- Tada klastunyne. - syptelejo.

-Taip, klastūnyne.
linktelėjo mergina ir vėl žvilgtelėjo į laikrodį

- Atspejau.. - syptelejo. - Ka vidurinioji veikia?

Zodziu, mazdaug neisivaizduoju kokiu tikslu, cia visai netrukus atsirado Curtis'as. Kadangi visas veiksmas turejo vykt, labai daug laiko po ligonines ivykiu nepraejus, tarkim, kad Gareth'as rado kam palikt sunu priziuret ir pats nusprende bent jau pamegint prasiblaskyt. Kiek drebancia ranka, traukdamas cigaretes ir nevykusiai bandydamas jas pridegt, viena po kitos beviltiskai lauzydamas, jis ejo taku, kai netrukus sustojo kiek nuosaliau. Oras nebuvo pats tinkamiausias pasivaiksciojimam. Kazkodel tai jo netrikde. Jei tik jis butu zinojes, jog kaip tik dabar stovejo atsukes nugara zmonai... Toliau stovejo tik pamazu rukydamas cigarete ir vepsodamas i viena taska kazkur priesais ji.

G, baigusi puodelį kavos, suglamžo popierinį jo indelį ir laisvai taikliai jį įmeta į netoliese buvusią šiukšliadėžę. Pamačiusi vyriškį, kažkur jai matytą, tikriausiai kuriame nors laikraštyje, sustabdo muziką, apvynioja ausinukus apie Apple šedevrą ir įgrūdusį jį tašėn, atsistoja ir perbraukia plaukus nuo akių ir prieina prie jo.
- Padėti? - paklausia Painkiller su ryškoku pranzūcišku akcentu ir ištiesia kone naujutėlaitį ir puikiausiai veikiantį žiebtuvėlį.

Ne iskarto pastebejes moters isvaizdos panasumus ir dar nesugebejes sujungt laidu galvoj, jis tik trumpai dirstelejo i ja ir papurte galva.
- Ne, aciu. Susitvarkysiu,- tiek tepasake ir kuri laika nesugebedamas atplest akiu, tiesiog stovejo kiek apsales, nes, kad ir kaip banalu butu, Curtis'ui beveik atrode, kad pries save mato Ella. Prisivertes nusukt zvilgsni, kad nepasirodytu nemandagus, Gareth'as tyliai atsiduso.

Evette Brianche rašo:

- Atspejau.. - syptelejo. - Ka vidurinioji veikia?

-Taip pat mokosi
tarstelėjo ji ir žvilgtelėjusi į laikrodį vėl šoktelėjo nuo suoliuko.
-Atsiprašau, bet turiu eiti. Manęs kaip ir laukia
tarstelėjo Em vis dar šypsodamasi
-buvo malonu susipažinti
tarstelėjo Emilly ir greitu žingsniu nukulniavo tolyn.

- Ate, - susuko ir atsistojusi oru dingo is parko.

Gareth Curtis rašo:

Ne iskarto pastebejes moters isvaizdos panasumus ir dar nesugebejes sujungt laidu galvoj, jis tik trumpai dirstelejo i ja ir papurte galva.
- Ne, aciu. Susitvarkysiu,- tiek tepasake ir kuri laika nesugebedamas atplest akiu, tiesiog stovejo kiek apsales, nes, kad ir kaip banalu butu, Curtis'ui beveik atrode, kad pries save mato Ella. Prisivertes nusukt zvilgsni, kad nepasirodytu nemandagus, Gareth'as tyliai atsiduso.

Sheehan tik šyptelėjo ir įsigrūdo žiebtuvėlį atgal į kišenę. Kurį laiką tolia žiūrėjo į Gareth, mąstydama, kur šį matė. Galiusiai vėl vos vos nusišypso.
- Gal pasirodysiu nemandangi.. bet man rodos, kažkur jus mačiau. Neteko prieš keletą mėnesių apsilankyti Monake? - su tokiu pat akcentu paklausia Murphy.

Reflekso veikiamas, Curtis iškart papurtė galvą.
- Ne, nemanau. Nors..- ištraukęs cigaretę iš burnos, jis trumpai susimąstė. - Man rodos, kad prisimenu kažką.
Kadangi dabar jis nelabai buvo linkęs į kalbas, šiuo metu apsiėjo su trumpais atsakymais.Tiesa, bandė prisimint tą jų susitikimą iki smulkmenų. Gal kartais ką nors ne taip bus pasakęs. Nors iš merginos veido taip neatrodė.
- Galiu kuo nors padėt?- paklausė jis prieš prisistatydamas. Vis vien nemanė, kad to dabar reikia.

Murph vėlei vos vos šyptelėjo, išgirdusi kaip ir teigiamą atsakymą.
- Nemanau, kad čia man reiktų padėti.. - neužbaigia minties, duodama suprasti,kad ja galima pasitikėti. - Grace, - ištiesdama ranką prisitato vardu.

Atokiame parko kampe atsiranda Tonis. Vaikinukas apsižvalgo ir per jo nugarą perbėga šiurpuliukai. Pūsteli didelis vėjo gūsis sukeldamas tikrą lapų audrą, kai lapai nukrenta ant žemės pasimato juodas apsiaustas esantis ant kažkieno nugaros. Tas asmuo buvo visas apsirengęs juoda spalva. Žmogus atsisuka ir jo giliose, žaliose akyse atsispindi drebančio iš šalčio, o gal iš baimės Tonio atvaizdas. Pavadinkime šį asmenį Juoduoju Ponu. Juodasis Ponas nusišypso parodydamas savo auksinį dantį ir tyliai prabyla:
- Štai mes ir vėl susitikome, mielasai. - jis nusijuokia ir įsmeigia žvilgsnį į su juo palyginus smulkutį Tonį. Šis tik linktelėli ir nemačiomis išsitraukia lazdelę. Juodasis Ponas kilsteli antakį ir išsitraukia spindinčią lazdelę ištiesdamas ją Tonio pusėn. Vėl pūsteli vėjo gūsis ir sukilus lapams Tonis sudreba iš baimės, tikrai nenorėdamas, kad šalia Juodojo Pono atsirastų dar kokių tais juodųjų. Laimei lapams vėl nusileidus ant šaltos rudeniškos žemelės Tonis nieko naujo nepamatę, o tik ištiesė lazdelę į priekį. Tada Juodasis Ponas išmeta tokį atseit liūdną veidelį ir subamba:
- Negaliu tavęs tiesiog imti ir nudėti, nes tai būtų nesąžininga. Tad tau teks kautis, Gilbertai. - Jis vėl nusišypso aiškiai demonstruodamas savo auksinį dantį. Tonis linkteli ir lepteli kažką panašaus į tylų bejėgišką "Taip". Juodasis Ponas garsiai nusijuokia, tačiau aplinkiniai jo tarsi nemato, arba tiesiog nekreipia dėmesio. Tonis giliai įkvėpia ir nusilenkia taip duodamas ženklą nebedelsti, bei pradėti tą lemtingąją kovą. Juodasis Ponas taip pat linkteli, tačiau ne taip žemai, nees jis per daug kilmingas, jog lankstytųsi iki žemės prieš kažkokius nevykėlius. Kai abudu atsitiesia Tonis ištiesia lazdelę ir sušunka:
- Expelliarmus! - tačiau jo kovos priešininkas tik nusijuokia ir tiesiog pasitraukia į šalį. Tuomet mesteli Toniui gerą Crucio dozę, laukdamas kol šis atsistos. Kai vaikinukas pakyla nuo žemės jis vėl sušunka:
- Stupefy! - beet Juodasis Ponas , nee vadinkime jį Juoduoju Baronu :DD. Taigi jis meistriškai išvengia Gilberto kerų atmušdamas juos "Reducto!" užkeikimu. Tada nusijuokia ir alia gailestingai pasižiūri į dūsaujantį Tonį.
- Kauniesi, kaip vaikas, Gilbertai, - nuliūsta. - pripažinsiu, kad tikėjausi daugiau, bet nebesikankink, tuojau tave nudėsiu. - tada pagarsina toną ir garsiai pareiškia. - Britanija dar išgirs Adamo Minsterio vardą. - tada nutaiso piktą veido išraišką ir greit pasukdamas lazdelę Tonio Gilberto pusėn ir tokiu Voldžišku balsu sušunka:
- Avada Kedavra! - blyksteli žalias žaibas o Tonis nuskrenda per metrą toliau nei buvo prieš tai ir nukrenta ant žemės negyvas. Tada Minsteris apsižvalgo ir įsideda lazdelę į vietą. Tada dar pasižiūri į negyvą Gilbertą ir sustingsta. Staiga vėl pakyla vėjas sukeldamas medžių lapus į maždaug dviejų metrų aukštį, po to jis nurimsta ir kai lapai nusileidžia ant žemės, bei Tonio negyvo kūno Juodojo Barono, arba kitaip - Adamo Minsterio čia jau nebėra.

Grace Campbell rašo:

Murph vėlei vos vos šyptelėjo, išgirdusi kaip ir teigiamą atsakymą.
- Nemanau, kad čia man reiktų padėti.. - neužbaigia minties, duodama suprasti,kad ja galima pasitikėti. - Grace, - ištiesdama ranką prisitato vardu.

[[um.. jo.. should we react to kažką kas ten įvyko? prisipažinsiu, kad buvau per daug tingi viską perskaityt xDDDD]]

Curtis trumpai nusišypso ir ištraukia cigaretę iš burnos.
- Gareth'as,- tesugeba ištart ir nepasakyčiau, kad labai noriai paspaudžia ranką. Neaišku dėl ko, bet sumetė, kad vistik buvo verta daugiau dėmesio atkreipt į pašnekovę, todėl netrukus įtraukęs dūmų į plaučius ir vėl leisdamas cigaretei smilkt tarp pirštų, nusišypsojo.
- Nesuprask klaidingai, bet ką veiki Londone?- paklausė jis.- Bent jau oro atžvilgiu dabar mieliau būčiau Monake,- gūžtelėjo pečiais jis.

(( Aišku, ignorą. NPC kiek supratau čia :D ))

- Monake buvau tik darbo reikalais, - patraukia pečiais Kessler, nė kiek nesumeluodama - Monte Karle lankėsi tikrai tik dėl pastarosios užduoties. - Turbūt nė nebeįsivaizdučiau savęs be Londono, - šypteli, kalbėdama nebe tokiu jau ir ryškiu akcentu ir tuo pat metu atsiremdama pečiu į medžio kamieną ir toliau stebi Gareth.

Curtis trumpai kilstelėjo antakius su šiokia tokia nuostaba ir netrukus užgesino cigaretę.
- Keista,- tepasakė ir nusišypsojo.- Aš irgi,- nusukdamas žvilgsnį nuo Grace, Curtis atsiduso. Ne, jis nemelavo. Kad ir kiek šlamšto čia patyrė, nemanau, kad sugebėtų taip lengvai palikt Londoną.

Grace tik nusišypso.
- Žinau, kad tai ne mano reikalas ir mes vos pažįstami.. bet matau, kad kažkas netaip. Man gali išsipasakoti.. galų gale gal galėsiu kuo padėti, aš patikimas žmogus, - tepriduria.
((C'ya, varau DW žiūrėt :D))

Curtis papurtė galvą ir nusijuokė, ryškiai kažkuo abejodamas.
- Nemanau,- pridūrė jis,- Bet ačiū. Jei kada sugalvosiu, kad noriu apie tai kalbėt, žinosiu į ką kreiptis,- nukreipė akis į Grace, pasistengdamas, kad žvilgsnis atrodytų dėkingas. Stengėsi, patikėkit manim, jis labai stipriai.
((me SPN žiūri ir per pauzes tik atrašinėja, so let's call it even xDDD ))

- Netikiu, - papurtė galvą Campbell ir galiausiai nusijuokė. Gana tyliai, žinoma, nestaugs gi per visą parką juk. - Beje, jei jau žinosi į ką kreiptis.. nežinosi kur kreiptis! - dar besišypsodama pridūrė Sheehan.

- Kažkodėl turiu vilties, kad pati pasirodysi,- linktelėjo galva jis.- Na, žinai.. Taip pat netikėtai,- gūžtelėjo pečiais, lyg pats tuo netikėdamas, bet galbūt taip ir buvo geriau.

- Neee, deja, neturiu tokių galių! - sukikena, kiek nurausdama Murphy. - O būtų gerai, - galiausiai priduria šyptelėdama.

Curtis sukikeno, nuleisdamas akis į žemę ir vėl pakeldamas jas, stebėdamas kažką toli.
- Būtų tikrai neblogai,- pritarė palinksėdamas galva ir prikasdamas lūpą.

Emilė atsiranda kažkur netoli gulėjusio Gilberto kūno. Pamačiusi šį siaubą ji pribėga prie jo ir pasitvarkiusi plaukus apsižvalgo aplink.

Murph trumpai ir tyliai nusijuokia.
- Tad gal dėl tos priežasties man duosi savo adresą? - kaip jau ir įprasta, vos šypteli savo firmine, kuklia šypsena.

Bala žino, kas tuo metu buvo apsėdę Curtis'ą.
- Žinoma,- linktelėjo jis galva ir nusišypsojo, netrukus jau dėstydamas adresą. Normaliomis sąlygomis, nebūtų taip lengvai išdavęs savo gyvenamosios vietos nepažįstamai, bet dabar jis kiek nesigaudė aplinkoje, todėl taip paprastai ir viską susakė.

Kessler (because aš labai tingiu persijunginėt telefone -.-) tik šypteli, ir parodydama, kad prisimena adresą, linkteli galva. Galų gale, namuose atsarginiam atvejui galėtų pasinaudoti pasiskolintu Minčių Koštuvu.
Nebeišmanydama, ką ir beatsakyti, Grace kiek nuleidžia galvą ir netrukus, akims užkliuvus už laikrodžio ant kairiosios rankos, staiga pagyvėja, ir atgal įsmeigia akis į Gareth.
- Visai buvau užmiršusi, kad turiu susitikimą. Už penkiolikos minučių, - greičiau, žymiai greičiau nei įprastai išpyškina mergina ir priartėjusi prie vyro, labai trumpai jį apsikabina. Greičiau jau neapgalvotai apsikabina jį, juk šiaip ar taip, Curtis'o ji praktiškai nepažinojo.
- Susitiksim dar, - galop dar, labai įsitikinusi savo žodžiais, patikina jį Campbell ir pasuka iš parko, kažkodėl rodos, visiškai pašviesėjusiais, rudais, vietomis netgi pereinančiais į ryžumą plaukais.