O aš kaip tik manau, kad tikėjimas gali atsirasti. Bažnyčia toks dalykas, kuris neatstumia nieko. Jei tu netyčia pajutai Dievą, ji priims tave. Ir tikėti stebuklais nebūtina. Reikia šventai pasitikėti Dievu, tikėti, kad jis yra, nepamiršti, kad jis yra. Gyventi pagal bibliją. Kas paskutiniu metu labai retas reiškinys.
Pati nelaikau save tikinčia, nelaikau ir netikinčia. Nesu visiška skeptikė. Bažnyčioje man kelis kart lengviau, ten aš jaučiuosi geriau. Ir po pamaldų viskas lengviau.

Ačiū už pagarbą. ;DD
Aš irgi nenorėjau užsipulti, mane tiesiog smalsina (yra toks veiksmažodis? ) dėl kokių priežasčių žmonės netiki. Iškart atmetu faktą, kad bijo draugų reakcijos. (Die, jau du metai, kai man nė vienas žmogus nei čia, nei mokykloj nėra pasakęs žodžio, kad aš tikiu.) Bet dažnai būna blogas tikėjimo ar ir pačios bažnyčios (jeigu šnekama apie ėjimą į bažnyčią) netinkamas įsivaizdavimas. Bažnyčią dažnai žmonės įsivaizduoja pastatą (o bažnyčia NĖRA pastatas) pilną į Tave kreivai spoksančių bobučių. Bažnyčia yra bendruomenė.
Ir išvis dažnai žmonės mano, kad gali patys sau susitvarkyti gyvenimą. DREAM ON. Vieną dieną vistiek suklupsit.

Nu bet aš nieko nesakau, tik labai džiaugiuosi, kad pas mus dar yra pagarbos gerbti viena kitą. (:

Kaip aš išsisuku nuo apkalbinėjimų mokykloj - visokių yra, visokių ir reikia. (:

Bažnyčios bendruomenė yra gėris, pačiai teko patirti visą atmosferą, tvyrančią stovint kartu su tais žmonėmis, bet tam, kad tu būtum bažnyčios bendruomenės dalis, tau reikia eiti į pastatą, vadinamą bažnyčia. Kas bent jau mano aplinkoje yra sunkus dalykas. Pilna bažnyčia senyvų žmonių, iš kurių 50 % pusvalandį praleidžia atsisukę. 25 % pasidabinę ne itin draugiškais žvilgsniais.
Na, žodžiu, greit mūsų diskusija (iš pradžių atrodžiusi žiauriai patraukli) taps tiesiog ginču ir nemanau, kad atrasim kompromisą. :DD

Vieni giną savo nuomonę, kiti- savo. Matau. Aš pati neesu atejistė, tikiu Dievu, bet neužsipuolu Paulinos ir nepradedu. Manau, kiekvienam savo. Jei ji netiki, nebūtina versti jos tikėti. Galbūt aš tuos post'us ne taip supratau, bet mano nuomonė yra tokia. (:

Neteisingai supratai. Niekas jos neužsipuolė, niekas nepradėjo ir niekas nebando jos priversti tikėti. Iš vis, priversti tikėti neįmanoma. :)

Aišku kad neįmanoma. Ma, galbūt jau čia per stiprai pasakiau, kad užsipuola, nu bet pradeda sakyt: "Aš tiku" ir bla bla bla. Gi yra visokių žmonių, ir nemanau, kad reiktų kelti ginčą. Kaip sakiau, kiekvienam savo. Kas nori ir tiki, tas tegu tiki, o kas nenori ir netiki, tebūnie šitaip. Visvien mums, tikintiems, tai netrukdo tikėti. (:

Pirmiausia, tai čia nebuvo ginčo. Čia buvo diskusija. :) Ir pavartojusi "užsipuola", aš omenyje turėjau, jog paklausė "Kodėl tu netiki?", o ne atsakė į klausimą "O kodėl tu tiki?" žodžiais "Nes tikiu". :)

Taip, aišku, tai buvo diskusija, bet manau, kad ilgainiui ji galėjo tapti ginču. Nors su tavimi nesiginčiju. Tikrai. ;) Manau, kad beveik visi sako kad tiki po kažkokio įvykio, kaip Bella.Nors dėl šito dalyko gali kiti pasigynčiti kad taip nėra... Bet dabar išsakau apie tokias nuomones. Ne. Negali taip būti kad tik kai kažkas įvyksta, tu tiki. Manau, kad tu turi jau seniai būti nusistatęs sau nuomonę; tiki ar netiki. Kažkodėl (nežinau kodėl) Paulina pasirinko netikėjimą. Tai irgi yra gan normalu. (; Nors galbūt kitų nuomone ne, bet aš išsakiau savo nuomonę ir einu. Daugiau nesiginčiju. (:

Tai aišku, mes nesiginčijam. Mes tęsiam diskusiją. :) Žmonės pradėjo neteisingai suprasti ":)" reikšmę. Čia labai teigiamas smailas, dedamas kai :DDD atrodys ne į temą. :DD

Yra du dalykai - kai patiki Dievu po kažkokio įvykio, sukrėtusio ir apvertusio gyvenimo ir kai tiki nuo vaikystės, kai gyveni krikščioniškoje šeimoje. (( dabar atsiminiau, kad kai buvau maža, dainuodavau Dievui apie boružėles, nes norėjau, kad tėvai nebesipyktų. D'awww, nia? :DD)). Būna, tikrai būna, kad patiki Dievu, kai būni netoli mirties, kai miršta artimi žmonės, kai tu turi progą suremti galvas su stichija ir kai tau nebelieka kur remtis. Bet tai neturi būti "Ai va, čia pasimeldžiau, kad vėjas namą sugrąžintų, rytoj vėl eisiu keiksnoti bažnyčios ir Bažnyčios". O žmonės, kurie iš prigimties skeptikai ir jiems reikia įrodymų, kad kažkas egzistuoja (jų nėra) - renkasi netikėjimą.

As turejau omeny kad siaip as visada jauciu Dieva savyje tik kad kas vakara nesimeldziu, bet Dievas visada buvo ir bus kuriam pirmam pasakau kas nuiko.. gal ai kvaila, nezinau.. bet man taip geriau.. :bye: ir as tikrai nekeliu ginco, as zinau kad zmogus turi pasirinkima :) cia tik diskusija :)

Mes nesakom, kad Tu keli ginčą. Tu tik sakei, kad patikėjai tik po kelių įvykių, kada per stebuklą išlikai gyva, ar ne? (: Nemanau, kad toks tikėjimas yra tikras. Aš, pavyzdžiui, nuo seno tikiu ir man galima sakyti neįvyko stebuklų, bet aš visvien tikiu ir jaučiu, kad kažkas manęs neapleidžia. Turbūt tai Dievas. (: Bet Paulinai nieko nesakau, gyvenk kaip nori, man netrukdai su savo netikėjimu. Tai tiek.

Nebesinori man kartotis, todėl siūlau raukti diskusiją - Gabrielė toliau aiškins, kad patikėti iš kart negalima, aš aiškinsiu, kas yra tikėjimas ir kaip galima patikėti, o Marija... na Marija irgi diskutuos. Padarom išvadą, jog tikintys yra visi, kurie tiki. :)

Na taip. Reikia toku atveju padaryti išvadą ir viskas baigta. (: Išsakiau ką norėjau. Na, aišku, gali būti kad kai gyvenimas pamoko pradedi tikėti. Sutinku.

Gerai, jeigu varai, einu. Tik nemušk xDDDD

*išeina ir atsipučia, kad nemušė* xDD

Aš tai Dievu netikiu, nors pagal viska esu krikščionė. Aplamai ta krikščionybė buvo sukurta tam, kad valdyti žmones... Kas domini istorija, tai manau supranta ką aš turiu omenyje.

*įkiša noselę į temą* Nu jo. Bet dabar krikščionybė paplito ir dabar tikrai yra pripažįstama. Nžn, kažkaip pas mus čia daug ateistų.... *prisiminusi Erin žodžius išlekia iš temos*