Atsiveria durys ir vidun vos ne įvirsta Jacqueline. Merginos plaukai kiek susitaršę, suknelės petnešėlė nuslydusi. Atsisukusi atgal į koridorių, ji plačiai nusišypso ir iškelia vidurinį pirštą. Šiuo sumosikavusi, sumurma porą rinktinių prancūziškų keiksmažodžių ir su neblogu garsiniu efektu užtrenkia duris. Atsidususi, Žaklina perblaukia plaukus ranka, pasitaiso suknutę ir pagaliau teikiasi atsisukti į Theo.
- Na ir baisūs žmonės čia dirba, - vypteli, nužingsniuodama link svečiams skirtos kėdės ir ant jos įsitaisydama.
- Turiu tokią problemą... - pradeda mergina, susidėdam rankas ant ranktūrių. Ji trumpam sustingsta ir nežymiai susiraukia. - Jūs juk atsakingas už katastrofas, taip? - kilsteli antakį.

Theo sėdėjo kabinete ir tvarkė popierius, kurie buvo susikaupę ant jo stalo. Buvo jau pakankamai vėlu ir jis ketino eiti namo, nes buvo baigęs visus darbus ir tikrai neketino sėdėti viršvalandžių. Kai į jo kabinetą įvirto kažkokia motera, Theo kiek susiraukęs pakėlė galvą ir tyliai atsidduso supratęs, kad nepavyks taip greitai iš čia dingti. Sukryžiavęs rankas ant krūtinės, Hutchcraft krenkštelėjo:
-Galiu kuo nors padėti?

Žaklina iš rankinės išsitraukia cigarečių pakelį, o ją prisidegdama, pakelia akis į Theo.
- Nežinau. Jeigu jūs atsakingas už katastrofas, vadinasi privalot man padėti, - pakreipia galvą, išsitraukdama cigaretę iš burnos ir ja sumosikuodama.

-Na, negalėsiu jums padėti, jeigu nepapasakosit, kas atsitiko,-prisivertęs maloniai nusišypsoti, Theo nužvelgė priešais jį sėdinčią merginą ir kilstelėjo antakį laukdamas pasakojimo, kas atsitiko ir ką jis dėl to galėtų padaryti.

Jacqueline giliai įkvepia ir nežymiai apsilaižo lūpas.
- Mano namas sprogo, - prieš tai kelias sekundes patylėjusi, Žaklina išsireiškia pačiu paprasčiausiu būdu.
- Man reikia naujo. Neturiu kur gyventi, - priduria, žvilgsnį nuo pieštukinės, į kurią kaip tik krato pelenus, perkeldama į Theo.
- Man reikia jūsų pagalbos. Juk jūs atsakingas už katastrofas. Ir jų padarinius, - nutaiso kaip įmanoma švelnesnę šypseną.

Theo, stengdamasis nuslėpti nuostabą, nežymiai kilstelėjo antakį ir papurtė galvą:
-Žinot, nelabai suprantu ko iš manęs norite. Aš galiu tik ištyrinėti tai, kas liko iš jūsų namo, galiu nustatyti kodėl jis sprogo ir taip toliau, tačiau aš negaliu jums duoti.. naujo namo,-net nesijuokęs iš šitos situacijos absurdiškumo, Theo pažvelgė į pieštukinę ir kiek susiraukė.

Sulaukusi ganėtinai kategoriško Theo atsakymo, Jacqueline greit sumirksi ir papurto galvą.
- Nesupratau... tai tipo mano namas sprogsta dėl kažkokių asilų kaltės ir aš dabar turiu gyventi gatvėje? - iškelia antakius, iš tos nuostabos, net kiek palinkdama link Hutcho.
- Pardon, bet... merde! Vas te faire encule! Diable! Absurdité! - pradeda bambėti gimtąją kalba, skėsčiodama rankomis.
- Tai kokio velnio jūs čia sėdit? Koks jūsų darbas? Kapstyti pamatus? - jau visai įsiutusi pakelia akis į Theo. Mergina supranta kokioje beviltiškoje situacijoje yra ir tiesiog negali pasiduoti.

Theo atsiduso ir ranka pridengęs akis, smarkiai jas patrynė. Vyras buvo žiauriai pavargęs, o priešais jį sėdinti motera jį baisiausiai erzino. Atsidusęs jis padėjo rankas ant stalo ir šyptelėjo:
-Klausykit. Pas mane per dieną ateina bent dešimt žmonių, netekusių gyvenamosios vietos. Tačiau Ministerija nėra pajėgi jiems visiems "duoti" naują namą. Nežinau ko jūs tikitės, tačiau negaliu nieko jums pasiūlyti,-gūžtelėjęs pečiais, Theo vėl prakalbo,-Jeigu pavyks, rasiu jums vietą kokiam bendrabuty. Ten galėsit apsistot keliom dienom.

- BENDRABUTYJE?! - nebeišlaiko mergina, delnu, kuris neužimtas cigaretės laikymu, trenkdama į stalą. Jacqueline kelias akimirkas žiūri į Theo žudančiu žvilgsniu, galiausiai lėtai atsitiesa, o tada jau atsiremia į krėslo atlošą.
- Keletą dienų. Mhm. Puiku, - nusišypso neįtikėtinai plačia šypsena, nežymiai papurtydama galvą. Žaklina priglaudžia cigaretę prie lūpų šiek tiek drebančia ranka ir įtraukia gilų dūmą.
- Viskas sprogo. Viskas. Mano galeonai kažkur griuvėsiuose, - sumurma labiau sau, negu Hutchui ir išleidžia gilų atodūsį.
- Tiesiog puiku. Aš tiesiog valgysiu žiurkes, kurias rasiu bendrabutyje, o po to, kai mane iš ten išmesit, susirasiu kartoninę dėžę, - džiugiu balsu subamba, vėl tiesiai atsisėsdama. Merginos žvilgsnis sukoncentruotas į tašką ant Theo stalo, į kurį ji sutrina cigaretę.
- Visad svajojau apie gyvenimą kartoninėje dėžėje, - nusišypso, vėl įsmeigdamas veriantį žvilgsnį į vyrą, vis dar trindama užgesusią cigaretę į stalą.

Migrena, kelios nemigo naktys ir darbo dienos yra tikrai ne tai, ko reikia Theo. Galiausiai neišlaikęs, vyras pažvelgia į Žakliną ir ramiu balsu paklausia:
-Jūs visada tokia įkyri, ar tik laisvalaikiu?-susiraukęs vyras pažvelgia į stalą, kurį pats už savo pinigus nusipirko (nu gi nesedės už to metalinio daikto, kurį paskiria Ministerija) ir pagriebia lazdelę. Ja sutvarkęs baldą, tyliai atsidūsta ir suspaudžia lūpas, bandydamas nusiraminti.

Theo pirmą kartą aiškiai parodžius, kaip jam patinka Jacqueline, mergina pagaliau nusimeta itin laimingos merginos kaukę ir jos lūpų kampučiai automatiškai nusvyra.
- Ne, tik tada, kai man beprotiškai sekasi ir turiu galimybę pabendrauti su tokiais mielais žmonėmis kaip jūs, - vos ne spjaute išspjauna, pagaliau patraukdamas ranką nuo stalo ir atsitiesdama.
- Aš niekur neisiu iš čia, kol nesuteiksit man normalaus būsto, - išsako aiškų reikalavimą, griežtu balsu.
- Neisit ir jūs, - po trumpos pauzės priduria, kur kas švelniau, dar pridėdama ir šypseną.

-Negaliu patikėti, kad tai pasakysiu, bet.. Aš dvi paras nemiegojau. Ir daug dirbau. Ir jeigu jūs tuoj pat nenutilsit, baigsis labai blogai, todėl.. Padarom taip. Šiandien einam pas mane. Galėsit miegot svečių kambary. O iš ryto.. pažiūrėsiu ką galėsiu padaryt dėl jūsų namo,-mostelėjęs ranka, Theo pakilo nuo kėdės taip parodydamas, kad jeigu Žaklinai netinka šitas pasiūlymas, jis paprasčiausiai nueis ir nukreips ją pas kitą šio departamento darbuotoją.

Theo pradėjus kalbėti visai kitokiu balsu, Jacqueline žvilgsnis pasikeičia, iš to visiškai "pradeginsiu skylutę tavo kaktoje" patampa tiesiog smalsiu. Išklausiusi vyrą iki galo, Chevalier skiria minimalų laiko tarpą pasiūlymo apsvarstymui - neatrodo, jog pastarasis juokautų arba bandytų apgauti merginą. Linktelėjusi, Žaklina tiesiog pakyla nuo savo kėdės.
- Ačiū, - kur kas tyliau nei iki tol ištaria Chevalier, pridėdama blausų šyptelėjimą. Sulaukusi Hutcho atsakymo, mergina išseka paskui jį.