(...)

Kadangi rūsys buvo ne ką fainesnis nei pas močiutę, tik atvėrus duris į tamsą Elena suraukė antakius. Matės tik pirmi keturi laiptai besileidžiantys žemyn, tad murmėdama panosėj mergina bandė sugraibyt lazdelę, kad galėtų pasišviest, bet ana kaip tyčia tiesiog išsprūdo iš rankų ir kelias akimirkas ridenosi laiptais žemyn. Matt numetus kelis gražius išsireiškimus, įkvėpus laiptas po laipto išnyko tamsoj, po savęs palikdama vos praviras duris. Po minutės kitos, kai koja pajuto jog laiptai baigėsi, taigi Matthews atsitūpė ir pirštais ėmė grabaliot žemę, lazdelės ieškodama. Gal ir buvo čia šviesa, bet tai grabaliot visus daigtus, lavonus, ar kas čia laikoma ieškant jungiklio ne ką geriau nei žemę.

Pabaigęs visas linksmybes Fi kabinete ir nė velnio neišsiblaivęs, Smithis pratęsia kelionę po Hogvartsą, smagiai niūniuodamas panosėje kažkokią melodiją ir dar smagiau linguodamas į ritmą. Nors nelabai į ritmą. Žodžiu, kaip tik pasiekus koridorius, Ašto akį patraukia praviros durys. Neaišku į kur. Kažkodėl galvoje švystelėjus minčiai, jog čia įėjimas į Narniją, Smithis daugiau nei nemąstęs ryžtingai nužingsniuoja link durų ir jas plačiai atvėręs, pradeda lipti laiptais žemyn, panosėje kažką murmėdamas apie vienaragius ir ožius. Ir kas yra labai neįtikėtina tokiame stovyje, Aštis gan sėkmingai įveikia tris ketvirdalius laiptų ir vos tik iki žemės telieka kokie trys neįmatomi laiptai, vaikino kojos, iki tol veikusios automatiškai, susipina ir jis išsitiesia ant žemės. Žinojot, kad Aštas moka rusiškai, ispaniškai ir prancūziškai? Na bent jau emocijas reiškia puikiai, tik kažin, ar gera mintis versti tuos nelabai gražius žodelius, įsimaišiusius tarp kikenimo.

Elena krūpteli, kažkam išsitiesus tiesiai šalia jos. Ką ten krūpteli, į kung fu pozą užšoka. Kelias sekundes besiklausydama nepažįstamojo žodžių, El normaliai atsitiesia ir visiškai įsitikinus, kad čia Aštas garsiai atsikrenkščia, jog ir jis suprastų kad narnijoj vienas negyvens.

(( koks gifas :DDDDDDDD ))

Smithis net nesiruošia keltis ir nutilęs tiesiog patogiau įsitaiso, susikelia kojas ant laiptų, kurie šiaip ne taip pasiekiami, susideda delnus ant pakaušio ir pasiruošia nusnūsti, tačiau kažkoks neaiškus garsas priverčia krūptelėti ir atsimerkti.
- Jėzau, Narnijoje irgi yra Elenų? - nė kiek nejuokaudamas pasidomi - rimtai jis čia įsitikinęs, kad į paralelinį pasaulį pateko.

- Mes čia net visos trys. Kitos nuėjo miško gėrybių parankiot. - jau ir nutuokdama, kad vyrukas girtas dumia jam akis, bet nusprendus tęsti lazdelės paieškas atsitupia kitoj vietoj ir paleidžia į paieškas rankas.

Smithis išgirdęs aiškų įrodymą, kad čia Elena, iš kart užverčia galvą į tą pusę, tikėdamasis ką nors pamatyti, tačiau nu ten gi... tamsoka kaip ir. Aštas vėl lėtai normalizuoja galvos padėtį.
- Ohhhh.... My God, - lėtai ištaria, taip pat negreit atsisėsdamas. - Trys Elenos? - pasitikslina, staigiai apsiversdamas taip, kad atsirastų ant kelių. - Jėzau, Marija, trys Elenos... - labai neaiškiu tonu, net neina suprasti čia džiaugsmo ar nevilties gaidelė, ištaria, užversdamas galvą į lubas.
- Už kąąąą maaan... - suvaitoja, - tokia laimė, - staigiai užbaigia, išsišiepdamas ir nuleisdamas galvą.
- Tai kur tu? - tokiu lyg niekur nieko balsu pasidomi, apsižvalgydamas po tamsą.

- Ieškau lazdelės, - tarsteli, ką čia ir bepridursi girtam kaip tapkė. - Tik tu nejudėk. - sukluso keliom sekundėm išgirdus, jog Aštonas jau ant kojų. - Stovėk kur esi. - pasisuko balso link, nes nujautė, kad jei jis žengs bent kelis žingsnius užklius už Matt.

Smithis ir jaučia tą patį. Na ne visai - jam atrodo, kad žengęs tris žingsnius į kairę, atsiras tiesiai prieš Eleną, kas yra švelniai tariant kiek netiksli informacija. Ignoruodamas visai protingą Matthews patarimą, Ashtas pasisuka į kairę ir žengia tris ryžtingus žingsnius tiesiai. Na, jeigu tiksliau - tik du. Nes netgi toks uch vyriokas kaip Aštas nesugeba vaikščioti per sienas. Sukikenęs, Smithis atsitraukia nuo sienos, patrina kaktą ir atsidūsta.
- Fiiiine, sėdėsiu čia, - burbteli ir ramiai pasisukęs, kaip niekad tiksliai atsisėda ant laiptų, nuo kurių per toli nepajudėjo. Patogiau įsitaisęs, tai yra nugarą atrėmęs į tikrai stačias pakopas, vaikinas vėl pasuka galvą į tamsą.
- Tai kurioj tu pusėj sakei?

- Negalėjai sunkesnio klausimo užduot.. - suniurnėjo, ir kaip tik ant tų žodžių pirštai sugriebė lazdelę. - Lumos rupke tu. - švelniu balseliu apstūmė biški lazdelę, kuri tuoj apšvietė Elenos veidą ir dalį patalpos. Matt iškarto atsisuko į Smithą. - Skauda? - deje atsakymo net nesulaukus ši iškėlė pirštą ir prisimerkė. - Išvis, ką tu čia darai, ir dar girtas?

Vaikinas žiojasi itin aiškiam ir nuoširdžiam atsakymui - aišku ne. Smūgis tikrai nebuvo toks jau stiprus, o jeigu ir kažkiek sujudino receptorius, tai tikrai ne tiek, kad nervinis impulsas būtų suprastas girtose Ašto smegenyse. Tačiau nusprendęs, kad aktoriniam etiudui visada laikas, vaikinas patempia lūpas, šniurkšteli nosimi ir it koks penkiametis palinguoja.
- Labai, - suburbuliuoja, ištiesdamas rankas į Eleną, išlaikydamas nuskriausto šuniuko miną. Smithis sąmoningai ignoruoja sekantį klausimą, visiškai nenorėdamas pasakoti apie keistus vakarėlius su strip pokeriu, pusnuogėmis merginomis ir kur kas linksmesne tiesos ir drąsos versija, nei jaunimas uždraustąjame miške žaidžia.

- Šlaisteisi kur nors? - faktas kad jis susitrenkė makaulę ne taip sudomino Eleną kaip faktas jog jis iš kažkur parsivilko. Pirma reikia išsiaiškint, ar verta pagydyt Aštoną, kuris beje dar net nespėjo El nuotraukos ant sienos pasikabint, kad atsivedęs bobą suprastų kad durns yra.

Nesulaukęs dramatiško Elenos puolimo jam į glėbį ir guodimo pradžios, vaikinas pavarto akis ir nuleidžia delnus.
- Geraaaaaaai geraaaai... aš buvau Londone, - linkteli. - Ten buvo tik mažas vakarėlis... - trumpam nutyla. - Su daug žmonių... kchempusnuogiųkcem, - burbteli atsikrenkšdamas. - Ir mes žaidėm kortom, - vėl nusišypso, linktelėdamas. - Iš nusirenginėjimo, - užbaigia jau be šypsenos, nuleisdamas akis. - Bet po marškinių netekimo aš pabėgau! - sukrykščia, vėl pažvelgdamas į Eleną. - Ir nuknisęs butelį romo, nusigėriau pakeliui į Hogą. Tikiuosi pridėsi balų už nuoširdumą? Nes aš jau buvau sugalvojęs istoriją, kaip ketvirtakursis iš Švilpynės, gėjus, nugirdė mane kol savanoriškai dirbau šunų prieglaudoje, - išsišiepia.

Su savo poker face'u išklauso Smitelevičiaus pasakojimą. Žino, kad turbūt bus pagražinęs biškį bet svarbu bent jau kažką pasakė. Elena atsiduso. - O tai manęs pasiimt nereikia.. - timptelėjo apatinę lūpą, kažaip Matt galvojo jog visgi jie su Aštu jau normaliau atrodys, kartu bus, bet kol dar neišmislyjo jog jo kėslai buvo TIK į lovą nusitempt, bukučio žvilgsniu spoksojo į šalį.

Smithis pasižiūri į Eleną tokiu visai nieko nesupratusiu žvilgsniu, lėtai sumirksi akytėm ir linkteli.
- Aišku reikia! Nežinau kam, bet jeigu nori, su mielu noru, - sučiauška po trumpos pauzės ir dėjęs kelis plačius žingsnius link Elenos, labai ramiai paima ją. Ant rankų, ta prasme. Neminėjau, kad klausa prastėja per daug geriant (einant senyn)? Tai va. Smithis, nusišypso ir nuleidžia galvą į Elą.
- Va, matai, koks aš geras vaikinas, matai? - paplatina šypseną.

- Šeip tais reikėjo prieš tai galvoti, - sucypė atsidūrus ant girto ir nevisai tvirto Aštono rankų. - Nuleisk mane ant žemės, aš tave kai kur kitur nusivesiu, - nusišypso, tikėdamasi jog Smithas supras taip kaip jam šaus į galvą, o ne kaip yra - Elena ketina jį vest miegot.

Smithis kaip visada supranta viską savaip - ko pasekoje jo veide atsiranda keista šypsenėlė ir primerktos akys.
- Mmmmm? Rimtai ten? - visas toks švytintis pasitikslina, nė pats visai nesuprasdamas ar supranta kur El jį vesis.

- Rimtų rimčiausiai,- irgi prisimerkia, laukdama kol ją nuleis ant žemės.

Smithis kelias akimirkas paspokso į Elą su šypsenėle, o tada staigiai patempia lūpą.
- Tikrai ten? Bet tai kaaaam... nenoooooooriu... - papurto galvą ir šiek tiek nusuka ją į šoną, vis dar nežinodamas apie ką kalba eina.

- Pamatysi, tau ten patiks.. - pasimuisto bandydama išlipt iš glėbio.