Atėjusi į parką, Gitanna ėmė atidžiai dairytis po besikeisiančius medžius, ir vaikščiojosi, dažnai žiūrėdama į žemę. Sutiko daug žmonių, su jais pasisveikino. Vienas žmogus į ją piktai pasižiūrėjo, bet ji nekreipė dėmesio, bent jau tai bandė taip daryti. Paskui nukulniavo iki suoliuko, ir netoliese esančioje parduotuvėje nusipirkusi užakndžių, atsisėdo ant suoliuko. Suvalgiusi maistą, atsistorjo ir besidairydama į dangų, ėjo toliau. Eianant šiuo parku, Gitannei iškilo noras gyventi prie šito parko. Bet gaila, kad nieko nebuvo.. Svajonė neišsipildys.
Sutikusi daug gerų, grėsmingų žmonių, dairydamsi į žemę, medžius, dangų, besikeičiantį Londono vaizdą moteris atrado lentelę, kurioje parašyta: "Į priekį, į dešinę, į kairę- iš parko." Tada pasukusi dešinėn, Gitanna dingo parke besivaikščiojantiems žmonėms iš akių. Bet Gitan žino, kad dar kažkada, netrukus su jais susitiks. Taip ir bus. Taigi, parke, lauk Gitannos ateinančios pas tave...- sukosi mintys jos galvose jai išeinant, jai bedingstant žmonėms iš akių. Niekur jos jau nebesimatė.

Lilija atėjo į Londono parką su savo numylėtinę augintinę Nensę. Buvo gražus oras, daug žmonių vaikščiojo su savo šunimis. Lilija buvo labai užsigalvojusi apie tai, kad jai reikia susirasti darbą, kad net nepajuto kaip į kažką atsitrenkė. Jinai išsitraukė iš savo ausų MP3 ausines ir pažvelgė į žmogų į kurį atsitrenkė. Tai buvo pažįstamas veidas:
- Oooo.... Labas!- pasakė ji.- Nesitikėjau tavęs čia sutikti.

Christiane pasirodė parke. Buvo su ganėtinai didele rankine, kurioje sutalpino keletą rūbų komplektų ir dar kelis būtinus daiktus. Kadangi nuomojamo buto šeimininkai ją išvarė, šiuo metu ji visiškai neturėjo kur gyventi, tačiau į parką atėjo tikrai ne tam, kad permiegotų ant suoliuko.
Eidama takeliu Christiane ant kito peties permetė siaubingai sunkią rankinę ir užmačiusi suolelį ant jo atsisėdo, kad leistų pavargusioms kojoms pailsėti.

Patsai Shannon pasirodo parke su odine (išeigine) koža, pašiauštais plaukais, krauju suteptais marškiniais, cigarete dantyse ir mp3 ausinėmis ausyse. Nežymiai kratydamas galvą muzikos ritmu, sklindančiu iš žiobariško aparato, vyras užmato gana sunkiai einančią personą tolumoje. Kadangi faktas, jog siluetas moteriškos lyties - Richard paspartina žingsnį, pasiruošęs ją užkalbinti, padėti. Vos tik atstumas tarp judviejų ima mažėti, Sanders ima pastebimai lėtinti žvilgsnį, atpažindamas merginą. Galų gale Shanimal iš vis sustoja ir kelias akimirkas svarsto kaip dabar elgtis. Vis dėl to įtraukęs dar dūmą, Sanders nusprigtuoja cigaretę ir lėtai nužingsniuoja link jau užimto suoliuko. Įsitaisęs šalia Evans, Shannon nužvelgia ją ir išleidžia gana gilų atodūsį.
- Ko jau ko, bet tavęs čia nesitikėjau sutikti, - šaltokai vypteli.

Christiane toliau sau skėmingai ilsino kojas, kol neužmatė Shanimal. Tyliai nusikeikusi nusprendė apsimesti, akd jo nepamatė, tačiau jis prisėdo šalia ir dar užkalbino. Na, to nesitikėjo Christiane. Pasukusi galvą, ji nusišypsojo, ir, tarsi būtų ką tik jį pastebėjusi, nutaisė džiugią rožą ir nusijuokė:
-Shanimal.. Ką tu čia veiki?

Tuo tarpu ant vieno iš likusių suolelių kažkaip atsidūrė Stella. Su kištukais, plyšaujančiais Barricade, ji amiai sėdėjo ir daniai kvėpavo - tai įkvpėdavo, tai išskvėpdavo. Iš rankinės, derėjusios prie juodų Chassagne rūbų, išsitraukusi vieną iš lazdelių ir kavos pakelių, sumurmėjo kažkokį burtažodį ir iš pakelio pasidarė šiltas keramikinis, pilnas espresso kavos puodelis. Viena ranką grąžinusi lazdelę atgal į rankinę, Ms. Beefheart apglėbė puodelį abiejomis rankomis ir gurkštelėjo kavos, nežymiai nusilnkadama nugara žemyn. Šitaip įsipatoginusi, ji lėtai gukršnojo kavą, stebėdama kitas personas ir tyliai džiaugdamasi laisvadieniu. Kaip Ministrei, gal tai ir nebuvo galima, bet kaip naujokei - tai atleidžiama, bent jau pati VV taip manė. Nors darbo net nebuvo.

Visai netrukus, o gal šiaip ir užtrukęs, parke atsidūrė Curtis'as. Žingsniuodamas purtė sniegą nuo plaukų ir kažko dairėsi, pro šalį praėjo keistai pažįstamas asmuo ir trumpam sustabdė Gareth'ą. Šis per kelias sekundes atidavė kažkokį tai aplanką ir ramia veido išraiška vėl apsidairė.
- Tu nematei manęs, aš Tavęs,- pusę lūpų, tyliai sumurmėjo.- Atsiskaitysim vėliau. Žmonės žiūri,- dar pridūrė, kai akys užkliuvo už sėdinčios Stellos. Gareth'as stumtelėjo vyrą, tipo "dink iš čia", ir pats kurį laiką stebėjo, galvodamas ar verta eit kažką sakyt, ar geriau kuo greičiau dingt iš čia. Galų gale smalsumas nugalėjo ir netrukus jis jau žingsniavo link suolelio nenuleisdamas akių nuo merginos.
- Neužimta?- linktelėjo į vietą šalia ir stovėdamas laukė atsakymo.

Stella, kadangi, gurkšnojo kavą ir dar klausė muzikos, ir šiaip susimąstęs žmogus buvo, tai tik po keliolikos sekundžių pastebėjo Gareth'ą. Į jį, maždaug tiek pat laiko kiek nemandagiai spoksojusi, spėliojo, ko jam čia reikia. Pagaliau prisiminusi tą trumpą žodelį/klausimą, Chassagne papurtė galvą.
- Nee, neužimta, - pasikrapščiusi galvos odą (tikrai ne dėl to, kad turėtų pleiskanų, for sure), atsiduso. - Šiandien, kaip niekad, esu išsiblaškiusi, atsiprašau, - traukdama ausinukus iš ausų landų, ištarė, tikėdamasi, kad vyriškis ją.. tarkim, kiek išblaškys. Nes tuomet ir ausinių netrauktų.

Gareth'as tik dabar pastebėjo ausines ir kiek nusiraminęs, kad mergina negirdėjo nei pusės žodžio atsisėdo ant suolelio jau išsišiepęs.
- Nesiginčysiu. Dauguma normalių asmenų laisvadieniais kaip tik taip ir elgiasi. Per daug laisvės, mat,- tepasakė nelabai įsivaizduodamas kaip pratęst pokalbį, todėl susiprotėjo, kad prisistatymas dabar labiausiai tiktų.
- Gareth'as,- pasuko veidą link merginos ir trumpai linktelėjo, jausdamasis tikrai gana kvailai, na bet ką jau dabar padarysi.

Ne itin nutuokdama, apie ką Gareth kalba, bevyniodama ausinių laidą aplink iPod Touch'ą, Ella nuleido pirmuosius sakinius negirdomis. Nejučiom šyptlėjusi (na, tatai išėjo ne itin natūraliai), įkišo vieną elektronikos stebuklų atgal į rankinę,prieš tai, žinoma,jį išjungusi. Niekam čia nereikėjo girdėti apie ką ten dainuoja Interpuolai.
Išgirdus vyriškio vardą, jau į jį pasisukusi, Chassagne linktelėjo galva.
- Stella, - prisistačiusi tiesiog vardu, kaip ir jos pašnekovas, vėl nejučiom šyptelėjo, šįsyk jau kažkiek natūraliau. Šiaip pavardės sakyti nebuvo reikalo. Juk ir taip ji čia dar "new in town", kas iš tos pavardės - visvien nieko nesakytų.

Kadangi Curtis'as visą tą laiką šypsojosi, dabar labiau išspaust smile'o nebeišėjo, todėl tik kilstelėjo antakius tuo pačiu linkteldamas ir pakartojo vardą.
- Stella .. Malonu. Galima paklaust ką veiki viena parke, kai lauke apie - 20,- paklausė, stengdamasis pasirodyt mandagus ir tuo pačiu pralaužt ledus, kas šiuo metu sunkiai sekėsi. Trumpai krestelėjo galvą, nupurtydamas sniegą.

- Galima, - linketelėjo galva. - Sėdžiu, - trumpai atsakiusi, sukikeno Stella. - Nežinau kodėl, bet aš tų -20 nė nejaučiu, - gūžtelėjo pečiais, nužvelgdama savo ploną striukę 'guilty' žvilgsniu.
- Iš tiesų, tai bandau džiaugtis, kad darbe dar nieko ypatingai svarbaus veikti nereikia, ir.. na, sakykim, džiaugiuosi laisve, - pakėlusi akis į Gareth, lėtai paaiškino. - O tu ką čia veiki? - pasiteravo Chasagne, išspausdama šiokia tokią šypseną. Ne per prievartą, žinoma.

Gareth'as nusijuokė.
- Įpratus prie šalto klimato?- pasiteiravo pats trindamas delnus vieną į kitą.
- Aš? Nieko ypatingo. Šiaip.. vaikščiojau. Geriau papasakok apie tą tariamą darbą,- paskubomis nusuko pokalbio temą, kad nereiktų atsakyt.
- Užsiimi kokia nors ypatinga veikla?- susidomėjo, kišdamas rankas atgal į kišenes.

- Galima sakyti ir taip, - pagūžčiojo petukais Stella. - Gal čia genai. Ką čia gali žinot, gal aš kilus iš Grenlandijos, - nusijuokė, padariusi išvadą.
- Tarkim.. tai slapta. Labai slapta, - kilstelėjo antakius Chassagne išgirdus pastabą apie darbą, ir kilstelėjo puodelį, kuriame dar buvo kavos prie lūpų. Vis dėl to, juk Londonas- ir Žiobarų miestas O ji nebuvo įsitikinus, kad Gareth'as būtent toks, bet ką gali žinot. Negi paiimsi taip ir išdroši: "aš esu Magijos Ministrė, o mano biuras yra giliai po Londono metro". Aišku, kad ne.
Tai va, todėl ir Ella dar kartelį pagūžčiojo pečiais, ir užsivertė puoduką kiek aukščiau, kad skystis imtų tekėti gerkle žemyn. Baigus gerti, bet dar pasilikusi kažkiek skysčio, puodleį nuleido ties talija ir liežuvio galiuku apvedė lūpas.
- Geriau papasakok, kuo tu užsiimi, - kažkodėl įsikinusi, kad Gareth nėra iš tų turčių sūnų, kurie gali gyventi nedirbdami, nes turi lėšų pramogoms, pasiteiravo Ella.

-Oh. Smagu, turėsiu pažįstamų kilusių iš Grenlandijos. Vis.. Paįvairinimui,- gūžtelėjo pečiais.
- Slapta..- nutęsė.- Gal tu kokia samdoma žudikė? Bent pasakyk ar man yra pagrindo bijot?- ramiai paklausė, neįžvelgdamas jokio keistumo keramikiniame puodelyje kavos, vidury parko. Kelias sekundes patylėjo ir atsiduso.
- Aš.. Lyg ir buvau tarpininkas Italijoje tarp skirtingą kilmę turinčių žmonių,- labai jau painiai išdėstė, nenorėdamas per daug išsiduoti ir panašiai. Kadangi jau buvo įpratęs taip prisistatinėt paprastiems žmonėms, sunkumų nekilo ir šįkart. Tiesiog išpoškino pakankamai gerai iškaltą trumpą frazę ir dar pridūrė:
- Sunku paaiškint,- pakreipė galvą.- Bet visai neseniai grįžau į Londoną. Arčiau namų,- dar patikslino.

- Nee, neturėtum bijot. Tikrai nesu žudikė, - paputo galvą, ir po to dar palinksi, užtikindama. - Nejaugi tokia panaši? - įtariai pati nužiūri tą patį puodelį kaos,lyg jis būtų kuo prasikaltęs.
Išklausiusi Curtis, Stella dar kart linkteli galva.
- Aišku, - tarsteli kone užjaučiamai. Nors pačiai Chasagne po tokio paaišikinimo paliko dar neaiškiau. Jau geriau nė paklausus nebūtų. Nors, paaiškinimas tikri buvo kažkur girdėtas ir artimas, ir įtarimų nekėlė. Nors ne, kėlė. Žodžiu, painiva liko Stellos mintyse, bet pati moteris stengėsi to neparodyti.

Curtis papurtė galvą iškart užtikrindamas.
- Nee.. Tiesiog niekad nežinai ką sutiksi,- tik tiek paaiškino su šokio tokia užslėpta prasme. Gareth'as nusuko galvą nuo merginos, lyg apsidairydamas, kad būtų lengviau kalbėt.
- Kada nors bus galima pratęst šitą temą,- paaiškino, neketindamas kurį laiką atsukt akių.
- Klausyk, aš tikrai jaučiu, kaip krinta temperatūra. Kokį artimiausią barą žinai?- paklausė, tikėdamasis, kad jo kvietimas bus suprastas.

- Nežinau. Pati nesenai grįžau į Londoną. Kiek teko pabūti per keletą valandų, pripažinsiu, pusmetis, praleistas Paryžiuje, nieko gero neduoda, kai žinai, kad grįši į Londoną, - sumalusi kažkokį neaiškų sakinį, su atceit labai gilia prasme Stella vyptelėjo, pasinaudodama nusuktu Gareth snukučiu.
- Bet manau, kad kažką padoraus sugebėčiau rasti, - pridūrė Chasagne, po kelio sekudžių nelabai jaukios tylos. Nors pati nejautė šalčio, atsistojo nuo suolelio, šitaip lyg ir paskatindama Curtis judėti. Paėmė puodelį ir pabaigusi kavą, nepastebimai, labai tyliai sumurmėjo burtažodį, kad puodelis išnyktų. Burtams pavykus, nusišypsojo, imdama rankinę.

Curtis'as dar kurį laiką stebėjo pakilusią Stellą.
- Tikrai?- nusišypsojo. - Vadinasi pati taipogi esi iš čia. Pasisekė man,- sukikeno ir galų gale pajudėjo nuo suolelio.
- Jei nesugebėsi rast, priimsiu pas save, tik vat bėda,- nutilo.- Iki metro dar nemenkas atstumas..- užbaigė sakinį tyla ir prisimerkė. Jau ruošėsi klaust "ar tu ką tik neturėjai..", bet laiku susiprotėjo, kad neverta, todėl demonstratyviai atkišo ranką ir paragino kabintis į ją.
- Einam?- dar kartą paklausė, lyg Stella būtų galėjus apsigalvot ar išvis būtų turėjus kitą galimybę.

Jau ketinus klaust ""iš čia" yra iš.. kur?" ar kažką panašaus, bet nusprendusi savo burnos be reikalo neaušinti, Stella nuleido pirmuosius žodžius negirdomis.
- Pasistengsiu sugebėt, - šyptelėjusi, kiek nejaukiai savyje pamąstė apie iškištą ranką. Jeigu kalbėtume atvirai, tai Ellai niekad nepatikadavo tokie artimi kontaktai, ir ypač su ne itin pažįstamais asmenimis. Bet supratusi, kad niekur nedings ir joks pasiteisinimas "kad aš labai greitai einu" čia negelbės, atsiduso (tiesą saknat minyse, nes fiziškai, Chassagne buvo išsišiepusi, tad.. ne itin logiška būtų ne iš šio, ne išto atsidusti) ir paėmė jo ranką. Linktelėjo galva, šitaip atsakydama į paskutiniąją repliką.

Gareth'as žinoma tylą ir trumpą linktelėjimą suprato savaip.
- Tiesiog rodyk kelią,- paprastai tarstelėjo jau žingsniuodamas. Po kurio laiko jie išėjo iš parko. [[idk kur ;DDD]]

Parke tvyrojusią ramią vakaro tylą staiga nutraukė skardūs šūvių garsai bei bėgančių žmonių žingsniai. Stengdamasi išvengti į ją laidomų kulkų, Amaya bėgo kur kojos neša, neturėdama jokio konkretaus tikslo ar plano, kaip pasprukti nuo persekiotojų, kurie, beje, bėgo ne ką lėčiau už ją ir, jei ne merginą užvaldęs adrenalinas, jau seniai būtų ją pagavę. Prieblandoje nepastebėjusi kažkokio žolės kupsto, Ame už jo užkliuvo, ir, aišku, sėkmingai tėškėsi ant žemės. Tyliai keiktelėjusi, išsitraukė pistoletą ir paleidusi į jau čia pat esančius du vyrus kokias šešias kulkas, mikliai pašoko ant kojų. Buvo kaip reikiant susitrenkusi kelį ir jautė skausmą, tačiau kol kas jis nebuvo toks stiprus, kad neleistų merginai vėl bėgti. Taigi, nė negalvodama apie tai, kad gal reikėtų bėgti į gatvę ir šauktis pagalbos - buvo pernelyg išsigandusi kad sugalvotų tokį paprastą dalyką - Taylor vėl visu greičiu pasileido vienu iš takų, net neatsigręždama kad pažiūrėtų, koks atstumas dabar ją skiria nuo ją medžiojančių žmonių. Netikėtai petį nusmelkė klaikus skausmas, tarsi kas būtų smogęs įkaitintu durklu, ir Maya vos išsilaikė ant kojų. Vienas iš paskui ją bėgančių vyrų sugebėjo pataikyti į merginą ir, nors sužeidimas nebuvo sunkus, Amy gerokai sulėtėjo. Mėgindama ignoruoti skausmą, ji, net nežiūrėdama kur šaudo paleido į persekiotojus dar keletą kulkų, nė kiek nepristabdydama žingsnio ir jau ruošėsi staigai sukti į kitą taką, kai netikėtai atsitrenkė į kažkokį netikėtai vidury tako išdygusį žmogų ir vėlgi nugriuvo.

Christopher ėjo per parką. Buvo kaip tik po darbo ir šiandien norėjo grįžti namo pėščiomis, o ne automobiliu, kaip buvo pratęs. Buvo jau ganėtinai vėlu, maždaug dešimta ar vienuolikta valanda vakaro, todėl buvo tamsu ir jis nelabai ką įžiūrėjo. Išgirdęs kažkokius garsus, žingsnius ir šūvius, Christopher išsitraukė ginklą. Ketino trauktis lazdelę, tačiau nusprendė, kad žiobariški ginklai čia pravers labiau nei magiški. Kiek paspartinęs žingsnį vyras ėjo toliau, retkarčiais apsidairydamas. Išgirdęs artėjančius žvilgsnius jis prisimerkė, kad galėtų ką nors įžiūrėti ir pagaliau pastebėjo siluetą. Kažkokiai merginai į jį atsitrenkus, Williams kiek susiraukė ir pažvelgė jai į veidą. Šią merginą jis buvo puikiai įsidėmėjęs. Amaya Taylor, mergina, kuriai jis padėjo prieš kokius metus. Greitai ją pakėlęs Chris'as apsidairė ir pamatęs artėjančius du vyrus kelias akimirkas galvojo ką daryti. Nusprendęs nesiaiškinti kas čia nutiko ir nesivelti į muštynes ar susišaudymą, jis nusprendė išgelbėti Amayą dar kartą ir stipriai suėmęs ją už rankos prisitraukė arčiau savęs. Tada pasisukęs ant kulno dingo, žinoma, kartu pasiimdamas ir merginą.

Smito automobilis sustoja netoliese parko. Vaikinas ištraukia raktelius ir išlipa iš Poršo. Kadangi visą kelią su Elena prašnekėjo apie random shit neužsičiaupdami, dabar Ašto balsas kiek prikimęs. Jis apeina automobilį ir labai džentelmeniškai atidaro duris, išleisdamas Eleną iš mažyčio kalėjimo.
- Palauk, - kilsteli pirštą ir persisvėręs per durelis, nuo galinės sėdynės paima vyno ir porą stiklinių.
- Einam, mūsų jau laukia, - išsišiepia ir paėmęs merginą už rankos, nusitempia ją gilyn į parką, daug kartų pasuka, eina klaidžiais takeliais, kol galiausiai, pačiame pakraštyje, suranda sceną, ant kurios jau rikiuojasi muzikantai. Visos kėdės, kurios paprastai būna grūste pergrūstos, tuščios. Visame plote tik Ashtas, Elena ir muzikantai ant scenos. Vaikinas nedrąsiai žvilgčiodamas į El, bando nuspėti ką ji mąsto. Įsitaiso ant kažkurios kėdės ir pasislenka į šoną, palikdamas vietos ir Matthews.
- ee, tikiuos nepersistengiau. Šiaip pirmą kartą organizavau pasimatymą be ugninės ir ne bare, taai žinai, - nekaltai šypteli. Muzikantai pradeda groti kažką iš seno gero repertuaro, Smitis atkemša vyno butelį.

Pagaliau Smithui atvažiavus į vietą, kurią Elena pažinojo kaip Londoną, ji nežinia ar paskutinį kartą tyliai suniurnėjo.:
- Neįsivaizduoju geresnės dienooos..-Aštui atrakinus mašinikę, Elena neatidariusi durelių be jokio vargo stykteli iš poršė,dar prieš Smithui atidarius duris, įrodydama kad pabėgti iš kalėjimo galėjo net jei jis ir būtų užrakintas. Išgirdus paliepimą žvilgteli ko Aštas ieško.Jam ištraukus vyną ji kilsteli antakį.
- Vynas?-kone savęs paklausia.Na ką gi, vyną ji mėgo.
Elena staigiai nutempta į parką suniurnėjo.:
- Nu tai jo, tampai mane kaip visada.Kaip kokį savo meškį.-sukikeno pavarčius akis.-Pala..Laukia?Kas laukia?Bože moj..-sunerimusiu balsu tarius, apsidairo.Aštonui atvedus Eleną prie scenos su muzikantais ši išsižioja ir nustoja ėjus.
- Kas čia?-rodo pirštu į sceną, nusišypsojus kaip mažas vaikelis gavęs saldainį.Tada suvokus kad nederėjo rodyt tokių emocijų klausiamu žvilgsniu nužvelgia ramiausiai nuėjusi ir atsisėdusį ant kėdutės Aštą.Lėtai prieina netoli jo dar vis klausiamu žvilgsniu žiūrėdama į tralivali festivali.