[[..]]

Vanille atėjo į salę ir atsisėdo prie švilpynės stalo. Buvo pavargusi, bet užvis labiau norėjo valgyti. Todėl pasiėmė didžiausią lėkštę ir ėmė į ją krauti bulvių košę, vištienos kepsnelius ir salotų. Kibo į maistą. Pasisotinusi išgėrė stiklinę sulčių ir išėjo iš salės.

Po kelių stiprių trinktelėjimų į duris, šios pagaliau atsidarė ir pro jas lyg nieko nebūtų buvę į salę įžingsniavo Cher.Prasišalvė pro Šilpius, kelis "netyčia" stumtelėjus, kelis, jau tikrai netyčia apipylus karšta arbata ar kava.Išmetus rėmą nužingsniavo prie kito stalo.

Vis dar laikydamas liauną Andrew rankutę, Devon`as atsibeldė į Didžiąją Salę ir kreivu žvilgsniu nužiūrėjęs įvykius prie savo koledžo stalo pasuko su Metterson`u link švilpikų.
- Taaaigi, - nutęsė keliaudamas ilgą kelia ligi dviejų laisvų vietų galustalėje, - arba man jau vaidenasi, ar girdėjau tave skambinant pianinu, - žvilgtelėjo į jį prieš prisėdant.
Akimirksniu priešais atsiradus indams ir kelioms lėkštėms įvairiausių rūšių ir porūšių patiekalams. Čiupęs pora keptų obuolių ir įsikrovęs juos į lėkštę, jis šyptelėjo kitiems, kreivokai į jį pasižiūrėjusiems mokiniams.

Atitemptas būtent prie šito stalo, berniukas įsitaisė savo įprastinėje vietoje. Andriuko viduje maišėsi daug jausmų. Pradedant mažu nejaukumu dėl tokio kiekio dėmesio (vis dėl to Mettersoną labai retai kas pastebėdavo, o štai dabar, kartu su Devonu...) ir visiška euforija, kad jis vat dabar kartu valgys su tuo pačiu vaikinu, kuris turi tą balsą ir yra toks neišpasakytai žavus.
Kadangi Andriukas buvo itin susikoncentravęs į veiksmą prie kito stalo, veide neslėpdamas paniekos, berniukas, aišku pro ausis praleido visą Devono klausimą. Ir tik galiausiai įsitaisęs prie stalo ir įdėmiu žvilgsniu apžvelgęs visus patiekalus ant jo, Metterson pakėlė klausiamą žvilgsnį į Costell.
- Aaaa... ką sakei? - sumirksėjo.

Devon`as nusijuokė balsu iš Metterson`o mielumo, kokio dar nematė jokiame kitame čia sutiktame žmoguje ir šyptelėjęs sukimšo vieną didžiulį gardūmyną. Lėtai nusilaižęs medumi aplipusius pirštus, Cost`is ėmė kažką gromuloti:
- U...škam..bi...tchove...
Nusprendęs pirmiau nuryti visą turinį gerklėje kaltai šyptelėjo.
- Ar tu skambinai Bethoveną, prieš man įeinant? Nes galvą dedu, jog tikrai girdėjau keturioliktą Bethoveno sonatą, - rimtai linkteli galvą ir bagsteli šakute dar vieną obuolį. - Beje, mano asmeniškai mėgstamiausia.
Atsisukęs į bičiulį korpusu, Devon`as šyptelėjo.
- Iš kelinto tu kurso?

Andriukas, kadangi buvo užkietėjęs vegetaras, nuo stalo pagriebęs kažkokių salotų, ėmė krauti jas į lėkštę, kas kiek laiko žvilgtelėdamas į Devon'ą. Išgirdęs tokį itin linksmą murmėjimą, Metterson'as neišlaikė ir itin žaviai sukikeno, beveik išmesdamas dubenį su salotomis iš rankų. Kiek apsiraminęs, berniukas padėjo jį atgal ant stalo ir pakėlė akis į Costell, laukdamas, kol šis viską išvers. Šiam būtent tai ir padarius, Metterson kilstelėjo antakius, labai plačiai nusišypsodamas.
- Mano irgi mėgstamiausia! - entuziastingai sulinksėjo. - O tu turbūt vienintelis žmogus, kuris nemano, jog man pasimaišę ir aš visą dieną šiaip trankau kelėnus... - vėl nedrąsiai sukikeno, į rankas paimdamas šakutę ir ja pakapstydamas maistą.
- Aš... - pakėlė akis į Devon, pakreipdamas galvą arčiau peties. - Tik antrakursis, - kartokai vyptelėjo. Vis dėl to buvo aišku, kad Costell vyresnis. Ir labai. Ir turbūt tai nebuvo teigiamas dalykas. - O tu?

Žvilgtelėjęs į Andrew lėkštę kiek pakreipė galvą ir jau buvo bepuoląs čiupti krentantį salotų dubenį vaikinui iš rankų, bet, to neprireikus, tik dar sykį plačiai šyptelėjo. Išgirdęs klausimą-komentarą, Devon`as nusijuokė balsu ir lengvai paplekšnojo bičiulio petį.
- Visų pirma, nėra tokio žmogaus, kuriam būtų labiau pasimaišę negu man, o būti "dirty little freak" nėra jau ir taip blogai, - kilstelėjo savo trikampius tankius antakius ir dar sykį šyptelėjo.
Vaikinukui nedrąsiai ir, rodos, kaltai išdavus savo jauną amžių, Cost`is suprantamai šyptelėjo ir pasikąsė smakrą.
- Aš iš ketvirto. Bet juk tai netrukdys mums bičiuliauti, tiesą? - dar kartą žvilgtelėjo į Metterson`ą, tuo pat metu bandydamas išsikviesti moliūgų sulčių stiklinę. Matyt dėl to, kad Devon`o mintys šiuo metu buvo visai nesutelktos į magiją (labiau jam rūpėjo naujasis pažįstamas ir visa, kas su juo susiję), atskriejusi pilnutėlė gėrimo stilkinė be jokios gėdos ir sarmatos apvirto Costell`iui ant tankių garbanų ir nutekėjo jojo veidu bei išskirtine uniforma.