Kiek paklaidžiojusi Beccė atsivilko į rūsį. Kažkur kampe užmatė nešvarių kojinių kalną ir atsidususi priėjo prie jo. Tačiau skalbti nepuolė, mat nutarė palaukti Adrės, kurią visą kelią ignoravo.

Kadangi buvo ignoruojama, tai Adrė visais įmanomais būdais bandė atkreipti Beccės dėmesį, ko pasekoje ne kartą ir ne du įsirėžė į sieną. Na, o jau ŠITO pasekoje, atsivilko į rūsį kur kas vėliau negu Smith. Besižvalgydama po ne itin šviesią vietelę, Sylor nubinzeno į kampą, kuris iš tolo dvokė. Įsitaisiusi ant nedidelės kėdutės, atsitraukė su ja kaip įmanoma toliau nuo krūvos.
- Ko lauki? Skalbk, - suurzgė.

Kol Adriana dar nebuvo atėjusi, Bec jau ėmė galvoti, kad pakeliui nuo kokio geriečio bus netyčia kojas pakračiusi ar šiaip, apsigalvojusi ir patepusi. Tačiau deja, Adrė atsivilko čia. Vos tik pamačiusi ją, Beccė atsiduso ir pavartė akis. Dėbtelėjusi į klastuolę, Bec prunkštelėjo.
- Neaiškink. Abi turim skalbt, - prisimerkė.

Adrė išgirdusi Beccos atkirtį, akivaizdžiai pakraipė galvą, apmąstydama.
- Logiška, - galiausiai pripažino Beccės viršų ir nuvedė žvilgsnį į kojinių krūvą. Kelias akimirkas raukėsi, tada žvilgtelėjo į varnanagę, tada vėl į krūvą ir taip gal pusę minutės.
- Arba aš suveikiu ugninės ant drąsos, prisilakam, pagrobiam tris elfus ir liepiam skalbt už mus, - iškėlė vieną pirštą, išdėstydama tiesiog genialią idėją.

Bec jau buvo pasiruošusi toliau ginčytis. Taigi, išgirdusi tokį Adrės atsakymą, nustebusi kilstelėjo antakius. Tačiau, supratusi, kad Adriana rimtai susimąstė apie tai, kad abi merginos turi atlikti areštą, gūžtelėjo pečiais. Ir tuomet Adrė sugalvojo tą genialią idėją, kurią Bec būtų palaikiusi net ir be dalies "pagrobiam tris elfus ir liepiam skalbt už mus", o su šia dalimi planas iš vis buvo awsm.
- Awesome, - palinksėjo galva ir plačiai išsišiepė.

Sulaukusi Beccės pritarimo, Adrė patenkinta išsišiepė ir palinksėjo, pritardama. Sau. Galiausiai mergina apsižvalgė ir prisimerkusi visiškai suprastino šypseną.
- Turim tik viso labo dvi problemas. Neturim nei ugninės, nei elfų, - papurtė galvą.

Bec apsidairė. Supratusi, kad Adrė vis dėlto teisi, nusiminė ir patempė lūpą.
- Elfai. Juos galim atsigabenti iš virtuvės. Tačiau su ugnine bus kiek sudėtingiau, - susiraukė. Staiga kažką prisiminusi sukikeno. - Po mano lova dar likusi viena dėžė ugninės - juodai dienai, - gūžtelėjo pečiais.

- Tai žie, kaip nors dingstam iš čia, pakeliui į virtuvę, paskui kaip nors įlįsim į tavo bendrabutį ir grįžtam čia, - jau kildama nuo kėdutės pasiūlo, pasitaisydama suknelę.
- Arba atvirkščiai. Bet gali būti problemų, aš ant keturių gana sunkiai elfus gaudau, - susiraukė.

Bec pritariamai palinksėjo galva.
- Tuomet pirma į virtuvę, gaudyt elfų, - šyptelėjo nuo šios minties ir išėjo iš rūsio, dar žvilgtelėjusi į Adrę.

Užsispoksojusi į kojinių krūvą, Adrė taip ir užsisvajojo apie kažką. Aišku, kiek atsijungusi, tik po laiko pajuto, kad Beccė jau išėjusi. Nusikeikusi, mergina, vos ne nudribdama per savo itin aukštus kablus, nulėkė paskui Smith.