Nuo sąlyčio su Lile, jo kūnas sudrebėjo dar sykį.
- Aš neleisiu, kad iš tavęs būtų tyčiojamasi, girdi? Neleisiu! - riktelėjo, ir norėdamas numalšinti įsiūtį, paleido melsvą žaibą į tolėliau esančio medžio viršūnę.

-Severai.. Tas vaikinas kaip spinta. Jis septintakursis, na, gal šeštakursis. Net ir labai norėdamas, tu jo.. na, neįveiktum,-nenoromis viską paaiškinusi Severui, Lilė atsiduso. Tai sakė dėl jo pačio gerovės, nenorėjo, kad gindamas ją, Severas atsidurtų ligoninėje. O būtent tokia ir būtų jų dvikovos baigtis.

- Tu nori pasakyti, - po keletos akimirkų, suvirškinęs tai, ką Lilė pasakė lėtai atsisuko į ją, - kad aš nesugebėčiau tavęs apginti?
Juodose akyse sužibo nieko gero nežadanti liepsna.
- Kad negalėčiau pastovėti už tave? - jis nenorėjo kelti balso tono, bet taip jau gavosi...

-Aš..-žinodama, kad jeigu paneigs, ką Severas sako, jis eis ir susiras tą septintakursį, o ji to negalėjo leisti. Suleidusi nagus sau į ranką, ji kurį laiką tylėjo ir galiausiai atsiduso, tikindama save, jog tai, ką pasakys, bus tik į gerą,-Taip, tą ir noriu pasakyti..

To Klastuoliui buvo gana. Akies mirksnio greitumu jis patraukė savo ranką, kurią Lilė vis dar laikė įsitvėrusi į griežtai atsisuko į ją.
- Tu taip manai? - jo balsas nebuvo pakeltas, bet skambėjo persmelktas pykčio ir pagiežos. - O žinai ką aš manau?
Severas priėjo visai prie pat jos. Orumas buvo sužeistas. To Severas bijojo labiausiai. Širdis rėkė maldaudama, kad jis ateitų į protą, tačiau pastarasis atsisakė klausyti.
- Tas vaikinas buvo visiškai teisus, - šiuos žodžius neištarė, o šnypšte iššnypštė.

Išgirdusi paskutinius jo žodžius, Lilė pravėrė lūpas, tačiau neišleido nei garso. Galėjo išklausyti įžeidimus iš daugelio žmonių, tačiau nesitikėjo, kad kada nors ją įžeis būtent Severas. Pajutusi, kad akyse ima kauptis ašaros, Lilė pasilenkė ir greit nuo žemės susirinko savo daiktus. Vis dar nieko nesakė, tiesiog apsisuko eiti.

- Purvakraujė, - lyg to būtų maža pakartojo. Anglies spalvos akys tiesiog liepsnote liepsnojo. Tačiau, kai Lilė nusisuko, kažkas viduje sukirbo.
Staiga klastuolio akyse pasirodė ašaros. Ne... Juk jis to nepasakė, ar ne? Jis nepavadino jos pur... TUO žodžiu... Tik ne jis.
- Lile... - tyliai inkštelėjo jis, nors ir žinodamas, kad jau per vėlu.

Išgirdusi, kaip jis pavadino ją purvakrauje, vis dar nusisukusi ji nubraukė ašaras riedančias skruostais. Po kelių akimirkų, kai Severas ištarė jos vardą, Lilė pasuko galvą ir pažvelgė draugui į akis. Nieko nepasakiusi ji po kelių akimirkų nutraukė akių kontaktą ir greitu žingsniu nuėjo.