Nėra vienos kurios nors legendos, kuri paaiškintų tikslų Merlino gyvenima. Bet pagal senoves pasakojimus tai si legenda yra pati seniausia apie Merlina, tad manoma, kad ji ir yra daugiausia turinti tiesos.
Pasak padavimų, Merlino motiną suviliojo demonas, pasivertęs gražiu jaunuoliu ir paskui dingęs be pėdsako. Kai gimė Merlinas, baimindamasi dėl jo sielos motina iškart panardino jį į šventinto vandens indą. Vanduo įkvėpė jam meilę žmonijai, bet nepajėgė nuslopinti visų pragariškų jo kilmės pradų, pasireikšdavusių gebėjimu keisti pavidalą, puikiu stebuklingų menų mokėjimu ir nesutramdomu lytiniu potraukiu.
Karalius Artūras ir Merlinas pirmą kartą paminėti Džefrio Monmutiečio Britanijos karalių istorijoje (Historia Regum Britanniae, apie 1137 m.). Iš šio ne itin patikimo šaltinio sužinome, kad penktame amžiuje karalius, vardu Vortigernas, liepė pastatyti neįveikiamą tvirtovę ant Snoudono kalno Velse. Vortigernas buvo klano vadas, apsiskelbęs karaliumi, kai romėnai išvyko iš Britanijos ginti Romos nuo barbarų antpuolių. Netrukus Vortigerno, kaip karaliaus, galiai ėmė kelti grėsmę piktai, laukinė šiaurėje gyvenanti tautelė. Kautis su jais Vortigernas nusisamdė saksų karius, bet neturėjo kuo jiems sumokėti. Todėl saksų žvilgsniai nukrypo į jo žemes.
Ant kalno pastatyta Vortigerno tvirtovė vis griūdavo, ir karaliaus žyniai jam pasakė, kad sumanymas pavyks tik tada, kai akmenys bus apšlakstyti tėvo neturinčio berniuko krauju. Karalius bemat liepė savo kariams surasti tokį berniuką, ir galop jie aptiko Merliną. Kariai jį su motina nusivedė pas Vortigerną, ir karalius išklausė keistą berniuko gimimo istoriją.
Žyniai buvo patenkinti ir patikino karalių, kad Merlinas bus ideali auka, nes jo tėvas – ne žmogus. Visai nesutrikęs berniukas paaiškino savo pagrobėjams, jog tvirtovė vis griūvanti todėl, kad stovi pelkėtoje vietoje ir vanduo paplaunąs jos pamatus. Karalius liepė savo vyrams iškasti gilią duobę, ir šie iš tiesų aptiko požeminį vandens telkinį. Tada Merlinas pasakė: jeigu tvenkinys bus nusausintas, bus rasti dviejų slibinų kaulai. Vortigernas liepė savo vyrams įvykdyti ir šį nurodymą. Netrukus buvo rasti dviejų slibinų kaulai. Tai padarė milžinišką įspūdį karaliui, ir jis nutarė nežudyti berniuko.
Vėliau Merlinas išpranašavo daugybę dalykų, tarp jų ir tai, kad Vortigernas žus – taip ir atsitiko. Jis buvo apsiaustas ir nužudytas savo paties tvirtovėje. Į vakarus saksų be atvangos stumiamus britus suvienijo Ambrozijus Aurelianas. Vadovaujami šio kario, anksčiau tarnavusio romėnų armijoje, jie pasiekė daugybę pergalių mūšiuose su įsibrovėliais saksais. Paskui į Ambrozijaus vietą stojo jo brolis Uteris Pendragonas, o sumaniausias jo karvedys buvo vyras, vardu Artorijus – Artūras. Jaunasis karvedys daug prisidėjo sustabdant saksų antplūdį, bet jo pergalių reikšmę sumenkino sąjungininkų tarpusavio vaidai.
Pasak legendos, Artūras buvo Uterio Pendragono sūnus. Kai Uteris tapo karaliumi, į karūnavimo iškilmes buvo sukviesti visi krašto didikai, tarp jų ir hercogas Gorlua, Kornvalio valdovas. Išvydęs Igerną, gražiąją Gorlua žmoną, Uteris karštai ją pamilo ir nusprendė, kad moteris turi priklausyti jam. Tai supratęs Gorlua parsivežė žmoną į savo Tintagelio pilį, o patekti į ją buvo beveik neįmanoma, nes stovėjo saloje ir su sausuma ją jungė tik siauras tiltelis.
Uteris suprato, kad atsidurti vienudu su Igerna gali vieninteliu būdu. Jis įsakė Merlinui suteikti jam galios pakeisti pavidalą, kad galėtų pasiversti Gorlua ir šitaip patekti į pilį. Merlinas įspėjo Uterį, kad šitoks elgesys galop pražudys jo giminę, bet paliepimą įvykdė. Uteris lengvai pateko į Gorlua pilį ir pasimylėjo su Igerna. Kai Gorlua žuvo mūšyje, Uteris vedė Igerną ir valdė penkiolika metų, kol buvo nužudytas. Tada karaliumi tapo jo sūnus Artūras, pradėtas tada, kai Uteris pasivertė savo varžovu.