nereikės gi, - kiek susiraukė Sylor'as. Jis visai nesiklausė dukros.
- TĖTI. Reikės, - susinervinusi sušnypštė ir pakilo nuo kėdutės.
- Reikės tai reikės, - gūžtelėjo pečiais, vėl perversdamas puslapį. Adriana priėjo prie spintelės ir pasidarė šiokius tokius pusryčius, greit juos suvalgiusi, priėjo prie tėvo ir išplėšė laikraštį jam iš rankų. Sulanksčiusi, padėjo ant stalo.
- Jau reikia.
- Aha... Jau?
- TAIP JAU, - pervertė akis Adrė ir pasigriebusi lagaminą, išžygiavo pro duris. Paskui ją - James'as. Aišku prieš tai užsimetęs švarką. Žodž jie abu susisėdo į žiobarišką automobilį. - Tikrai moki jį vairuoti? - susiraukė Adrė, kai tėvas įvažiavo į sieną.
- Žinoma. Tai laabai... Lengva, - palinksėjo, spardydamas vairą. - Taip. Tikrai lengva, - palinksėjo, kai jie pagaliau išvažiavo į gatvę. Adriana tik stipriau priglaudė jaguarę prie savęs ir pervertė akis. Po ilgos kelionės, automobilis, visas aplipęs įvairiais laiškais (James'as įvažiavo į pašto dėžutę), pagaliau sustojo King Kroso stotyje.
- Ačiū, - vyptelėjo Adrė, išlipdama. Paskui ją išsliuogė ir Deizė.
- Tikrai nereikia palydėti? - kilstelėjo antakį tėvas, iš bagažinės ištraukdamas jaunosios Sylor lagaminą.
- Ne, - pervertė akis ir pagriebusi lagaminą, atsisveikino su tėčiu. Jam nuvažiavus, Adrė tingiai nuslinko į traukinį, aišku prieš tai peržengusi koloną. Tingiai susiradusi tuščią kupę, taip pat tingiai ten klestelėjo. Po ilgos kelionės, Adriana išlipo nė nepersirengusi. Juk visi žinot, kaip ji dėjusi ant taisyklių?