- Kągi, žinosi.
Sukikeno. Prisivertęs paleist Lotę, pakilo nuo sofos ir apsirengė.

Ji atsistojo ir apsirengė:
-Einu parašyt tetai,-pabučiavusi jį į lūpas tarė:
-Susitiksim vėliau,-tada išėjo iš kambario

- Atia.
Šyptelėjo. Akim nulydėjęs Lotę, įsitaisė ant sofos.

Ji atėjo ir tarė markui:
-Labas.
Prisėdusi šalia pabučiavo jį

- Sveikutė.
Šyptelėjo.
- Kur taip užtrukai?

-Sutikau pelėdyne kažkokė vaikiną ir jis pakvietė išgert arbatos,-šyptelėjo ir jį pabučiavo

- Suupratau...
Sumurmėjo ir atsakė į bučinį.

Ji šyptelėjo ir jį apkabino. tada atsitraukė

- Tiesiog... keista, kad man tai sakai.
Kiek šyptelėjo ir taip pat apkabino Lotę.

-Kodėl turėčiau nesakyt?-sukrizeno.
-neturiu ko nuo tavęs slėpt

- Aišku.
Sukikeno Markas ir pabučiavo Lotę.

Ji šyptelėjo ir atsakė į bučinį

Kažkaip kambarį atsiradusi pelėda nutraukė seilių dalijimosi procesą. Markas atsitraukė nuo Lotės ir nuo pelėdos kojos nurišo ritinį. Jį išvyniojęs, ėmė skaityt laišką. Galiausiai baigęs, prunkštelėjo.
- Absurdas.
Sumurmėjo ir jau ruošėsi jį suplėšyt.

-Kas?-susiraukė

- Pati pasižiūrėk.
Sumurmėjo ir atkišo Lotei laišką.

Ji greit perskaitė laišką ir užsidengė delnais veidą:
-negali būt..

- Baik. Negi patikėsi, kad esi mano pusseserė?
Nusijuokė ir sulankstė laišką.

-Markai, tai nėra juokinga. Aš tikrai turėjau pusbrolį vardu Markas. Na, apie jį tik girdėjau, bet..

Markas nužvelgė Lotę.
- Dėl Merlino meilės.
Sumurmėjo.
- Bet mes... naa...
Susiraukė.

-Mes nebegalim būti kartu.

Markas delnais perbraukė per veidą.
- Negali būt.
Sumurmėjo.

-Mes nebegalim būti kartu,-susiraukė.
-Atleisk,-atsistojusi švelniai jį pabučiavo ir išėjo

Mrkas akim nulydėjo Lotę. Susikeikęs, suplėšė laišką ir išėjo iš kambario.

jie atėjo ir Lottė atsisėdo

- Kartais stebiuosi iš kur pas mane tiek daug smegenų.
Tyliai sukrizeno ir kiek surimtėjęs, prisėdo prie Lotės.
- Kokio velnio su juo susidėjai?