Debės. Sis tas.. tipo ir fabrikas xD

Svečias

:evil: :inlove:

Svečias

Clara Delacour rašo:: As cia senokai rasiau kai neturejau ka veikt.. gal puse sasiuvinio xD Tikiuosi kas nors netingesit perskaityt.. nes jei mesiu toliau nesuprasit mano nesamoniu, nors ir db.. kazin. .zdz laukiu nuomoniu xD

Vėl įsukau į kiemą. Pastumiau vartus. Pasigirdo šaižus garsas ir jie atsiverė. Tvirčiau suspaudžiau Lizę. Bijojau eiti toliau. Buvo baugu. Medžiai buvo pliki ir matėsi tik isikeroję jų šakos, o lapus vėjas gainiojo po visą kiemą. Jaučiau stingdantį šaltį,bet kažkokia jėga mane vertė eiti pirmyn... Dar stipriau priglaudžiau prie savęs lėlę. Tai buvo mylimiausia mano lėlė. Tėtis padovanojo ją ki buvau visai mažutė. Tačiau net iki dabar ją išsaugojau.
- Tėveli! – suklikau tyliu balseliu, nors norėjau rėkti visa gerkle, negalėjau...
- -Kur jis... – kur brngiausias žmogus man šiam gyvenme. Tėtis niekada manęs neskriausdavo. Man jis buvo geras ir kantrus. Atvirkščiai nei mama... Nors ji irgi mane mylėjo...mylėjo... Tąsyk drebėjau. Baimė.. nuojauta... Mažu veideliu sruvo ašaros.
Staiga širdį perskrodė nepakeliamas skausmas. Lizė nukrito ant šaltos žemės. Pasileidau bėkti. Netrukus stovėjau prie durų. Trūko oro...
-Tėti! Tėti! ,- atvėriau duris... – Ne!! – klykiau be paliovos. Skruostais ritosi ašaros, o žaizdos mažoje širdelėje vis gilėjo.
-Pabusk! Atsimerk maldauju!... ,- nutilau ir padėjau galvą tėvui ant krūtinės.
-Tuoj grįš mama.. viskas bus gerai.. viskas bus gerai....
Pajutau šaltą ranką ant saavosios. Plačiai atmerkiau akis. Jos buvo kaip stiklinės. Sugebėjau žiūrėti tik į vieną tašką. Pagalvė buvo šlapia nuo ašarų.
-Jis negrįš.. ,- sukūkčiojau. Visdar neatsigaunu po tėvo mirties. Jį prisiminus kaskart siaubingai suskausta širdį...
-Nejaugi jis buvo čia.. – šnibždėjau žinodama, kad šianakt tikrai neužmigsiu.

**************************************************************

-Kaip miegojai? – klausia mama, bet jos negirdžiu, o gal tiesiog... nenoriu girdėti..
-Clara? Su tavim kalbu! ,- rodos ji pykteli. Ištikrųju man nė motais, bet nesu nusiteikusi bartis, rba klausytis nesibaigiančių moralų.
Pagaliau nusuku žvilgsnį nuo lango. Tuoj tėčio mirties metinės.. Bus lygiai dešimt metų.. kai jo nebėra.. mūsų tarpe. Atrodo mama jo nei neprisimena. Ji turi naują draugužį. Berods jo vardas Styvas. Šlykštus tipas. Nekenčiu jo, o dabar ir mamos! Tėvo man niekas nepakeis! Girdi?
Norisi rėkti... apšaukti mamą, bet vakar žadėjau sau elgtis kitaip. Gal tada rastumėm bendrą kalbą. Užsimerkiu. Negyvo tėvo atvaizdas išnyra prieš akis. Krūpteliu. Stengiuosi sulaikyti ašaras... Bet neišeina.. .
-Vėl sapnavau tėvą.. – galiausiai atsakau ir įsimetu į kišenių keletą saldainių. Pataruoju metu nieko nevalgau. Nors mama nuolat kartoja: „Augantis organizmas.. reikia...“. Man penkolika. Galiu pati savimi pasirūpinti. Tiesiog neturiu apetito...
-Dukrele, - mama prieina ir bando mane apkabinti, bet aš pasitrukiu... Visgi ji tęsia:
-Žinau kaip tau sunku.. bet praėjo jau daug laiko.. turėtum eiti pirmyn...
Krauja plūpsteli man į smegenis. Pasiuntu.
-Kaip tu drįsti! – suklinku – Lengva tau kalbėti, susirandai kažkokį pašlemėką, o tėtis... Jo atminimas tau DZIN?!
Akimirką žiūriu mamai į akis. Mano žvilgnis tvirtas ir žiaurus, bet kartu ir beviltiškas.. Nusišluostau paskutines ašaras. Mama nespėja nieko pasakyti. Čiumpu kuprinę ir išlekiu iš namų... Garsiai trenkdama durimis.

Svečias

Va įdėsiu antrą dalį, bet jei skaitysit tai nuo pradžių, enes kitaip nesuprasit...
Bukit zmogai perskaitykit ir ne kas antra eilute xDDD Zodziu lauksiu komentaru, pastabu ;]]

Svečias

Mija be paliovos pliurpia, tačiau mano mintys visai kitur. Mąstau apie sapną, tėvą... Esu mokyklos kieme. Spoksau į vieną tašką niekaip negalėdama nuvaryti šalin liūdnų minčių. Turėčiau valgyti priešpiečius, bet jų nenoriu.. Nieko nenoriu..
-Gosh Clara.. Kokią palaidinę nusipirkau.. – apžavėta išpardavimų pasakoja Mija – O kai pamatysi džinsus!.. Išvirsi iš koto! Pasigailėsi, kad su manimi nėjai.. – šelmiškai sukikeno Mija.
-Clara, tu manęs klausai?
Tik išgirdusi savo vardą grįžtu į šį pasaulį. Kilsteliu antakį:
-M?
Mija sučepsi lūpomis. Ji tikra gražuolė... Rengiasi klasiškai, labai skoningai, tikrai. Bet ne tai svarbiausia.. Jos akys milžiniškos.. žydros... Veido bruožai tokie ryškūs... Kaip ji susidėjo su tokia kaip aš...
-Kas tau, Clara? – ji mane nužvelgia motinišku žvilgsniu.
-Nieko.. – pratariu iškeldama galvą ir kietai sučiaupdama lūpas. „Tu neverksi.. girdi, Clara, neverksi...“
-Nemeluok man.. – pasitaisydama sijoną taria Mija. – Pažystu tave kaip nuluptą...
-Tiesiog tiesiog.. – nesusitvardau... Apsipilu ašaromis.
Mija mane apkabina.
-Suprantu..
Dėl to ją ir myliu! Tai turbūt vienintelis žmogus kuris mane supranta...
Mija vis žvilgčioja į laikrodį, todėl greitai tai pastebiu. Matau, kad ji kažko laukia...
-What?
-Ak... – Mija prikanda lūpą. Žinau, taip ji elgiasi kai būna išsirinkusi naują auką. Kai ji tokios išvaizdos.. Bernai limpa prie jos kaip musės.
-Eik.. –sakau ir mostelėjusi šulės pusėn išspaudžiu šypsnį.
-Negaliu tavęs palikti...
-Man viskas gerai, tikrai.
Mijai palengvėja.
-Ačiū. Myliu! – ji greitai nušlepsi į mokyklą. Taip nušlepsi.. Su aukštakulkniais ji eiti visiškai nemoka. Nepyk, brangute.
Žvalgausi po kiemą. Jame pilna mokinių.. Visi sėdi grupelėmis, o aš kaip kvaiša viena...Turiu tik vieną draugę.. Tikrą.. Tai Mija. Pažystu ją nuo vaikystės. Ja visiškai pasitikiu.Kitos.. Nežinau.. Man nepatinka.. Turbūt tai abipusė antipatija.
-Galiu psiėst? – pakeliu akis, Oh God! Man užgniaužia kvapą. Negaliu pratarti nei žodžio, tik kažką neaiškiai mikčioju.
-Priimsiu tai kaip teigiamą atsakymą – nusišypso vaikinas. Kaip pakerėta spoksau į baltus jo dantis.
-What‘s wrong? – paklausia kiek sumišęs.
-Ne nieko.. – papurtau galvą.
Vaikinas vėl šypsosi. Vešlūs juodi plaukai krenta ant dešiniosios jo akies.. Jis tobulas...
„Ramiau, Clara.. Turbūt jis nori tik pasišapyti iš tavęs...Todėl parodyk kas esi. Na kur tavo firminis žvilgsnis sakantis :Dink iš akių beibi?“
-Gal prisistysi? – paklausia ir draugiškai nusijuokia.
-Clara – atsakau įprastu tonu – O tu?
-Tomas, malonu – Tomas ištiesia ranką. „Ką jis sugalvojo? Juk net žvirbliai manęs baidosi..“
Jau ruošiausi paspausti jam ranką, kai prieš akis išdygsta kažkokia merga. Piktai ją nužvelghiu. Ji nekreipia į mane nei menkiausio dėmesio. Koketiškai nusišypsojusi Tomui atsisėda jam ant kelių. Dabar pat norėčiau išmalti jai snukį... Dantų ji tikrai nesusirinktų..Tomas bando ją nustumti, dėje veltui...
-Man laikas... – su kartėliu pasakau ir atsistoju. „Kokia kvaila buvai kokia kvaila..“
-Ne palauk – Tomas bando mane sulaikyti...
Išmetu sumuštinius į šiukšlinę ruošdamasi nueiti.
-Kaip galėjai juos išmesti? Turbūt neturi ką valgyti... – išsiviepia varna. Žaviai nusišypsau. Tomas nekliūtis parodyti savo sugebėjimus. Ką jau ką.. bet pastatyti tokias.. į vietą tai moku..
-Palieku tau,. Nes valgyt gauni tik taip...
Varnos šypsena dingsta. Na va.. Metu savo firminį žvilgsnį ir nueinu į mokyklą.

Svečias

Nauji bandymai. ;D

Citata :

Svečias

:love:

Svečias

Clara Delacour rašo:

Nauji bandymai. ;D

Citata :

liux :inlove:

Svečias

Dq. ;]

Svečias

Kada man sigas bus? :oD

Svečias

Nk nemoku tai PS uzkniso xD

Svečias

moki! xD

Labai gražūs sigai,išties,ir čia nesispardyk,moki ir dar kaip :P
O raštiškuosius darbelius būtinai perskaitysiu kai nebus laiko stokos.nes tikrai manaukad puikiai moki rašyti :inlove: