Fi piktai sunėrė rankas ir susigūžė - lynoja tai lynoja, o mergina nespėjo prieš išeidama nė megstuko užsimesti, ir drebėjo su suknele.
- Nu žinai... aš net pati nežinau kur buvai, nesirodei, jau maniau su kitom kažkur išlėkei.
Susiraukusi stebėjo cigarečių dūmus.

Kad ir kaip jis yra supykęs ant Fionos, kad ir kaip dabar net nenori pažiūrėti į ją, dabar, pastebėjęs jos drebėjimą, mintyse garsiai nusikeikia, jog švarkas pasilikęs Šluotinėje. Aštas švelniai truktelėjo Fi į save ir apkabino laisva ranka, kita pumpuodamas cigaretę.
- Tai, kad aš ką tik išlindęs iš ligoninės visą laiką praleidau namie manau nieko nereiškia, taip?
Balse atsiranda kruopelytė priešiškumo.
- Su kitomis. Tikrai. Aš bent jau ne kaip kai kurie tik ką susitaikęs su mergina jos neišduodu.
Vėl įmaišo tokio skaudžios gaidelės.
- Fi, aš tikrai mąstau apie skyrybas.
Daug tyliau ir neužtikrinčiau sumurma.

- Apie skyrybas...?
Tyliai paklausė ir susiraukė nuo neįprastai aiškaus cigaretės kvapo ir ją nežymiai suvimdė.
- Žinai... - tyliai pratarė vos besilaikydama ant kojų. - Aš... - giliai įkvėpė. - Aš nėšč... - nebespėjo nieko pasakyti, nes akyse aptemo ir mergina susmuko Aštono gleby.

Aštas labai labai nežymiai linkteli, žvelgdamas kažkur į tolį. Merginai staigiai susmukus, Smitis spėja ją stipriau suspausti, kad ji nevirstų ant žemės. Nusikeikęs, vaikinas paskubomis nutempia ją ant artimiausių supynių ir atremia, tuo pačiu kišenėje ieškodamas į kišenę įsimestos gertuvės. Apsidžiaugęs, kad aprodęs jį Degtinei, vis dėl to neįsimetė atgal į švarko vidinę kišenę, staigiai atsuka ir pamakaluoja Fynui prieš nosį tikėdamasis, kad stiprus kvapas padės.
- Fi? FI?
Dingsta visas tas jo šaltumas, piktumas, dabar akytės tik baisiai susirūpinusios.

Staiga Fi giliai įkvepė ir užsikosėjo. Akyse pamatė boluojant lietaus debesis ir supynes.
- Oiiiiiii. - nutęsė užsiėmusi už galvos.

Aštas paėmė merginą ant rankų ir atsisėdo ant supynės. Spausdamas ją prie savęs, įsižiūrėjo į Fi veidą.
- Fi? Ar taip tau dažnai? Ir ką tu sakei?
Kramtydamas lūpą pasidomėjo.

Fi susiraukė.
- Ką aš žinau. Pastarąją savaitę... Gal ko užvalgiau...
Vėl susiraukė ir užsiėmė už pilvo.
- ojooj...
Sudejavo.
- Taip... kažką ne to suvalgiau.
Linktelėjo.

- Fi...
Vaikinas giliai įkvepia jau daug maž nujausdamas kas vyksta.
- Į ligoninę? Į Šluotinę? Namo? Bet kur?
Dabar jau iki kraujo nusikramtydamas lūpą, kuri ir taip po muštynių buvo keliose vietose prakirsta.
- Žinok, jog viskas gerai, jokių skyrybų ir panašiai, aš tave beprotiškai myliu, viskas pasikeis, aš tave dažniau lankysiu, tu neprisileisi kitų vyrų ir panašiai.
Tyliai ištaria, net pats nejausdamas, kaip ranka lėtai nuslysta ant Fi pilvo.

Fi tyliai prunkštelėjo.
- Nebus jokių skyrybų, nes kitaip tą pačią sekundę Tave užminuočiau, suriščiau maiše ir nuleisčiau upe...
Atsargiai linktelėjo ir giliai įkvėpė. Galvos svaigumas pradėjo dingti.
- Nesvarbu kur...
Sumurmėjo.

Smitas lėtai išpučia akutes, Fijui prabilus apie ganėtinai brutalią mintį.
- Gerai. Tada koks to bičo socialinio draudimo numeris?
Kilsteli antakį, pasukdamas akis į merginą.
- Gerai, eisim.. bet kur.
Dar kartą palinksi.
- irrr žieee, ką tu ten sakei?
Pakreipia galvą.

Fi pervertė akis.
- Geriau neprasidėk. Jis iš ministerijos. Ir man atrodo, kad MV'istas.
Susiraukė.
- Ką aš ten sakiau...?

- O aš iš Hogvartso. Ir Fb'istas. Ir pusiau didmoteris.
Pakilnoja antakius ir linkteli.
- Tu sakei: Žinai, aš aš, nėš.
Staigiai pakartoja.

- ... čia?
Susiraukė.

- Nėš...čia?
Aštas lėtai prikanda lūpą ir mintyse permeta planus - a) numesti Fi ant žemės ir nubėgti rėkiant iš siaubo b) apsižliumbti iš laimės.
- Fi? Gal nuskambės labai... taip... chamiškai... bet ar tu tikra, jog vaikas mano?
Nedrąsiai pasiteirauja, kuriam laikui atmetęs abu planus. Vaikinas pats dar nesupranta tokios (ne)džiugios naujienos.

- Po velnių, būtų ne Tavo, tikrai Tau nieko nesakyčiau.
Piktai sumurmėjo.

- Apie šitą nepamąsčiau.
Pakraipo galvą kaip koks auksinis retriveris ir tada staigiai nuleidžia galvą į merginą ir išpučia akis.
- Tai pala. Tu nori pasakyti, kad čia jau yra toks mažas cūcikas?
Nuryja burnoje susikaupusius skysčius ir švelniai pirštu baksteli į Fi pilvą. Iškėlęs antakius, iš vis, tokia labai miela roža, nuveda akis į žmonos ir dar kartą apstulbęs suklapsi akytėmis.

- Duosiu Tau cūcikas. Nenustebčiau jeigu jau moka ginklą laikyt.
Vėl susiraukė.

Smitis plačiai nusišypso ir palinksta link merginos. Kiek paspoksojęs į jos akis, pabučiuoja ir tada vėl atsitraukia.
- Ėėė... ar man čia vienam taip linksma?
Sumirksi, pastebėjęs vangų Fi žvilgsnį, pats vos tramdydamas šypseną ir norą išsiklykti, ko nedaro vardan Fi savijautos.

Fi gūžtelėjo pečiais.
- Em... Gal gali palydėti iki Šluotinės? Manau visi jau bus išsilakstę, kad tik nereikėtų mokėt, ir užeiga atrodo lyg po karo, so reikia apsitvarkyt... - Sumurmėjo. Apsižvalgiusi atsistojo ir susvyravusi susikeikė.

Smitas, merginai atsistojus, Aštas staigiai užmetė rankas jai ant liemens, šiai pradėjus svyruoti. Suraukęs antakius, vaikinas neilgai tempęs ir pats atsistojo. Kadangi dabar, adrenalinui praėjus ir taip normaliai sujudėjus, visos razborkėse gautos šukės ir žaizdos ėmė jaustis, ir pats Smitas vos girdimai nusikeikė.
- Aišku galiu, jeigu tu tikrai įsitikinusi, jog nereikia į ligoninę...
Gūžteli pečiais, atsargiai paimdamas Fioną ant rankų.
- Nepyk, kad aš šitaip... nieko neišsiaiškinęs... aš už tuos butelius sumokėsiu.
Nekaltai sumirksi ir šyptelėjęs, dar kažką kalbėdamas merginai, nužingsniavo link KIauliasodžio.

Erelio akis atsisėdo ant supynių. Pradėjo suptis, bet nesmarkiai.

Tom sklaidydamasis juodu, tamsiu apsiaustu, prislenka prie supyniu ir lyg nusiteikęs laukti atsireme į gelžgalį.
Susimeta arnkas ant krūtinės ir spokso į medį.

Vilkdama paskui save tašę ant supynių atsisėdo Kath. iš tašės išsitraukusi knygą, kad nelabai būdinga klastuoliams, įkišo pirštą ties skirtuku ir atvertusi pradėjo kažkur nuo virusio puslapio. jau šiek tiek temo, tad Kath teko pasišviesti žiebtuvėliu, nes buvo pavargusi ir nuo tamsos akys pačios merkėsi, tad žiebtuvėlis šiek tiek padėjo ir matyti ir išsilaikyti neužmigus. nuvijusi keletą vabzdžių nuo savo kojų toliau įniko skaityti.

nors ir girdėjo už savęs žingsnius, nė neketino suktis ton pusėn. galiausiai žmogystai visiškai prisiartinus Kath lėtai pakėlė galvą ir pasišviesdama žiebtuvėliu apžiūrėjo atėjūna.
-gal galiu kuo padėti?-pakreipė galvą.
kaip tyčia žiebtuvėlis užgeso. Kath bandė dar keletą kartų jį įžiebti, bet dėja nepavyko, tad metė kažkur krūman. dabar teks kliautis tik pačios rega.