Galaktikų vartai


Ankstų vasario dvyliktosio rytą, kaip ir įprasta, Afroditę žadino šalia jos lovos atsiradęs virtualus mamos žadintuvas:
- Afrodite, kelkis pagaliau, - žadino miegalę virtualioji mama, - kiek dar reikės kartoti kelkis,jau puse aštuonių, aerobusas atskris už dvidešimties minučių.
Ir nuo šių žodžių mergina mikliai kilstelėjo iš lovos, apsirengė ir bėgo į virtuvę pusryčiauti, o virtualus mamos žadintuvas dingo.
Afroditei buvo dar tik penkiolika metų. Ši penkiolikmetė pasižymėjo neapsakomu grožiu ir protu. Jos spindintys rusvi plaukai kurie bangavo siekė pečius, akys buvo ryškiai mėlynos spalvos, o žmones ji užkerėdavo savo akinamai meilia šypsena.
Mokykloje penkiolikmetei sekėsi gana puikiai. Mergina labai mėgo istoriją, geografiją ir astronomiją. Taip pat Afroditei sekėsi sanskrito kalba, kuri vartojama visoje Žemės planetoje. Ji vylėsi, kad vieną dieną nuskris į šią planetą.
Virtuvė į kurią įbėgo Afroditė buvo labai graži. Visa balta, baldai raudoni.dešinėje pusėje stūksojo dvi spintelės , tarp jų elegantiška viryklė, ant kurios mama kepė šokoladinius skrebučius su braškių uogiene. Šalia spintelių burzgė pilkšvas, dvigubas šaldytuvas, prie jo – kampinė spintelė. Toliau kriauklė. Kairėje pusėje buvo didžiulis langas. Priešais jį į sieną įtvirtintas stalas, kutį serviravo pats mylimiausias Afroditės robotas Fordis. Prie pat stalo lyg vandenyje plūduriavo penkios baltos kėdės kuriose mirguliavo raudoni kvadrato formos langeliai.
- Mama, o kokia mano vardo reikšmė? - atsisėdusi ant kėdės paklausė mamos penkiolikmetė.
- Tavo?- šiek tiek nustebo mama.- Tavo vardas yra Žemės planetos, graikų meilės ir grožio vardas. Taip pat ta...
- Labas rytas, Afrodite, -nutraukė jų pokalbį tėtis.
- Labas tėti. Kaip matau, šiandien į darbą tau šiek tiek vėliau?
- Taip, - paėmęs laikraštį į rankas atsakė tėtis, - tiesiog šiandien Džikolsui pamaina viena valanda ilgiau.
Atsisėdęs prie stalo tėtis atrodė labai rimtas, skaitydamas laikraštį. Jo tamsiai rudos akys įsmigo į straipsnį, o žvilgantys juodi plaukai tiesiog stojosi piestu.
- Klausyk, Herda, - atsisuko į savo žmoną ir padavė laikraštį bakstelėdamas į straipsnį pirmajame puslapyje.
Mama atisduso ir, paėmusi į rankas laikraštį, pradėjo garsiai skaityti:
- „Vakar devynioliktą valandą vakaro į erdvių uostą parskrido „Sinkylo“ erdvėlaivis, kuris tyrinėjo Plutono planetos atmosferą. Tačiau iš „Eiflio“ įgulos kurioje buvo 115 patyrusių astronautų beliko tik Borsis Samidaisas, Abyksas Moliktranas ir Itkornis Aksmanas.
Pakas B. Samidaiso, „Sinkylo“ erdvėlaivį užpuolė Broksino galaktikos, Murkvaselio planetos gyventojai. „jie prie Jupiterio į mus pradėjo šaudyti, mes bandėmė pasprukti, tačiau nesekmingai. Tie šliužai pataikė į dešinyji sparną, po kelių minučių jis visiškai atsiskyrė nuo laivo“, - sutikęs kalbėti pasakojo B. Samidaisas. Tačiau pasak „SVA“ tyrimų bendrovės į „Sinkylo“ erdvėlaivį niekas nešaudė, bet buvo su kažkuo susidurta dar Plutono atmosferoje. „Mes penkias valandas tyrėmė erdvėlaivio išorę, dėja neaptikome jokių šaudymo žymių. Taip pat susisiekėmė ir su Murkvaselio planetos gyventojais ir kaip bebūtų keista tuo metu kai pasak B. Samidaiso jie puolė erdvėlaivį, Murkvaseliečiai skrido į Urgasfanelio planetą. Manome, kad B. Samidaisas kažką bando paslėpti. Artimiausiu metu tai bandysime išsiaiškinti.“
Kai tai pranešemė Borsiui Samidaisui jis viską griežtai paneigė. „Tikra nesamonė, kaip manote ar Murkvaselio planetos gyventojai imtų ir prisipažintų, kad tai jie mus puolė. Žinoma, kad ne. Jie yra žiarūs žudikai, kurie bandė sunaikinti mūsų erdvėlaivį.“ Tačiau B. Samidaisas paklaustas apie tai, kad visa įgula žuvo, ir liko tik jis su dviem nariais, artronautas sutrinka ir nebesiteikia kalbėtis su žiniasklaida.“
- Tas bjaurus kirminas! – supyko Afroditė. – Turbūt su tais savo bendrais kažką padar erdvėlaiviui ir atsikratė įrodymų, turiu galvoje, įgulos. Palaukit, aš dar viską išsiaiškinsiu.
Po šių Afroditės žodžių mama sustingo lyg statula. Jos mėlynos akys susidūrė su lygiai tokiomis patkaip jos Afroditės akimis. Mama buvo aukšta, liekna, tačiau su ta žalsva prijuostė atrodė šiek tiek stambesnė nei visada. Jos plaukai buvo kaštoniniai, tiesūs ir gan ilgi. Tačiau visas mamos mintis išblaškė į virtuvę įbėgusi jaunesnioji Afroditės sesuo Diana.
- Labas rytas, mama, tėti, Afrodite – Nusišypsojo dvejais metasi už seserį jaunesnė mergaitė.
Diana buvo labai panaši į savo mamą. Plaukai kaštoniniai, tiesūs ir dengė dailius pečius. Akys buvo rudo, kaip tėvo. Į Afroditę mergaitė buvo panaši savo šypsena. Abi mergaitės puikiai sutarė.
Atsisėdusi prie stalo, Diana greit suvalgė du skrebučiuus ir atsigėrusi šokalado skonio gėrimo, nuskubėjo ruoštis važiavimui į mokyklą.
- Ar aleksas dar miega? – Nespėjus dianai išeiti paklausė mama.
- Taip, - greit ištarė mergaitė, - Afrodite, greiiau valgyk, juk po kelių minučių aerobuas atskris.
- Aha, einu, - šeip ne taip ištarė penkiolikmetė.
- Mergaitės, tik nepamirškite preiangyje skafandrų prisipildyti deguonimi, - pasakė mama.
Pasimėmusios kuprines dvi seserys išėjo į kiemą kurį gaubė kupolo formos stiklas. Šie kupolai buvo priekiekvieno pastato. Kupolų išėjimo angoje būdavo patalpa pasiruošti ėjimui į patį Marso lauką.. Šią patalpą Afrooditė vadindavo „deguonies kambaiu“.
Vo tik mergitės uždarė namo duris jas pasitiko dalius šuo Deiris. Afroditė jį meiliai paglostė ir nuėjo toliau taku. Akmeninis takelis dailiai vinguriavo nuo namo iki „deguonies kambario“. Pie tako iš abiejų pusių augo mamos gėlės.. Jų buvo įvairiausių spalvų: melsvų, raudonų, gelsvų, baltų, tamsių ir šviesių. Visos gėlės skleidė malonius kvapus. Taip pat kieme augo penki medžiai: eglė, kriašė, viena obelis ir du naujos rūšies medžiai – marfeksai. Jų kamienas stambus, šviesaus smėlio spalvos. Dideli širdies formos lapai išryškina purpurinės spalvos vaisius. Marfeksai pasižymėjo įdomiu skoniu. Jie buvo saldūs, tačiau su rūgštele. Šiuos vaisius taip pat buvo galima nusipirkti marsomaisto parduotuvėse. Šalia vieno marfekso nežinia prie ko pritvirtintos kabojo aukso spalvos sūpuoklės.
Vos tik seserys psisipildė deguonies į skafandrus, atskrido kupolo formos aerobusas. Jis buvo keturių metrų aukščio ir dešimties metrų ilgio. Kai tik sustojo areobusas, kurį vairavo virtualus vairuotojas, dingo ajame esančios durys. Aerobusas, kybojęs gana dideliame aukštyje, pamažu nusileido iki daug mažesnio aukščio. Iš aerobuso apačios ėmė sklisti melsvi, tačiau nekenksmingi sūmai. Pati keliavimo priemonė buvo juoda su tankiomis mėlynai šviečiančiomis juostelėmis, kurias kas dešimt centimetrų jungė tuščiaviduriai skrituliai. Mėlynosios juostos vinguriavo įvairiausiomis kryptimis. Iš viso melsvumo išsiskytė tik trikampiški ir balti langai. Tame ryto tamsume, kai saulė dar nesirodė, areobusas rodėsi neapsakomai gražiai.
...

- Diana – vos įlipus seserims šūktelėjo balsas iš aerobuso galo. – Paskubėk turiu tau kai ką papasakoti.
Ie Diana nuėjo tolyn nuo Afroditės. Tačiau ši nespėjo nė mirktelėti kai ją už rankovės patraukė į ore pluduriuojančią kėdę. Ir štai mergaitei atsimerkus akys tematė plačiai besišypsančią draugę.
- O labas Gerda – taip pat išsišiepė Afroditė
- Sveika –atsakė Gerda