- Gerai, dvi arbatos...
Vos ištarė, tuoj pat prisistatė padavėja.
- Dvi arbatos.
Pakartojo Markis ir parodė jai kiek pasilenkti. Kažką pašnibždėjęs, padavalka atsitiesė ir nuėjo link baro. Markis šyptelėjo Lotei.

Lottė šyptelėjo:
-Tuoj grįšiu.
Atsistojusi nuėjo

G atėjo. Pamačiusi Marko nugarą šyptelėjo ir prie jo priėjo. Pasilenkusi sušnabždėjo į ausį:
-Pasiilgai manęs?

Markis jau norėjo sakyt, maždaug, 'vau, Lote, kokia tu greita!', bet atsisukęs, išvydo visai ne tą, ko norėjo. Vaikinas pakilo nuo kedės ir nužvelgė iš matymo nepažįstamą merginą.
- Čia dabar?..
Sumurmėjo.

-Markai, negražu apsimest kad nepažįsti gyvenimo meilės,-ironiškai šyptelėjo

- Ką tu čia veiki?
Sušnypštė, žvalgydamasis Lotės.

-Na, nusprendžiau užsukti. O ką, nepasiilgai?-kilstelėjo antakį

- Kiek galima kalt tau į galvą, kad tu man nerūpi?
Sumurmėjo.

-Nereik čia man tų pasakų, vis dar turiu tavo meilės laiškus,-šyptelėjo

- Die, prieš kiek metų tai buvo? 2? 3?
Prunkštelėjo.

-Ach, taip, dabar turi merginą. Leisk atspėt: blondinė, ilgos kojos, tobula figūra. Tipiška. Juk tokias mėgsti, ar ne?-kilstelėjo antakį ir pašaipiai šyptelėjo

- O tu matau ir svorio priaugai.
Labiau sau sumurmėjo.
- Ko iš manęs nori?

Ji išgirdo ir išsišiepė:
-mhm, o tu numetei. Leisk spėt, dėl narkotikų?
-Nedaug. Gal tik.. tave susigražinti.

Markis tep ir sustingo vietoj.
- Ką tu apie tai žinai?
Kiek nuleido toną, ir žvelgė G į akis.

-Aha, nemetei. Na, ne visiems užtenka valios,-dramatiškai atsiduso.
-Viską žinau. nenorėk, kad visa tai papasakočiau tavo merginai,-šyptelėjo

- Ji... ji viską žino.
Sumelavo Markas.

-Nemeluok, Markai. Tu per didelis bailys, kad jai viską pasakytum,-šyptelėjo

Suvaldęs nežmonišką norą trenkt merginai, Markas delnu perbraukė per veidą.
- Ir ką tuo pasieksi?
Sumurmėjo.

-Štai planas: arba aš viską jai papasakoju, sudaužau jai širdį, tu lieki be nieko. Arba, tu su ja išsiskiri, lieki su manim, ji nieko nesužino. Bet širdis vistiek sudaužyta,-gūžteli pečiais ir šypteli

- Nesuprantu, kaip galėjau tave nors kiek mylėti, - kokia buvai šlykšti, tokia ir likai.
Su panieka metė.

-Na, tas nesvarbu, kai mergina tau duoda narkotikų, ane? tada gali susitaikyt su visom jos savybėm,-paniekinamai šypteli

- Aš išsiskirsiu su ja.
Pro sukastus dantis ištarė ir atsukęs merginai nugarą, pasirėmė į staliuką.
- Dabar dink iš čia ir tylėk.
Sumurmėjo,.

-Prisėsiu kur netoliese, prialau tai pamatyt,-sukrizeno ir nuėjo šonan krykštaudama kažką panašaus į: "Kaaaip aš mėgstu isterijas"

Lotte grįžo ir atsisėdo. Pamačiusi susiraukusį Marką tarė:
-Kas yra?

Markas prisėdo ir suėmė prieš save sėdinčios Lotės rankas.
- Lote... tu žinai, kad...
Jau pradėjo sakyt, kai vaikiną pertraukė atsiradusi padavėja. Sustačiusi puodelius arbatos, pasišalino. Prie Lotės puodelio buvo pritvirtintas nedidelis priedas - kažkokia lėlytė, kuri, pagal kainoraštį, turėjo dainuoti.
- Turėtų būt miela.
Sumurmėjo, kiek gūžteldamas. Stipriau delnuose suspaudęs merginos rankas, pakėlė akis į Lotės. Kostelėjo.
- Beprotiškai, besąlygiškai tave myliu, bet...
Sumurmėjo.
- ...ta meilė blėsta, turiu tave palikti, nes ilgiau taip nebegaliu.
Toliau žiūrėt merginai į akis negalėjo, nes viskas po 'bet' buvo šlykštus melas. Markas paleido Lotės rankas, jos delnuose palikdamas kažkiek ten galeonų už arbatą ir lėlytę. Pakilęs nuo kėdės, nuėjo, mesdamas į Giną neapykantos pilną žvilgsnį. Netrukus dingo ir iš kavinės.