Netyčia čia beklaidžiodama užklydusi, pradėjo vaikščioti. Aplinka nekokia, baugu. Buvo labai tamsu. Besimatė kažkoks ežerėlis ar kas, kuris mėlynavo toliese. Nebuvo kur atsisėsti. Po kiek laiko vaikščiojimo pagaliau atrado, nesvarbu kad truputį sulūžusį, suoliuką. Atsisėdo ant jo ir ėmė apie kažką mąstyti. Paskui žvilgtelėjo mėlynos spalvos link. Paskui apsidairė ir vėl pamatė tą šiurpų vaizdą: baugu, tamsu, aplūžę medžiai, žolė visai sumindyta, nepjauta. Ten nieko nebuvo, tik tamsa ir betvarkė. Visiška betvarkė. Chloe susiprotėjusi kad ilgiau būti čia nenorės, pakilo nuo suoliuko, ir nubėgo į dešinę pusę- namų link. Nors buvo dar daug eiti namo nuo to parko, bet tai buvo jai nesvarvu. Svarbu buvo tai, kad ji ištrūktų iš šitos baisios vietos. Ir jai jos niekas neprimintų. Taigi po kelių minučių Chloe čia nei matėsi, nei girdėjosi. Parkas liko tuščias.