Ji atėjo ir atsisėdo ant lovos. Paasiėmus gitarą ėmė kažką groti

Markas įėjo į kambarį, spėdamas, kad tik čia galės rasti Lotę. Priėjęs arčiau ,rpsiėdo šalia merginos ir šyptelėjo.
- Ką groji?

-Nieko, kažką,-šyptelėjo

- Gražu.
Markas šyptelėjo.
- Soo, kaip sekasi? Kaip jautiesi?
Paklausė, bet tada lyg ir prisiminė ko čia atsivilko.
- Lote, mums reikia pasikalbėt.

-Normaliai,-gūžtelėjo pečiais ir sukosėjo. Buvo peršalusi.
-Apie..ką?-Vėl užsidengė burną ranka ir nusikosėjo

- Atrodai... nepergeriausiai.
Sumurmėjo ir kiek susiraukęs, susirūpinusiu žvilgsniu nužvelgė Lotę.

-Tiesiog..sakyk ką nori pasakyt,-prisimerkė

- Žodžiu, bandysiu pasakyt viską paprastai ir greitai.
Atsiduso ir suėmė abi merginos Lotės. Giliai įkvėpęs, prabilo.
- Tu esi nepaprasta mergina, ir tave labai branginu. Bet...
Trumpam nuleido akis žemyn, tada vėl pakėlė jas į Lotės.
- ...turiu tave palikti.

Ji nuleido juodas akis, po keik laiko jas pakėlė ir pažvelgė į marką:
-nes..?

- Taip reikia. Tikrai, esi nuostabus žmogus.
Pakartojo.
- Tiesiog... manau, kad suradau tai ko man reikia. Visada gyvenau prisiminimais apie Mią, o dabar...
Pusbalsiu ištarė ir sustojo. Vis dar laikė suspaudęs Lotės rankas savo delnuose.
- Tu man padėjai atsigauti, aš tave visada branginsiu, visada atsiminsiu. Atleisk man. Tiesiog nenoriu tavęs skaudinti dar labiau.

-O dabar radai tokią kuri atrodo kaip ji, bet gal yra visai ne toks žmogus kaip Mia? Tiesiog žinok, jeigu dabar mane paliksi, o paaiškės kad ji tikra kvaiša.. tiesiog nesivargink grįžt, gerai?

Markas nieko nesakė. Toliau stebėjo juodas Lotės akis. Jau norėjo prisiekinėt, kad to nebus, bet šiaip, yra tokia galimybė.
Vaikinas linktelėjo. Paleidęs Lotės rankas, pakilo nuo lovos.

Ji nuleido šlapias nuo katik susikaupusių ašarų akis ir nusisegė medalioną. Tada padavė jį Markui

- Ne, prašau. Turėk jį. Tebūnie tai mūsų... sudėtingos draugystės priminimas.
Nusišypsojo.
- Tenoriu, kad prisiminimai apie mane liktų kuo šviesesni.

-Nenoriu turėt nieko kas primins tave. Senai reikėjo tave užmiršt, bet nesugebėjau.

Markas nuleido akis. Sunkiai atsidusęs, išėjo iš kambario.

Ji užsidengė rankomis akis. Tada griuvo ant lovos ir taip gulėjo. Ilgai.

Atsikėlė ir pažvelgė į veidrodį. Atrodė nelabai gerai.. Persirengusi atsisėdo ant lovos

Markas įėjo į kambarį. Nei beldęsis, nei ką. Žodžiu, iš lėto nužvelgęs kambarį, klestelėjo ant kažkurios lovos ir pažvelgė į Lotę.

Ji apsimetė, kad negirdėjo ir nematė Marko. Atsivertusi kažkokį madų žurnalą ėmė vartyti

- Tai, sakau, pasisveikinsi gal?
Kilstelėjo antakį.

-Labas,-tarė ir toliau vartė žurnalą

- Labas.
Sumurmėjo ir atitraukęs žvilgsnį nuo Lotės, įšsitiesė lovoj.
- Soo, kaip sekasi?
Paklausė, ir nuo šalia stovėjusio naktinio stalelio paėmė kažkokį dienoraštį. Pravertęs kelis lapus, padėjo jį atgal.
- Banalybės - vaikinai, merginos, meilė ir seksas.
Pavartė akis ir įsipatogino tarp rausvų paduškų.
- O man puikiai sekasi.
Net nelaukęs klausymo, gūžtelėjo pečiais.

-Asilas,-sumurmėjo, bet Markas TIKRAI neišgirdo.
-Puikiai sekas, geriau nebūna,-dirbtinai šyptelėjo ir toliau "skaitė"