Šiaip būsiu ne visai į temą, bet šiaip čia xDD.

Dabar esu giliai susinervinusi. Ta išsivajotoji vasara. Visada jos buvo toookios geros, tokie prisiminimai, taip smagu, nieko nereikėdavo... Tiesiog vasara. O dabar. Aš bijau, kad mano vasaros nebebus tokios geros. Aš tiesiog žiauriai bijau. Vien dėl to, kad aš pasikeičiau. Kad turbūt aš tapau "Dr. Evil". Su tais visais sidrais, nesąmonėm ir nemąstymais. Pamenu, kaip gera būdavo su beste varyt padėt ten kitiem, tvarkyt upelį ir etc. Blogiausia, kad dabar tos visos mano bestės stipriai pasikeitė. Joms rūpi tik gerti. Ir geriausia, o gal ir blogiausia, kad ne aš joms tokį suknistą pavyzdį daviau, o jos man. Kai pamąstau, be vieno žmogaus, aš būčiau angelėlis. Tikras angelėlis. Nebūčiau nei gert bandžius, nei parūkyt bandžius. Gal dėl to aš ją taip ir myliu? Tas suknistas jausmas, kad mano vasara nebus tokia nuostabi, neapleidžia. Na, gal gali pasirodyti, jog vasara prie sidro butelio ir skamba good, bet... Tiesą sakant neįsivaizduoju, kokią jūs apie mane nuomonę jau esate susidarę, tačiau man tai tikrai neskamba gerai. Džyzuz fakin, kaip norėčiau sugrįžti maždaug į kokius 2007... Ar į 2008 vasarą. Susilaikyti ir nenueiti išgerti. Nuo šito viskas prasidėjo. Visi mano gėrimai, išgėrimai ir t.t. Šiaip gal kitiems ir atrodo, jog man patinka būti girtai ar smth, bet po to mane tiesiog plėšo iš vidaus. Užsimanau būti ta suknista moksliuke, knygų žiurke, kokia buvau 2, 3 ar galų gale 4 klasėje. Tas suknistas jausmas neapleidžia, jog ta vasara ir visos kitos nebebus tokios geros. Bet gal..?

Štai, kaip sukasi galva prie senų vasaros hitų. Ech.. :inlove: .

Šytą rašiau maždaug tarp 4-5 h nakties. Tiesiog nėjo užmigt, kol neišsiliejau. Tiksliai tiksliai po eilėraščio šitas xDD.

Citata :

Kai melynas dangus nušvinta visomis vaivorykštės spalvomis, norisi klykti... Cypti... Šokti... Po kiek laiko tu supranti, kaip gera buvo. Norisi viską pakartoti, bet dažniausiai tai nebeįmanoma. Tada tu susirauki, nuliųsti ir vėl visos spalvos nublunksta. Nebesinori gyventi. Norisi tiesiog atsisėsti ant žemės, išsiverkti ir tiesiog laukti. Laukti, kol kažkas tave nutemps atgal į gyvenimą. Ne. Taip nėra gerai. Ant žemės reikia sėsti tik minutėlei. Tik tam, kad apmąstyti kitą žingsnį, nusivalyti ašaras ir nusišypsoti. Tada reikia atsistoti ir nueiti tolyn. Taip sugeba tik stipriausia, kurie išlieka.
Gyvenimas mums paruošęs daug stovėjimo aikštelių, žemės plotų atsisėdimui, su ženklu ribojančiu stovėjimo laiką. Būk geras vairuotojas ir išmok mokytis iš kitų klaidų, bei stebėti ženklus. Juk kelias tai tas pats, bet kiekvienas juo važiuoajem vis kitaip. Darome kitokios avarijas ir nevienodai sustojame. Reikia būti protingam ir nepadaryti tokios pat klaidos.

Mintis mėtosi, neaiški. Juk rašyta giliai naktį xDD.

NEREALU ;O

Adriana Sylor rašo:

Šytą rašiau maždaug tarp 4-5 h nakties. Tiesiog nėjo užmigt, kol neišsiliejau. Tiksliai tiksliai po eilėraščio šitas xDD.

Citata :

Kai melynas dangus nušvinta visomis vaivorykštės spalvomis, norisi klykti... Cypti... Šokti... Po kiek laiko tu supranti, kaip gera buvo. Norisi viską pakartoti, bet dažniausiai tai nebeįmanoma. Tada tu susirauki, nuliųsti ir vėl visos spalvos nublunksta. Nebesinori gyventi. Norisi tiesiog atsisėsti ant žemės, išsiverkti ir tiesiog laukti. Laukti, kol kažkas tave nutemps atgal į gyvenimą. Ne. Taip nėra gerai. Ant žemės reikia sėsti tik minutėlei. Tik tam, kad apmąstyti kitą žingsnį, nusivalyti ašaras ir nusišypsoti. Tada reikia atsistoti ir nueiti tolyn. Taip sugeba tik stipriausia, kurie išlieka.
Gyvenimas mums paruošęs daug stovėjimo aikštelių, žemės plotų atsisėdimui, su ženklu ribojančiu stovėjimo laiką. Būk geras vairuotojas ir išmok mokytis iš kitų klaidų, bei stebėti ženklus. Juk kelias tai tas pats, bet kiekvienas juo važiuoajem vis kitaip. Darome kitokios avarijas ir nevienodai sustojame. Reikia būti protingam ir nepadaryti tokios pat klaidos.

Mintis mėtosi, neaiški. Juk rašyta giliai naktį xDD.

Um, kaip fainiai. :shock: xD

Heh, žmonės, padėkit man dabar suprasti.

Vakar, su išsijungusiu telefu, atsijungusi nuo pasaulio, pasislėpusi po stalu skaičiau knygą. Atgaiva jaunuolio sielai berods. Žodžiu, tokia citata:

"Kartą fėja man pasakė laimės paslaptį:
- Visi, nesvarbu jie turtingi ar vargšai, patikimi ar palaidūnai, kvaili ar protingi... Visiems reikia manęs."

Žinant mano "super didelį IQ", galima tikėtis, kad aš neteisingai supratau. Man išneša tik tiek, kad laimės paslaptis yra ta, kad niekas nėra laimingas. Naisus. Padėsit suprasti?

na, aš į šytą negaliu atsakyt, bet galiu pasakyt vieną dalyką apie laimę: laimingas tas žmogus, kuris jaučia, kad jam nereikia materealinių dalykų, kad jaustųsi laimingas. Vat dabat tiktirn savo IQ. xDDDDDD