-o tu masina turi?-pasisukusi i Ashtona pasidomi, taciau nesitiki, kad sis isgirs.

tik patėviui išėjus Kath pasisuka į Adam.
- tau kažkas atsitiko?-priėjusi uždėjo ant Adam peties ranką ir pasidomėjo pasidomėjo.
-taip nelabai dažnaį būna, apgailestauju, kad teko panatytį,-patraukusi pečiais nuėjo susirinktis savo daiktų nuo žemės.
-gal einam lauk?-besikraudama viską pasidomėjo.

-del manęs?.....gal, šiek tiek......taip-patraukė pečiais.-bet pats moka parodyti ir ne kokį pavyzdį,-juokiasi.
-tai kaip del lauko?-dar kartą paklausė.

-kad ir į pasaulio pakraštį,-nusijuokė Adam suėmus jos ranką. atsitiesusi suėmė tašę už ilgos rankenos ir persimetusi per petį patraukė durų link.
((parašyk kur nors, kai grįšiu iš sodo susirasiu ir atrašysiu ;])

Lily įėjo į pirmą pasitaikiusį kambarį, kuris buvo neužrakintas. Per daug nesigilindama kur ji yra, Lilė atsisėdo ant suoliuko ir rankomis užsidengė akis. Po kiek laiko nusiraminusi, giliai įkvėpė.

Greitu (kaip jam jau buvo įprasta) žingsniu, į kambarį atėjo Severas. Vėjo gūsis pagavo jo apsiaustą, ir šis suplasdėjo ore. Garsas nuaidėjo tuščiomis kambario sienomis. Klastuolis tiesiu taikymu nuėjo prie daikto, kurį ir tikėjosi čia rasti.

- Kit noparė ri kitrošmų droveidin žiūparėk, - pusbalsiu perskaitė lanku užrašytą frazę ant veidrodžio rėmo ir šiek tiek krūptelėjo, išvydęs jame save. Ne vieną. Su Lile. Norėjo paliesti jos nedideles rankutes, švelnią veido odą, bet pirštai susitiko su šaltu kaip ledas veidrodžio stiklu.

- Kaip man tavęs atsiprašyti, gėlele, kaip? - tyliai sušnabždėjo jis.

Lilė pakėlė akis, kai išgirdo, kad kažkas yra kambaryje. Suprato, kad Severas jos turbūt net nepastebėjo, o ji neturėjo didelio noro su juo kalbėtis. Tiesiog neturėjo ką pasakyti. Atsidususi mergina atsistojo.

Užmerkęs akis, nelyginant juodus angliukus, ir paslėpęs išbalusią veido odą po plaukais, nelyginant kranklio sparnais, Severas giliai atsiduso.
- Nepastebėjau tavęs, - tarė pagaliau atsisukdamas, ir įsistebeilydamas į žalias Lilės akis.

-Aha, matau,-kiek kimiai ištarusi ji nuleido akis ir krenkštelėjo. Nebuvo tikra, ar gali suvaldyti balsą, dėl to apsidžiaugė, kad bent jau sugebėjo kažką pasakyti. Kadangi žinojo, kad negalės vengti Severo amžinai, ir geriau jau išsiaiškinti viską dabar, mergina pakėlė akis ir pažvelgė į draugą.

- Norėjau su tavimi pakalbėti, - vėl pralaužė tylos sieną, prieidamas keliais žingsniais arčiau. - Dėl šiandien ryto.
Buvo sunku kalbėti. Severas bebuvo iš "iki ašarų puolančio atsiprašinėti" tipo.

-Tai kalbėk,-gūžtelėjusi pečiais ji suleido nagus sau į ranką. Reikia pripažinti, kad nors nebepyko taip stipriai, vis dar nebuvo atleidusi Severui. Žinoma, suprato, kad dėl to, ką jis pasakė, buvo šiek tiek kalta ir ji, nes draugą išprovokavo, bet savo kaltės ji pripažinti nenorėjo.

- Aš... - jis įkvėpė. Žodžai nesiliejo upeliais. - Aš... nenorėjau.
"Atsiprašau" buvo per daug sunkus žodis jo lūpoms ištarti. Panarinęs galvą kalbėjo toliau.
- Nevertėjo išvadinti tavęs pur... purva... pati žinai kuom.

-Severai, aš visą laiką maniau, kad būtent tu niekada manęs taip nepavadintum..-atsidususi ji nuleido akis. Žinojo, kad reiktų atsiprašyti ir dėl to, kad pasakė, jog jis negalėtų jos apginti, tačiau neprisivertė to padaryti. Nukėlė tą vėlesniam laikui.

- Atleisk man, - tyliai pratarė, suimdamas jos rankutes į savo ledinius, tarsi numirėlio, delnus. - Neturėjau to sakyti. Nesusivalžiau. Štai kodėl sėdžiu šituose požemiuose, šitam gyvatyne.
Tarė pusbalsiu.

Lilė nuleido akis ir pažvelgė į jo rankas, kurios laikė jai priklausančias. Prikandusi lūpą, sunėrė jų pirštus ir pažvelgusi Severui į akis prisivertė šyptelėti:
-Tik daugiau niekada to nesakyk.

- Pažadu, - vos girdimai sušnabždėjo ir apkabino merginą, prisipasudamas prie savosios krūtinės.
- Galiu kaip ko paklaust?

Lilė apsivijo rankomis jo kaklą ir padėjo galvą Severui ant peties. Užmerkusi akis ji giliai įkvėpė ir nežymiai linktelėjo:
-Ko tik nori.

- Pasakyk, - šnabžtelėjo jis, - ką veidrodyje matai tu?

Lilė atsitraukė nuo Severo ir patraukė rankas jam nuo kaklo. Atsidususi ji nuėjo prie veidrodžio. Tiesą sakant, dar nebuvo į jį žiūrėjusi, tad dabar pažvelgė pirmą kartą. Matė Severą, matė save. Prikandusi lūpą ji kurį laiką spoksojo į veidrodį.

Severas atsistojo greta jos ir stebėjo ją iš šalies. Šyptelėjo pats sau.
- Nagi...

Lilė kelias akimirkas tylėjo. Nežinojo, ar nori sakyti tiesą ir kaip į ją sureaguotų Severas, todėl atsakė ne iš karto. Draugo paraginta ji krenkštelėjo ir kiek prikimusiu balsu ištarė:
-Mus.