Prasėdėjus čia su savo niūriom mivtim kokią valandą, nusprendė kad jai metas iš čia dingt.Sparčiai stryktelėjusi nuo suolo, greitai nuėjo į skersgatvį.O iš ten iškeliavo oru.

Pokštelėjimas. Silpnas. Beveik nesigirdėjo. Su tuo pokštelėjimu Caroline atsirado parke. Buvo visai tuščia, nors ir matėsi ant suoliuko sėdintys ar medžius apžiūrinėjantys žmonės. Ant žolės, besivaikščiodama, de Faith rado kažkokį laišką. Jis buvo adresuotas jai. Ji nesuprato, kodėl jis ant žolės. Ji jį perskaitė. Laiškas buvo trumpas, va toks: Labas. Turbūt mane pažįsti. Aš esu Jade. Laišką tau turėjo atnešti Chris. Tikiuosi, gavai jį. Norėjau pranešti, kad aš ir mano draugė esam Ispanijoj, taigi reikia atidėti susirinkimą. iki, Jad.
Caroline pagalvojo: kodėl Chris'as numetė laišką ant parko žolės? Gal nenorėjo, kad sužinotų? Visokios keistos ir nekeistos mintys sukosi Car galvoje. Bet galvodama, kad niekis čia, kadangi Cheryl jai jau anksčiau spėjo pasakyti, ji pasiėmė laišką ir nuėjusi per suolelius, tvirtuosius medžius, žaliuojančią žolę, mirguliuojančią saulelę, tą natūraliąją gamtą, Caroline pasuko link tamsaus skersgatvio.

Pasigirdo batų kaukšėjimas. Caroline ramiai žengė parku, visiškai drąsi ir nieko nebijodama. Žudančiais žvilgsniais ją nužvelgdavo žmonės. Ai taip, gi jie vis dar prisimena už juos kare kovojusį jos amžinatelsį vyrą Christopher. Carol vos nepravirko prisiminusi tas didžiulį skausmą keliančias akimirkas. Ak, koks gyvenimas gali būti žiaurus. Kadangi buvo gan vėsi rudens diena, Caroline buvo apsimovusi šiltą paltuką. Taip ir Caro ėjo parku, vis svarstydama, kodėl žmonės ją veria būtent tokiais žiauriais žvilgsniais. Gi ji nekalta, kad vyras žuvo... karas kaltas. Priešai kalti. Žudikas kaltas. Bet kas jis? Ji pagalvojo, kad Cristobalis irgi tuo metu kariavo, ir prisiminė vyro žodžius prieš einant į karą: "Jis kovos už rusus. Aš už Paryžių." Ji atsiminė tą skausmo gaidelę, atsispindėjusią vyro žodžiuose. Ji sumanė nueiti pas Cristobalį į namus ir duoti jam atvirai pakalbėti apie viską, ką jis padarė.

Parke stovėjo vienas suolas. Ant jo dažniausiai sėsdavo visi, nes jis buvo labiausiai mėgiamas, ir jį visi tvarkydavo. Taip ir šįkart. Kokie penki ar šeši žiobarai ant jo susėdo. Jam truputį suskaudo, bet jis toliau kentėjo, juk pasijundint tai negalėjo. Išbuvo vargšas visą pusvalandį laikydamas tuos pačius žmones, tai kai jie nulipo, suolas paprasčiausiai stovėjo.

(Abigail von Murder, Gab.)

Velniai žino kokiais tai nedorais tikslais, bet jau kuris laikas Paryžiaus centriniame parke, netoli didelių metalinių vardų, pasirėmusi į seną, kaip jos pačios gyvenimas(jei ne dar senesnį) medį, stoviniavo ne kas kitas, kaip Triksė. Visada didžiule apimtimi pasižymėję plaukai buvo dar visai padoriai susegti ties pakaušiu, o pusmetrio ilgio volosų juosta driekėsi įprastiniu, susivėlusių bei neiššukuojamu vietų keliuku, žemyn, ties juosmeniu. Vilkėdama juodą kožą ir pati spėja nustebti, kaip čia jai pavyko nesukaisti ir nepradėti skleisti pagižusio karvės tešmens kvapelio. Kurį laiką stebėjusi kažkokį tašką, kuris matyt buvo paukščio kakutis, ant medžio, galiausiai susiprato, kad veikiausiai pamiršo kokio velnio ji čia išvis atsivilko, tad tolimesnį savo laiką paskiria apmąstymams, kurie turėjo padėti prisiminti atvykimo priežastį.

Neišgirdęs etatinio kompanijono kelionėse Luc šauksmo dar traukinių stotyje, Smith paprasčiausiai nuėjo ten, kur nešė kojos, svarbu priešinga kryptimi nei matė milžiniškąjį ir žiauriai užknisusį Eifelį. Aktyviai naikindamas cigarečių atsargas iš kišenės, vaikinas tiesiog vaikščiojo, stengdamasis nekreipti dėmesio į aplink besimalančias poreles, kurios, nori nenori teko pripažinti, kėlė mažytį, na tiesiog miniatiūrinį pavydo jausmą. Galiausiai patekęs į vietą, kur apart vėl gi, besilaižančių įsimylėjėlių, buvo galima pamatyti ilgakojų, didžiapapių ir šiaip, gražių panų, Smith pagaliau kiek prasibudino ir jau kiek smalsesniu žvilgsniu ėmė žvalgytis aplink, ieškodamas potencialios merginos garo nuleidimui ir kabinimo įgūdžių atnaujinimui. Šiaip jau, dažniausiai daugiau kūną pridengusios merginos Smith žvilgsnio neatkreipdavo, tačiau nors ir parke įtaisytų šviesų neapšviesta ir šešėliuose paskendusi Bella, vyro dėmesį kaip mat patraukė. Iš nuostabos, kad čia mato personą, kurią jau seniai minėjo kaip nusidaigojusią kur nors, Smith buvo net sustojęs ir jam prireikė dar keletos sekundžių, pakol atsitokėjęs galiausiai sumažino atstumą tarp savęs ir Lestrange iki vos kelių žingsnių. Vyro žvilgsnis nuslydo Bellos kūnu. Nors ir neatitikdama nei vieno kriterijaus, kuriuos Aštas taikydavo šiaip panoms, Bella kaip visada, taip ir dabar labai labai stipriai traukė jį.
- Kokį velnią tu čia darai?... - vyptelėjo, pagaliau atkreipdamas moters dėmesį. Tikslintis dramatiškai sušunkant "BELLA! ČIA TU???" nebuvo prasmės, Smith buvo pilnai įsitikinęs, kad tokia antra, kaip Lestrange neegzistuoja.

Luc iš pradžių kiek supyko,kad Ashton jo neišgirdo.
-Nenorėk,kad eičiau iš paskos!-perspėdamas dar šūktelėjo.Draugui nieko taip ir neatsakius,burbtelėjo:
-Pats prisiprašei.
Sekdamas Smith jis atsidūrė Paryžiaus parke ir šiek tiek nuo atsiliko.Pristojo etatinės parko kekšytės,siūlydamos savo paslaugas.Luc jų atsikratė pasakydamas,kad yra gėjus.Pasivijęs Ashtą,pasakė:
-Perspėjau,kad seksiu.Žinai,kad aš įkyrus,-šyptelėjo.

Jau kuris laikas taip ir mėgindama prisiminti do faque čia atsirado, net spėja savo gilius apmąstymus perteikti vizualine forma - mąslia veido išraiška bei smakru, paremtu smiliumi. Būtų tikriausiai ir toliau taip stovėjusi, bet už akių užkliūna artėjanti žmogaus figūra. Būtų geriau į ją susitelkusi ir nustačiusi tapatybę, bet tiesiog nespėjo, mat vyras netrukus pasireiškė balsiniu pavidalu, sujaukdamas bet kokius Triksės ketinimus, iš kurių vienas, o ir tikriausiai sąrašo viršuje buvo pats pirmas - išsitraukti lazdelę ir keliolikos žiobarų gerokai pačirškinti nepažįstamąjį. Nesunkiai identifikavusi pažįstamą, kaip mat vypteli savo patenkinta, kiek bauginančią, sadizmu ir savimeile spinduliuojančia šypsena.
- Pritrūkau prancūziškų skrebučių, tarnaičių ir vyno. - žinoma, kalbėdama su ironija, vardija dalykus pasitelkdama "skiesk nesąmones, nes tau nusišikt kam tai pasakoji".
Visada pasižymėjo komplikuotais santykiais su žmonėmis, tad neišimtis buvo ir Ashton'as, su kuriuo tai glamžėsi gatvės pakampėse, tai už akių juokdavosi. Žodžiu - juos siejo įprastiniai, myliu-nekenčiu, santykiai.
- O tu, kaip spėju, manęs pasiilgai, tad išsiruošei, kad ir į pasaulio kraštą, kad tik mane rastum. - palinksėdama galva, lūpose vėl išraito tą nežmoniškai savimi patenkintą šypseną.
Jau žiojosi kažką sakyti, kai prie judviejų privairuoja kažkoks neaiškus tipelis, privertęs Bellą kilstelėti antakį bei suraukti lupytes.
- O čia, įtariu, tavo vaikinas? - išklausiusi ką murma Luc'as, vėl nutaiko progą įkąsti Smith'ui.

Kadangi Aštonui grynai nusispjauti kokiu balso tonu ir su kokiu pašaipos/sarkazmo/ironijos lygiu su juo kalbasi kitas žmogus, jį, nuo įnirtingo linksėjimo, pritariant istorijai "Pasiilgau, ieškojau po visą pasaulį", sulaiko tik pasirodęs Luc. Vyras lyg ir šiepiasi patenkintas kompanijos pagausėjimu ir ruošiasi pratęsti dialogą su Bella, kai ši pameta neblogą idėją aktoriniam intarpui.
- Ne, čia mano pupulis, - sučiauška, viena ranka apkabindamas ir prie savęs prisitraukdamas draugą. Koketiškai sukikenęs, Ashtas pakšteli Feltonui į žandą ir stipriau pamaigęs jojo petį, pagaliau paleidžia.
- Atvažiavom čia atšvęsti mūsų metinių, - patenkintas palinksi ir iškelia vidurinį pirštą.
- Oi ne, ne šitas, atsiprašau, - sukikena, staigiai nuleisdamas ne itin padorų gestą reiškiantį pirštą ir atlenkdamas gretimai buvusį - bevardį - ant kurio puikuojasi nuo velniai žino kurių laikų nenusiimtas žiedas, simbolizuojantis, amžiną atsidavimą Fionai.

Laimė,kad Luc puikia suprato,ko jam čia taip meilinasi Ashton.Jam jį apkabinus,šis irgi uždėjo ranką ant jo liemens.Paleistas vaikinas įdėmiai žiųrėjo į Bellatrix.Ši jam buvo kažkur matyta,bet niekaip neatsiminė kur.Po kelių minučių spoksojimo į jos veidą,jai pasakė:
-Bellatrix Lestrange?Tarptautinis burtininkų bendradarbiavimo komitetas?

Ashton'ui, kaip jau buvo įprasta, besivaipant ir harmoningai pritariant pačios Lestrange inicijuotam, sarkazmo ir ironijos kupinam vaidinimui, patempia lūpos kamputį, suformuodama kreivą, bet visgi savimeilę spinduliuojantį šypsnį. Besiklausydama tarškėjimo, sklindančio iš Smith'o pusės, spėja susidomėti savo nagų bei panagių stoviu, savo žvilgsnį nukreipdama būtent į dešiniąją plaštaka, imdama apžiūrinėti raginių ataugų stovį.
- A, taip ir galvojau. - pašnekovui kiek pritilus, sumurma, nė nesivargindama pakelti akių į porelę. - Jums gal ta proga užsakyt liuksusinį kambarį, kur dalina nemokamus prezikus? - vis dar krapštinėdama nagus, kilstelėja antakį, išsiviepdama. - Žinai, visgi, saugus seksas - kelias į geresnę ateitį, o turint omenyje, kaip dažnai tau reikia ko nors didelio... subinėje, manau gumyčių reikės daaaaug. - pakėlusi akis ties Smith'u, vėl išraito tą savimi patenkintą šypsnį, nestokodama ir gašlaus žvilgsnio akyse.
Prabilus ir Luc'ui, akivaizdžiai vargindamasi, pasuka makaulę į vyrą, klausydama ka šis peza.
- Ne, Marla Singer, anoniminių alkoholikų klubas, Wandersex administratorė. - sumurma, žinoma, nestokodama jai būdingo sarkazmo.
Vėl pasisukusi į Asht'ą, nužvelgia šį nuo galvos iki kojų. Jau žiojosi kažką sakyti, bet susilaiko, norėdama sužinoti, ką gero(ar nelabai) turi pasakyti pats Smith'as.

Po itin viliojančio pasiūlymo susijusio su liuksiniais kambariais ir prezikais, Ashtas dar paplatino šypseną, jei tai iš vis buvo įmanoma.
- Super! Tu tikrai gali? Kaip tik išseko mano lėšos, būtų tiesiog nuostabu, - patenkintas sulinksėjo, gavęs progą įsiterpti dar prieš Bellai dar kartą pasisakant. Pakol dėmesys nuo jo buvo nukreiptas į Luc ir jie abu apturėjo trumpą dialogą, Ashton kantriai išlaukė galimybės prabilti.
- Kam subinėj, kam burnoj. Per paskutinį mūsų susitikimą tu drąsiai reikalavai manojo ir ten, ir ten, - Aštas vis dėl to neatsilaiko norui priminti kuris čia iš jų didesnis užimtos subinės mėgėjas, vis dar išlaikydamas tokią pat švytinčią veido išraišką.
Praėjus kelioms akimirkoms po Smith pareiškimo, jo kišenėje pradėjo skambėti susiekimo priemonė, kitaip dar žinoma kaip mobilusis. Išsitraukęs jį, Aštas pernelyg ilgai nesižaidė, suspaudinėjo kelis klavišus ir vėl įsimetė jį atgal.
- Buvo labai malonu pasišnekėti, bet, deja, mūsų traukinys pajuda už kelių minučių. Kad ir kaip tave dievinu, bet reikia eit, - paskubomis išdėstė, jau pamažu tempdamas Luc link išėjimo - ko jau ko, bet pėstute vilktis iki sekančio miesto Smithui nesinorėjo.
- Pasimatysim dar kada. Gal, - pridūrė ir mirktelėjęs Bellai, nusitempė draugą į stoties pusę.

Luc visvien pašnekovė buvo kažkur matyta.Ir jis tikrai žinojo,kad Magijos Ministerijoje,bent jau jam taip atrodė.Nieko jai nebesakydamas viena ausimi klausėsėi jos ir Ashto pašnekesio.Galiausiai draugeliui jį ėmus tempti traukinio pusėn,šis dar sykį žvilgtelėjo į Bellatrix ir nėjo paskui Smith.