Tam pararaaaaaaaaam tarararararaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa ;D

Svečias

Miley bando rašyyyti ;D bet prieš tai:
1. Man dabar kažkas užėjo ir aš pasinešiau ant Narnijos, todėl nenustebkit, nes bus elementų iš šito filmo. ;D
2. Nekreipkit daug dėmesio į pavadinimą, nes aš jį keisiu kol jis man įtiks. xD
3. Rašysiu lietuviškom raidėm, todėl labai nepykit, nes bus daug klaidų [niekaip nepriprantu prie rašymo su nosinėm ir t.t. ;D]
4. Labai sorry kad ši istorija nebus labai jau įdomi, nes tai turbūt bus pirma mano normalesnė istorija. Ankščiau rašydavau tik rašinius arba kažką trumpo. ;D

Nedėkit daug vilčių :] nieko ypatingo ;D
Labai lauksiu komenrarų
Taigi.....

Pirma dalis[/color]

Staiga tylą perskrodė šaižus žadintuvo garsas. Iš už antklodės išlindo ranka ir apgraibom susiradusi triukšmo šaltinį, nutėškė ant žemės. Po akimirkos antklodė ėmė smukti žėmyn ir pasirode mergaitės galva. Lėja burbėdama išsiropštė iš lovos ir pakėlusi nuo žemės žadintuvą, padėjo jį ant stalelio.
- Pirmadienis – suaimanavo. Žiovaudama ir rąžydamasi mergaitė apsirengė ir susišukavo. Tada nuėjo į vonią ir nusiprausė veida. Nors šaltas vanduo pakankamai prabudino, Lėjos akys vis dar buvo apspangusios. Ji taip norėjo grįžti į šiltą lovą. Juk sapnavo tokį nuostabų sapną, o tas kvailas žadintuvas jį nutraukė. Atsidususi mergaitė apsisuko ant kulno ir nužingsniavo į virtuvę. Ten jos jau laukė mama ir pusryčiai. Kaip įprasta Lėja atsisėdo į savo vietą ir ėmė valgyti. Baigusi greitai išsiplovė indus ir nulėkė į vonią. Išsivaliusi dantis ir nusipraususi ji apsidairė ir paėmusi telefoną bei piniginę, apsimovė batus, užsidėjo striukę, ant pečių užsimetė sunkią kuprinę ir galų gale atsisveikinusi su mama išleke pro duris. Lauke buvo pakankamai šalta. Vėjas kedeno plaukus ir šiurksčiai badė veida. Lėja paspartino žingsni. Pagaliau pasiekusi mokykla atsiduso ir įžengė į pastatą. Nukulniavusi į rūbinę nusimetė striukę ir pakabino ją ant pakabos. Tuomet nutrepsėjo link klasės. Pagaliau pasiekusi koridorių ir reikiamas kabineto duris, Lėja puolė sveikintis su klasės draugais.
- O ne! Šiandien rašom kontrolinį! - pasigirdo Emos balsas.
- Kąąąą? - pusė klasės pažiūrėjo i Ema, kaip į pusprotę. Lėja pripuole prie draugės.
- Kieno? - paklausė.
- Matematikos! - tragišku tonu suaimanavo Ema.
- Matematikos? Trečia pamoka! Velnias! Reikia mokytis! - Gabija išsitraukė matematikos knygą ir ėmė mokytis. Dalis mokinių tik purkštelejo ir toliau šnekejo, kiti taip pat kaip ir Gabija išsitrauke knygas ir ėmė kalti taisykles.
- Nesuprantu! – galų gale šūktelejo ir įsidėjo knyga atgal į kuprinę.
Pagaliau suskambejo skambutis ir matematikos mokytoja visus suleido į klasę. Tirtedami visi susėdo į suolus ir mokytojai išdalinus lapelius pradėjo rašyti kontrolinį.
Pasibaigus visoms pamokoms Lėja, Ema ir Gabija kartu išėjo iš mokyklos.
-Ema! - kažkas sušuko. Mergaitės atsisuko ir pamatė atbėgančią Austėją. Pasivijusi jas Austėja pradėjo eiti kartu su jomis.
- Kur einat? - uždususi paklausė.
- Namo. - tarė Lėja.
- Į autobusų stotį. - gūžtelėjo Gabija.
- Į muzikos mokyklą. - išsišiepė Ema.
- Einam kartu? - šyptelejo Austėja Emai.
- Aha - linktelejo Ema ir pasisuko į Gabiją su Lėja. - Iki. Susitiksime ryt. - šyptelėjo ir kartu su Austėja nuėjo.
- Na ir aš jau bėgu. Iki - tarė Gabija ir nulėkė į stotį laukti autobuso. Lėja liko viena ir letu žingsniu patraukė namo.
Namuose jos jau laukė mama, tėtis ir mylimas katinėlis. Lėja papasakojo kaip sekėsi mokykloje ir atsisėdusi prie stalo ėmė daryti namu darbus. Tuomet pagrojo su pianinu ir fleita. Kai laikrodis išmušė ketvirtą valandą, mergaite apsivilko ir pasiėmusi reikiamus daiktus išėjo į muzikos mokyklą.
Atsidarė durys ir namo grįžo Lėja. Nuo striukės purtydama sniegą žvilgtelėjo į laikrodį. Po septynių valandų dešimt minučių. Mergaitė atsiduso ir persirengusi kasdieniniais drabužiais tiesiu taikymu įjungė kompiuterį. Prisijungusi prie daugybės forumu ėmė susirašinėti. Staiga jai parašė drauge. Draugė, kuri kadaise buvo tikrai nuostabi, tačiau kuo toliau, tuo labiau Lėja su ja nesutarė. Tačiau dabar Lėja buvo pradžiuginta. Nors ir pykosi su Aiste, bet ji buvo labai brangi mergaitei. Ir štai Aiste pranešė, jog atvažiuos į miestą kuriame gyveno Lėja ir jos abi galės susitikti. Mergaitės pradėjo kurti planus, ką jos veiks kai susitiks. Lėja net nepastebėjo kaip laikrodis išmušė vienuoliktą valandą.
- Leja, išjunk kompiuterį! Visa savaite nebeprisėsi prie jo! - ataidėjo mamos balsas.
- Štai ir artėjančio keturioliktojo gimtadienio dovana - burtelėjo mergaitė ir skubiai išjungė kompiuterį. Pasiklojusi lovą atsigulė ir kaip visada pasiėmė mp3. Paleidusi muziką Lėja atsiduso ir ėmė jos klausytis. Galvoje sukosi mintys apie muzikos mokyklos baigimą, apie tokį nuobodų gyvenimą,… Mergaitės skruostais ėmė riedėti ašaros ir galų gale ji apsiraminusi užmigo.
Ryte pabudusi Lėja vėl susiruošė į mokyklą ir pikta išėjo.
Kaip ir visada klasėje visi triukšmavo. Kalbėjo garsiau vienas už kitą, tačiau Lėja tylejo.
- Ar kas atsitiko? - paklausė prie jos priėjusi Gabija. Iš paskos atpėdino ir Ema.
- Taip. Uždraudė įjungt kompiuterį. - burbtelėjo Lėja.
- Už ką? - nustebusi pakėlė antakius Ema.
- Vakar per ilgai susirainėjau su drauge. - susiraukė.
- Neteisybė! - sušuko Lėja. Staiga nuskambėjo skambutis ir po minutės atėjusi mokytoja suleido visus į klasę.
Po pamokų visi išsiskirstė ir nuėjo savais keliais. Žvarbus vėjas putė į veidą ir mergaitė priešindamasi ėjo prieš vėjo kryptį. Pagaliau priėjusi laiptinę Lėja atsiduso ir įžengė į ją. Priėjusi prie buto durų, atidarė jas ir atsidūrė namuose. Namie laukė mama. Mergaitė linktelėjo ir sėdo prie stalo pietauti. Pavalgiusi išsikrovė iš kuprinės knygas ir į ją įdėjo kitus reikalingus daiktus. Apsisukusi išlėkė pro duris ir atsisėdo į automobilį. Kai mama jį užvedė, dukra žvilgetėjo į laikrodį. Automobiliui pajudėjus iš vietos, jis nuvažiavo link muzikos mokyklos. Mama sustabdė mašiną ir Lėja išsoko iš jos. Atsisveikinusi su mama greitai nuėjo į pastatą, o mama nuvažiavo tolyn į darbą.
Pagaliau persunkta mergaitė grįžo iš muzikos mokyklos ir padariusi namų darbus, atsigulė į lovą ir paėmusi knygą pradėjo ją skaityti. Po kurio laiko Lėja užvertė skaitalą ir išjungusi šviesą užsimerkė. Jos galvoje ėmė suktys įvairios, neigyvendinamos svajonės. „Kodėl gyvent taip nuobodu? Kodėl viskas vyksta pastoviai ir nėra naujų dalyku....nuotykiu? “ – lyg ir pati saves paklause mintyse. Atsidususi mergaitė apsisuko ant šono ir po minutėlės užmigo.
Visa likusi savaitė taip ir slinko. Ryte mokykla, veliau muzikos mokykla ir vakare knygos. Mokykloje Lėja pamažu tapo vis liūdnesnė, nors užeidavo ir juoko akimirku. ir atrodė, kad bet kurią akimirką pravirks, nors taip nebudavo. Ji verkdavo tik namie. Bet štai pagaliau atėjo lauktoji diena.
Šeštadienis. Išsišiepusi Lėja pabudo ir ėmė ruoštis. Nusipraususi, apsivilkusi džinsus, žalią palaidinę, juodą džemperį , striukę ir apsimovusi batus išėjo iš namų. Priėjusi miestelio centrą nekantriai ėmė laukti. Ir štai iš mašinos išlipo mergaitė. Apsidaire ir atrodė kad ji visiškai nesigaudo aplinkoje. Lėja išsišiėpė ir pribėgo prie mergaitės. Ši pasisuko ir pradžiugo.
- Lėja! – sušuko.
- Labas, Aiste. - linktelėjo Lėja. Mergaitės apsikabino. Pagaliau paleidusios viena kitą ėmė vaikščioti po miestą. Iš pradžių jos patraukė į parduotuves. Apvaikščiojusios dauguma iš jų, Lėja pradėjo Aistei aprodyt žymesnius miestelio pastatus ar paminklus. Praėjus pro muzikos mokykla Lėja ėmė plačiau pasakot draugei ką ji veikia tam pastate.
- Labas! – staiga, lyg perkūnas iš giedro dangaus, prie pat jų pasigirdo balsas. Atsisukusi Lėja pamatė trijulę. Šyptelėjo Aistei ir tarė:
- Aiste, susipažink. Čia mano draugės. Gabija, Ema ir Austėja. - Visos linktelėjo ir paspaudė viena kitai rankas. Dabar jau penkios mergaitės traukė šaligatviu linksmai plepėdamos.
- Štai čia mes mokomės. - Iškilmingai pranešė Aistei Ema ir nusijuokė.
- O čia mūsų mokyklos rūkalių slaptavietė - nusijuokė ir Gabija rodydama į mišką. Aistė kiek padvejojo.
- Gal apsižvalgykime miške? Gal pavyks rasti rūkalių.
- Šiandien savaitgalis. Vargu ar kuris nors slapstydamasis dabar čia rūkys - užprotestavo, bet veliau nusijuokė Lėja.
- O aš pritariu Aistei. Tikrai eikim į mišką. Vistiek neturim ką veikti, o šitą rūkalių vietelę apeikime ir paėjusios toliau galesime traukti į mišką. Juk jis toks didelis. Beje garantuotai žinau kad jum visom patinka miškai. - Austėja susiraukė. - Tik nežinau kaip del Aistės.
- Man taip pat patinka būti miške - išsišiepė Aiste ir galų gale visos pateaukė tolyn, tačiau į mišką nelindo. Pagaliau už keliolikos metrų užnugaryje palikusios rūkalių vietelę, mergaitės nustojo kalbėti.
- Tai einam - plačiai nusišypsojo Lėja. Kitos linktelėjo ir penketas įžengė į mišką. Nei viena mergaitė nenutuokė, kad šis žingsnis buvo lemtingas...

Jeigu netingėčiau perskaityčiau

Svečias

As ir kai daugiau laiko turesiu perskaitysaiu xDD Vien todel, kad cia yra - Lėja ir Aistė xDD Kaip tik as xDDD kheheh xD

Svečias

Kaip mieeela ;D negi as tiek daug rimtai prirasiau? ;D
Clara, matyt tinkamus vardus parinkau ;D

Svečias

Bliot kodel jos rukalu vietele pasak taves praejo.. xDDD

Nu va ir perskaiciau. Man visai patiko ;] :) :love:

PERSKAIČIAU.
Galbūt tų tokių vietelių, kaip greitai veiksmas pasibaigia, ir vyksta kitas kaip grįžo namo, nuėjo į muzikalkę, ir vėl jau namie, labai greitai.
Bet šiaip man patyko - vaizdinga. :inlove:

Svečias

Asiu labai abiem :inlove:
Clara, taip suplanavau ;D pamatysit turbut tesiny ;D o geriau butu jeigu jos eitu per ta rukaliu vietele? ;D
Di, tu didvyre! ;D aj nebebuvo ko rasyt ;D nesubostu vienas per ta pati ;D
Dekui dar karta :inlove:

didvyrė. 8)

Svečias

Svečias

Trumpesne dalis ;D

Tesinys.

- Au! - šūktelėjo Ema.
- Kas atsitiko? - atsigręžė Gabija ir pažiūrėjo į draugę.
- Nelemta šaka! - pasipiktino Ema - įsibrėžiau ranką.
- Šaunuolė - sukikeno Lėja.
Aistė priėjo prie Emos.
- Skauda? - paklausė paimdama jos ranką ir apžiūrinėdama negilią žaizdą.
- Ne – burbtelėjo Ema.
- Tada žygiuojam toliau - nusisuko Lėja ir nuėjo. Visos nusekė paskui.
Taukšt. Taukšt. Mergaičių ausis pasiekė keistas garsas.
- Kas čia? - sustojo Aistė.
- Nežinau - gūžtelėjo Lėja - Eime pažiūrėti. - ir nieko nelaukusi pasuko garso link. Kai garsas pasidarė žymiai garsesnis, Lėja su draugėmis atsiklaupe ant žemės prieš krūmus. Gabija praskleidė augalo šakas. Visos mergaitės išpūtė akis. Vaizdas buvo šokiruojantis. Iki pat horizonto tesėsi jūra. Prieš ją nemažą plotą užimė paprasta pievelė ir krantas. Priplaukęs prie kranto stovėjo piratų laivas. Matėsi kaip jo denyje triūsia žmonės.
- Iš kur miške jūra? - pakraupusi išlemėjo Lėja.
- Šiam mieste per gyvenimą nebuvo jūros - nemažiau sutriko Austėja.
- Kažkas čia netaip - išsigando Ema.
- Dingstam iš čia - atsistojo Gabija. To daryti jai nereikėjo. Iš laivo žiūrintis kapitonas pamatė mergaitę. Jis prisimerkė ir tyliai kažką sukuždėjo darbininkui. Jis žinią perdavė dar keliems piratams. Visi jie išlipo iš laivo ir išsitraukę ginklus pradėjo eiti prie krūmų. Penketas netekęs žado tik stebėjo veiksmą.
- Begam! - pirmoji atkuto Aistė ir mergaitės pakilusio dėjo į kojas. Piratai bėgo joms pavymui. Ema ir Austėja vos neverkdamos vis gręžiodavosi atgal ir bandė neišgirsti piktu piratų šūksnių ir grasinimų. Visos bėgo kiek galėjo.
- Sukam čia! - šūktelėjo Lėja ir pasuko į dešinę pusę. Mergaite žiūrėjo tik sau po kojom ir peršokdavo kiekvieną šaknį ar kitokią kliūti, nes bijojo kad gali pargriūti. O tada jau galas. Piratai mynė joms ant kulnų. Vos pabėgėjusi kelis metrus ji išgirdo šūksnius.
- Lėja!
- Atsargiai!
Lėja atsisuko ir pamatė kaip draugės dar labiau išsigandusios bėga paskui, tačiau gerai atsilikusios. Mergaitė nusigręžė ir vos spėjo pamatyti kaip kažkas sušmėžavo priešais. Tuojau pat ji atsitrenkė i kietą daiktą ir nukrito netekusi sąmonės.

Man siandien nekaip einasi su kuryba ir rasyba ;D

Svečias

Perskaičiau abi dalis. Nustebino sprendimas miško vidury įtraukt piratus. Bet nepaisant to, tikrai patiko. Sekmės rašyboj, ir laukiam dar xD

Svečias

Gal kiek per smulkiai. Nebūtina rašyti, kad tiksliai tiksliai padarė tą, tą, tą ,tą, apsirengė tą, tą, tą, tą. Šiaip tai man patiko, tik va, tą visą smulkmę, galėtum pakeisti į dar vaizdingesnius aprašymus. Šaunuolė, tikrai geras darbelis ^^.

Svečias

OMG aciu labai :inlove: ;D
Adri, pasistenksiu ;D bet man kazkaip uzeina smulkiai rasyt, nes norisi kad viska isivaizduotu panasiai kaip as ;D

Svečias

Šaunuolė, šaunuolė, bet jei jau taip, tai gali daaar smulkiau. Na, kad ir kaip apsirengė. Užsidėjo juodą džemperį, kuris buvo beveik tuščias. Tiesiog kapišonas, kišenės... Jei jau smulkinam, tai smulkinam!

Svečias

Svečias

Įdo-mu, įdo-mu.! :inlove:

Svečias

Asiuuuuuuuuu :inlove:

Svečias

Tesinys

Galva atrodo plyšo nuo skausmo. Lėja pabudo. Pagaliau atplešusi akis tuojau pat sustingo. Mergaitė pakraupusi žiūrėjo į sidabrinį kardą, kuris buvo įremtas jai į kaklą. Lėja negalėjo nė pajudėti, nes tada aštrūs ašmenys perrėž jai kaklą. Pakėlusi akis mergaitė priešais save išvydo piratą. Ne, tai nebuvo piratas... Lėja suklydo. Priešais stovėjo kažkoks vaikinas. Jis buvo nedaug vyresnis už Lėja. Jis piktai šnairavo į Lėją ir rodės, kad ketina ją nudėti. Ji taip norėjo pasukti galvą ir pamatyti savo drauges, tačiau negalėjo. Staiga išgirdo cyptelėjimą ir kardas kiek atsitraukė, mat vaikinas pasisuko. Pasinaudojusi proga, Lėja pasuko galvą į kairę ir pamate savo drauges. Ketvertas stovėjo tvirtai surištomis rankomis. Draugės niekaip negalėjo išsivaduoti. Šalia jų stovėjo dar keli žmonės nutaikę kardus į jas. Kiek toliau stovėjo keletas žirgų. Visi jie buvo nepaprastai gražūs. Šie ramiausiai stovėjo ir žiūrėjo į belaisves. Netrukus Lėja vėl pajuto ašmenis prie savo kaklo. Nurijusi seiles su neapykanta pažiūrėjo į vaikiną. Jis taip pat žvilgtelėjo į ketverta, tada į Lėja.
- Kas jūs? Ir iš kur esate?
- Ne tavo reikalas. – piktai atkirto Lėja.
- Na žinoma. Juk jūs negalite išsiduoti. Ir taip žinau, kad esate Vigolo pasiuntinės. – paniekinamai tarė – Jūs šnipaujate tiesa? Už tai būsit nužudytos. Nepavyko prasibrauti nepastebėtoms. – išpyškino net neleidęs įsiterpti nei vienai mergaitei. Šios netikejo savo ausim.
- Kodėl? Ka mes padarėme? Kas tas Vigolas? – pagaliau paklausė Lėja.
- Tik jau nemeluokit. Puikiai žinot, kad Vigolas bando užkariauti Nakarą.
- Ką tokį? – įsiterpė Austėja.
- Nakarą. – pakartojo vaikinas.
- Kas ta Nakara? – paklausė Ema.
- Jūs esate Nakaroje. – kiek sutriko vaikinas.
- Neeee... tu suklydai. – linktelėjo Lėja – Mes tikrai nesame Nakaroje. Tu čia kažką painioji – tvirtai tarė.
- Iš kur jūs? – prisimerkęs vėl paklausė jis.
- Ne tavo reikalas – pakartojo Lėjos žodžius Aistė.
- Iš.... iš žemės? – vaikinui kažkas toptelėjo. Jis atrodė išsigandęs.
- Tai žinoma! Iš kur gi daugiau? – iškėle surištas rankas į viršų Gabija.
- Viskas aišku... – pažiūrėjo į savo palydovus vaikinas. – Jojam į pilį! – šūktelėjo. Kiti linktelėjo ir atrišo mergaites. – Beje aš esu Aleksandras. – šyptelėjo vaikinas ir patraukė kardą. Pagaliau Lėja nors ir nieko nesuprasdama, šiek tiek nusiramino. Atsipūtusi tik dabar pastebėjo žmonių aprangas. Jos baisiai skyrėsi nuo mergaičių. Nepažįstamieji mūvėjo medžiagines kelnes, vilkėjo marškinius. Taip pat jie avėjo ilgus batus. Ant marškinių puikavosi liemenės. Jos matyt saugojo, nes priminė šarvus. Ant liemenės kiekvienas turėjo prisisegęs dirža, prie kurio buvo pritvirtinta po kardą. Apranga atrodė tarsi iš senesnių laikų. Lėja klausiamai pažiūrėjo i Aleksandrą. Šis nusišypsojo ir ištiesė ranka. Lėja čiupo ją ir atsistojo. Aleksandras padėjo mergaitei užsiropšti ant balto žirgo ir tada užsėdo pats. Paglosčiusi jo karčius ji šyptelėjo ir staiga pajuto kaip gyvūnas pradėjo judėti. Apsidairiusi Lėja pamatė savo drauges taip pat jojančias. Žirgas pradėjo judėti greičiau ir galiausiai ėmė bėgti skrosdamas mišką. Nuo jo neatsiliko ir kiti. Taip jie ir keliavo kurį laiką. Draugės net nežinojo kur jos atsidurs, tačiau joms tai mažiausiai rūpėjo. Bent jau šiuo metu. Galų gale žirgai pasiekė miško pakraštį ir perėję pro paskutinius medžius, sustojo. Lėja ir jos draugės išsižiojo. Priešais puikavosi kalva, ant kurios stovėjo didžiulė pilis.
- Štai čia mes gyvename. – tarė už Lėjos sedintis Aleksandras. – dabar tai bus ir jūsų namai.
- Ką? – pakraupo Lėja, bet daugiau nieko nebesakė. Žirgai vėl pajūdėjo link pilies.

Nu nesigavo ;D sitas kazkoks lievas tesinys gavos ;D nemokejau aprasymo rubu sukurt ir t.t. ;D nu zodziu labai nepykit ;D

Svečias

Ziuriu niekam nebeidomu ;D