- O kas mums dar liko įvykdyt?
Sumirksėjo Mo, nelabai žinodama tolesnį planą. Belaukiant atsakymo, iš kelnių kišenės ėmė traukt virvę.

Hetė atsisuko į Mončę.
- Turiu omeny, kad mums jos reikėjo kai mes vykdėm planą, bet dabar... nežinau, nežinau. Bet man patiko.
Išsišiepė.
- Kas toliau?
Sukikeno.

- Aaaa, šitai...
Sukikeno Mo.
- Kaip tai kas? Dabar visos susirišim, kad nei viena nepamestų nei vienos draugės, pameni?
Išsišiepė.

Heather spragtelėjo pirštais.
- Rimtai!
Cyptelėjo ir išsišiepusi atkišo Mončei savo ranką.

Ištraukusi visą ilgą virvę, Mo vieną galą kelis kartus apsuko Heather aplink riešą ir užrišo didelį mazgą, tada persikėlė prie Beccės, su kurios ranka pasielgė taip pat.
- Malonėtum?
Sukikeno atkišdama kitą virvės galą ir savo ranką Hetei.

- I'll try my best.
Sukikeno, ir kažkaip mandrai surišo Mončę.
- Va. Dabar nepasimesim viena nuo kitos.
Išsišiepė.
- Kur darbar?

- Yaaaaay.
Išsišiepusi suplojo rankutėm Mo, šitaip sujudindama visą virvę, kurios dar gera atkarpa vilkosi žeme.
- Su draugėm, su saule per žemę einu, vien džiaugsmui, vien laimei gėles sodinu. ... Truputį džiaugsmo, vilties ir miaaaailės, ir mūsų žemėje gera bus.
Patenkinta užtraukė dainušką ir sukrizeno.
- O dabar, brangioji, dabar mes einam skleist taikos.

- Taikos?
Išsprogdino akytes Hetė.
- Kur mes ją skleisim, negi kare?
Sukikeno.

- Tai aišku!
Palinksėjo Monica.
- Parodysim tiem stuobriams puspročiams, užgrosim savo afrom ir smuikais ir jie iš čia išsinešdins.
Nusišypsojo.
- O jei ne, kviesim sunkiąją artileriją - pašertus balandžius, beieškančius tūpyklos.
Tyliai sukrizeno.

- Vo čia tai protas.
Nusistebėjo Hetė ir sukikeno.
- Ok. Oooooo kaip mes rasim tą karą?
Susirūpino.

Mo visai ne kukliai sukikeno ir nuo peties atgal atmetė plaukus.
- Kiek žinau, viskas persikėlė prie pagrindinių Hogo durų, būtent tada iš ten ir pabėgau, bet tai buvo... prieš vienuolika dienų. Manai, jie vis dar gali būti ten?
Paklausė Hetės ir prikando lūpą.

- Don't look at me, I'm not the war expert.
Sukikeno.

- Oh ok, Beccė, spėju, irgi ne eksperte, todėl... bandom eit ten?
Kilstelėjo antakį.
- O jeigu pusdurniai mokiniai mus... naaaa... tarkim, paleis į mus avadas?
Prikando lūpą Mo.

- Tai bent jau mirsim kartu!
Pergalingai patraukė už virvutės Hetė.

Mo pririštąja rankute pasivėdavo sau palei akis, stengdamasi neapsiverkti dėl Hetės narsumo ir drąsos.
- Patikėk, jei būtum šiek tiek kvailesnė, neabejoju, kad būtum patekus grifų gūžton.
Šyptelėjo.
- Tik tiek, kad nebūtum susiradusi tokių puikių draugių kaip mes.
Kiek susiraukė.
- Ook, traukiam.
Ištarė Mo ir giliai įkvėpusi, lėtai ėmė judėt iš bibliotekos, virvės pagalba priversdama eiti ir tas abidvi.

Hetė taipogi pajudėjo, ir dvi driaugės pradėjo tempti trečiąją.