Severas nuisšypsojo, ir priėjęs apkabino ją per nugarą.
- Aš taip pat, - šnabžtelėjo, tiesiog šnypštelėjo jai į ausį ir nusišypsojo. - Beje, kai kas pasikeitė šiandien po pietų... Kažkas, kas pastūmėjo mane atsiprašymo link...

Pajutusi jo rankas, Lilė prisimerkė ir tyliai atsiduso. Nukreipusi žvilgsnį nuo veidrpdžio, kiek pasuko galvą ir pažvelgusi Severui į akis kilstelėjo antakį. Nežymiai šyptelėjusi tyliai paklausė:
-Kas?

- Pameni, mano gynėją - vilką, per ANJM pamokas, - pasiteiravo, žiūrėdamas jai į smaragdines akis.

Kiek pamąsčiusi ji prisimerkė ir linktelėjo, bandydama suprastį, ką tai turi bendro su atsiprašymu. Prikandusi lūpą mergina toliau spoksojo Severui į akis.

- Stebėk.
Teištarė ir kiek pasisukęs į šoną, išsitraukė lazdelę ir sumojo ja aplink save tardamas "Expecto Patronum". Iš lazdelės galo iššoko sidabrinė elniukė. Keliais šuoliais ji apskriejo kambarį ir atsimušusi į akmeninę sieną pranyko.

Lilė stipriau prikando lūpą, kai Severas pakėlė lazdelę ir ji pamatė jo Gynėją. Reikia pripažinti, kad to visiškai nesitikėjo. Kai elnė dingo, Lilė vis dar žiūrėjo į sieną, negalėdama patikėti tuo, ką ką tik matė.

Nežinia kaip ir pro kur, į kambarį įplaukė Cher. Nekreipus dėmėsio į vaikigalius, nu gerai, skyrus jiems dvi sekundes per kurias juos sustingdė, paleido bombardą į tą kažkokį ale stebuklingą veidrodį, iš kurio tuoj liko šukių krūva. Nieko nelaukus išvarė iš kambario, šypsodamasi kaip ligonė.