Thomas ištiesė savo ranką:
-Aš Thomas

-malonu,-šypt.

-Man irgi,-berniukas pradėjo žiovauti:
-Gerai usinorėjau labai miego iki

-iki,-kiek keistai pažiūrėjo į vaikiną. tik po kiek laiko jai dasuto kad jis gali būti vienas iš revoliucionieriu. nusispjovusi dingo iš kambario.

Thomas atsisėdo ir pradėjo galvoti

Kaip įprasta gūdžiais savaitgalio vakarais, Devon`as su savo ypatinga (bent jau jam pačiam) gitara atbilda į mažiausiai lankomą prieinamą kambarį visoje mokykloj. Gintariniu žvilgsniu nužvelgęs keletą pirmakursių, įsitaisiusių ant didžiulio odinio krėslo šalia židinio, privertė vaikus pasitraukti akimirksniu. Šią akimirką Costell`is buvo per daug pavargęs, kad užmegstų su jais šiltą pokalbį apie mokyklą, tad tik patogiau įsitaisė ant trivietės sofos ir perbraukė stygas pirštais, pagaudamas kiekvieną garsą ir pabandė pragroti galvoje susidėliojusią melodiją, kuri sekiojo vaikiną visą dieną. Laikrodis mušė ketvirtą popiet, tad nenuostabu, kad mokinių kambaryje gausu. Pamokos jau visiems seniai pasibaigusios. Čia vaikinas gali atsipūsti nuo pašėlusiai bendrakursių kanibalių mergiočių žvilgsnių. Disgusting!
- I tried to be someone, - pagaliau pasipylė iš jo lūpų, - but I don't know how, I don't know how...

Andriukas čionais praleisdavo itin daug laiko. Kaip jau minėta prieš tai, čia niekada nebuvo per daug žmonių, o ir tie, kurie ateidavo, dažniausiai nebūdavo pasiruošę užgaulioti ne pagal amžių lieso ir smulkučio berniuko. Na, bet dėl viso pikto, Andrew sėdėdavo pačiame bendrojo kambario kampe, dažniausiai vietoj kelių įsivaizduodamas didžiulį fortepijoną, kokį turėjo namie, ir juo skambindamas. Gerai bent tai, kad balso stygų pagalba jis nesistengė įgarsinti begarsės muzikos. Na, kitaip turbūt ir nebūtų įmanoma įsivaizduoti, vis dėl to Metterson'as ne dažnai iš vis skleisdavo garsus, tik būtiniausiais atvejais.
Šis vakaras buvo ne išimtis, Andrew vėl čia sėdėjo ir vėl skambino fortepijonu. Ką nors banalaus. Tarkim Bethoveno "Moonlight Sonata". Žinoma, išskyrus jį niekas nežinojo ką jis skambino. Kitiems atrodė, kad Andriukas pačiuožęs.
Jo mintyse skambančią muziką pertraukus paeiliui nuskambančioms gitaros stygoms, vaikinas staigiai ištiesė delnus ir juos staigiai priplojo prie kelių ir gana staigiai, bene išvirsdamas iš krėslo, pasisuko į garsų pusę. Užmatęs Costell, Metterson'as pirmiausia labai nuoširdžiai nusišypsojo, paskui jau įsispoksojo į gitarą, laukdamas, pakol Devon privers ją skleisti daugiau garsų. Kadangi vaikinas ne tik, kad ėmė skambinti tikrai gražią ir Andriuko ausims malonią melodiją, bet dar ir pridėjo itin gražiu balsu išdainuojamus žodžius, Andrew neprireikė daug, kad jam užgniaužtų kvapą. Metterson'as ne itin apmąstęs ir sustrategavęs savo tolimesnius žingsnius, staigiai pakilo ir nužingsniavo link grifo. Palaukęs, pakol melodija nutils, Metterson'as giliau įkvėpė, pripildydamas plaučius taip jam dabar reikalingo deguonies.
- Prašau pasakyk, kad visą šitą parašei pats, - pagaliau prabilo, net nežinodamas kur dėti žvilgsnį - pirmiausia akytės klaidžiojo po Devon garbanas, paskui pasiliko ties akimis, galiausiai nuslydo iki gitaros.

Krūptelėjęs nuo netikėto užkalbinimo, vaikinukas pakėlė galvą ir šyptelėjo priėjusiam švilpikui, nenustodamas groti užkabinusios melodijos, kuri jau tapo akordais.
- Na, pats, tik nemušk, - kaltai kilstelėjo pečius, taip įtraukdamas kaklą. Taip dažniausiai gindavosi nuo blogų mokyklos peštukų (dažniausiai gyvatyno), kurie aiškina jam kaip, kur, kam, kada ir kodėl gyventi. - Beje, - kilstelėjęs ranką nuo stygų ištiesė ją naujam sutiktam bičiuliui, - aš Devon'as.
Taip, čia buvo vienas ryškiausių Costell`io bruožų. Jis visada pažindinavosi anksčiau laiko, nesvarbu - simpatiškas žmogus, ar ne. Bėda ta, kad vaikinukas iš kart krito DC į akį ir lai pagriebia jį Hogvartso ežero vandeniai, lai Velos užkeikia amžinaisiais kerais, bet jis kažkuo patraukė grifiuko dėmesį nors tu muštuku per galvą dročyk.

Andriuko išvaizda heteroseksualumu nekvepėjo, todėl visai nekeista, jog Devonui paprašius jojo neskriausti, berniukas elegantiškai numojo delnu, dar labiau prisidėdamas prie gėjiško įvaizdžio kūrimo. Būtina paminėti, kad kelios sekundės iki šio judesio, berniukas labai natūraliai ir nuoširdžiai nusijuokė.
- Ką tu, dainos pradžia nuostabi, - pagaliau susitramdė, tuo pačiu ir savo juoką suprastindamas iki šypsenos, taipogi nuoširdžios ir natūralios. Iki tol nelabai valingai tampęs savo megztinio kraštą, berniukas pagaliau sukryžiavo savo rankas ant krūtinės. Kadangi Devon tik prieš keletą akimirkų pakėlė galvą ir leido Andriukui pilnai susipažinti su jo veido bruožais, dabar, Costell veido pakerėtas, berniukas ne itin valingai išvadavo vieną ranką iš kitos priespaudos ir nesąmoningai išorine pirštų puse vos vos palytėjo savo žandą.
Devonui su savo prisistatymiais sumąsčius pažadinti Andriuką iš letargo, Metterson ne itin greit sureagavo į ištiestą ranką, o kai jau sureagavo, prireikė dar keletos akimirkų, pakol jam prišilo, kad Costell ranką į maždaug Andriuko klyno lygį ištiesęs laiko tikrai ne tam, kam gali pasirodyti.
- Andrew, - nusišypsojo, neparodydamas nei vieno danties, o tuo pačiu ir ne itin stipriai pamaigydamas Devon ranką. Ne paslaptis, jog Metterson rankos, per visą šitą pažintį, buvo nemenkai sudrėkusios. Dar kartą šyptelėjęs, Andriukas išvadavo ranką iš Costell gniaužtų ir nepamiršdamas judesiuose išlaikyti eleganciją, paskubomis įsitaisė šalia vaikino.
- Pabaik dainą? - paprašė, nežymiai kilstelėdamas vieną petį, o tuo pačiu ir galvą būtent į tą pusę palenkdamas.

Nusijuokęs, Devon'as vėl grąžino ranką prie stygų ir kelis kart pragrojės akordus droviai raustelėjo.
- Tai kad ji dar nevisai baigta, - gūžtelėjo pečiais ir kiek pasislinko, suteikdamas naujam pažįstamam daugiau vietos. - Bet jei jau prašai...
Mirktelėjęs akimi ir lengvu galvos mostu patraukęs plaukus, krentančius į akis, Costell'is užtraukė:
- There it goes, another one is gone. Another try, another one is wrong. Where to go? What is there to say here?
Dev`as jau spėjo ant Metterson`o kaktos išpaišyt žodį M I E L A S, tad vos užmetęs dar vieną žvilgsnį negalėjo neišsišiepti.
- No one knows I've never really felt good about the hand that I've been delt. What kind of game is this anyway, here?

Turbūt net neverta aprašinėti jausmų, apėmusių Andriuko vidų ir širdutę, Costell ėmus šitaip begėdiškai demonstruoti savo mielumą ir fainumą. Na, tas nuraudimas, mirktelėjimas, plaukų patraukimas, plačios šypsenos... Visa tai kirbino, leiskit vėl banaliai išsireikšti, drugelius papilvėje. O šiam dar ir dainuoti pradėjus... Aplamai, visas totaliai besilydidamas, Andriukas neslėpė plačios šypsenos ir netgi itin meiliai pabandė pademonstruoti savo susižavėjimą aiškiai vyresniu vaikinu, imituodamas alpimą ir sudribdamas ant sofutės.

Nusijuokęs iš tokios vaikino reakcijos, Devon`as išleido laukan visą šiltai malonią sielą ir nepastebimai pakeitė neužbaigtą "It's Over Now" kita, taip pat autorine Costell`io daina.
- I've been alone, surrounded by darkness, I've seen how heartless this world can be...
Rašyti dainas jam buvo taip pat lengva, kaip nusirašinėti, turint puikiai paruoštą "špurgę". Tai buvo vienintelis užsiėmimas, kurio griebdavosi jausdamas užimtumo trūku,ą. Dar kartą sukaupęs dėmesį į dainą ir vienintelį ištikimą jos klausytoją, Dev`is dar kelis kart pabarškino stygomis ir stumtelėjo ją šalis.
- Kažkas tokio, - nusijuokė balsu su pagaliau nusiteikė save skenavimo akimis procesui. Tik dabar jis pastebėjo, kad Andrew pusgalviu už jį patį žemesnis. Ne veltui. Naujasis jo bičiulis gerokai jaunesnis. Tai išdavė švelnūs Matterson`o veido bruožais, kurie teikė jam vaikiško žavesio. Kas nėra blogai. Pasitaisydamas minkštasuolyje, Devon`as kaltai šyptelėjo bandydamas nuslėpti, jog keistas garselis nugriaudėjęs lyg perkūnas iš giedro dangaus, sklido iš jaunojo gitaristo pilvo. O šiuos garsus kėlė tikrai ne drugeliais. Veikiau piktas kirminas, prašydamas ko nors ėdamo. Tik dabar jaunuolis susiprotėjo, jog nuo pusryčių nieko burnoj neturėjo.
- Klausyk, - šyptelėjo darsyk, kreipdamasis į švilpiką šalia savęs, - ką manai, jei pratęstume šią malonią pažintį Didžiojoj Salėj? Mano skrandis reikalauja dar vienos keptų obuolių su medumi porcijos.
Kilstelėjęs pora vešlių antakių, Cost`is paėmė Andriuko ranką ir suktai šyptelėjo akimis.
- Devon Costell atsisakymų nepriima, mielas drauge...

Kiek laiko keistai apsidairiusi, Jess pagaliau atėjo.
- Tikiuosi, priimat, - pridūrė.

Aiškiai pajutęs skirtumą, Andrew atsitiesė ir jau nė nebetramdydamas savo šypsenos, kiek linguodamas klausėsi Devon'o dainos. Tiesiog. Žvilgsnis dabar jau nebeklaidžiojo po naująjį draugą, dabar Metterson'as buvo kur kas labiau susikaupęs ir tiesiog bandė kuo geriau girdėti ir suprasti žodžius. Galiausiai, kai daina baigėsi, Andriukas, jau gerokai surimtėjęs, įsispoksojo į Devon akis.
- Tu toks talentingas, - nelabai patikėdamas, kad rimtai gali egzistuoti toks talentingas žmogus, ištarė, nežymiai papurtydamas galvą. Galiausiai nusišypsojęs, įsipatogino sofoje, atsiremdamas į atlošą. Lyg jau ir sukosi prašyti dar kokios dainos ar gyvenimo istorijos, kai Costell sugriebė berniuką už rankos. Andriukas lėtai pasuko galvą į jį ir įbedė klausiamą žvilgsnį, laukdamas paaiškinimo.
- Žinoma, - galiausiai labai nuoširdžiai nusišypsojo ir ne itin noriai pakilo nuo sofkės. Patrypčiojęs vietoje ir sulaukęs, kol Devon prisidės prie jo, kartu nubinzeno su juo.

(( eee... čia toks paskubomis sulipdytas... xDDD Jumis papostykit prie ŠV stalo, bo prie GG stalo negeri dalykai vyksta, nebent turi ką nors sugalvojusi xD ))

Anjelica įėjo į bendrąji visų koledžų kambarį. Apsidairė. Šilta, jauku... Pasimėgavusi šio kambario atmosfera, mergaitė niūniuodama kažkokią anoniminę (turbūt savo) dainelę, dingo.

Lu eidama koridoriais švilpavo ir žvalgėsi rankų pirštais žaizdama su lazdele. Pamačiusi bendrąjį visų koledžų kambary, nusprednė įeiti į vidų. Pamačiusi, kad čia (tarkim) nėra nei vieno klastūno, vien tik grifai, švilpiai ir varnanagiai, mergina išsišiepė, ir išsitraukusi lazdelę pradėjo taškyti the hole place up su bombardom ir panašiais dalykais, mokinius, žinoma, sustingdydama. Aišku, nepamiršo ir užrašų ant sienų rašymo.

Nuobodžiai naikindama viską aplink, koridorium tip-topais ėjo Cherė, bet vos išgirdus ne pačios sukeltus sprogimų garsus atsekė čionais. Išdygo tiesiai už Lu, aiškiai iškart atpažindama rudai-ryžą seniai neplautą galvą.

- Lukrecijau, vienas mėnuo!-kiek aukštesniu tonu pasakė vis stovėdama už nugaros. Tas posakis "šimtas metų" jau buvo pabodęs, todėl kodėl gi nepasitelkus nelabai originalios vaizduotės? Cher žinojo jog draugė šios pradžioj neatpažins, todėl arba dės nosin, arba griebs už gaurų or suvarydama į nosį lazdelę. Ta proga Holbrook ir užsiėmė nosį laukdama Lu reakcijos.

Lu išgirdusi baisiai keistą jos vardo iškraipymo formą nustojo savo maištavimą ir atsisuko į nepažįstamąją su kažkur pažįstamu veidu.

- Kas tokia būsi? - susiraukė nežinodama ką daryti, dėti į nosi, griebti už plaukų, ar tiesiog numesti nuo artimiausio bokšto.

Išsiviepė taip lyg norėtų tuoj pati daužt draugei į snukutį.

- pasigėdytum neprisimint, Lu Kimberly Penbroke.-šaltai taria susikeldama rankas ant šonkaulių. Žiūri į draugę pakreipus galvą ir svarsto ar ši tikrai jau viską taip ir pamiršo, visas dienas praleistas kartu, visas jų žaidimų aukas.

- Aaaaa! - pašoko nuo išgirsto pilno savo vardo. O kadangi ne daug žmonių žino jos pilną vardą...

- Po velnių, gi žinai, kad man mano pilnas vardas nepatinka. - cyptelėjo, nes, regis, jau bus atpažinusi draugę.

- Po velnių, ką Tu čia darai, neturėtum jau būti baigus mokyklos? - sukikeno.

- Po velnių, juk jau geriau kai pasako tavo pilnutėlį vardą negu jo išvis neatsimena.-vyptelėjo, bet jau atlaidžiai.-neatsiprašinėk, šį kartą leisiu tau nesižeminti.-išdidžiai kilstelėjus galvą panervina draugę, žinodama jog tokie bajeriukai skamba įtikinamai. Krenkšteli atgaudama savo normalią išraišką.

- Tavęs galėčiau paklausti to paties,-mirkteli jai viena akute pakikendama, juk ir taip aišku jog abi draugės čia dėl tų pačių priežaščių, taigi nėra prasmės tęsti temą.

- Oo, o tu čia linksminies.-pažiūrėjo Lu per petį į jau pagražintą kambarį.

Lu prunkštelėjo.

- Šitai? Man tai vis tiek nuobodu. - burbtelėjo ir dėjo iš alkūnės pirmakursiui grifui, kuris bandė pabėgti.

- Nors vaikystės dienas visai primena. Tik betrūksta, kad nemėtom vaikų pro bokštų langus ar nepadegam jų ant laužo. - sukikeno prisimindama geras dienas.

- Tai ką Tu veikei per pastaruosius metus? - paklausė ant sienos gražindama užrašą "ID forever".

Nusijuokė.

- Seni, geri laikai.-palinkčiojo stebėdama užrašą ant sienos.

- Kaip visada. Nepaklusau įstatymams, pratinau mažamečius prie granatų..po to jie man jų parūpino..tada iškepiau juos.-atsiduso.-o tu gal ką įdomesnio?