Kai Violet buvo nutempta prie staliukų ir pasodinta prie jų, dar vis nesupratusia galva, apsisukiojo.
- Eeee, kur aš dingau? - sukrizeno. Pamačiusi butelį ant stalo sukrykštė kaip mažas vaikas ir aphugino butelį.
- Vanduooo... tfū, ugniiinėėė! Kaip aš ilgai to laukiau.
Greitai atkimšusi išmaukė maždaug pusę turinio. Tada blausiu žvilgsniu pažvelgė į Adamą.
- Ačiū. - pakilnojo antakius.

išpūstomis akimis stebėjo mergina
-ne gaila,-nusijuokė.
nulėkęs pats taip pat pasiėmė vieną butelį. atsikimšęs, be sustojimo gėrė.

- Tu išgelbėjai mano diena. I mean... Jo, taip ir turėjau galvoje. - kiek pamąsčiusi sumurmėjo.
- Šito dalyko taaaaip ilgai nemačiau savo akyse. - sušniurkštė dramatizmo kupino balsu.

-imk, jei norėsiu dar pasiimsiu,-padavė Violet dar vieną pustuštį butelį.

Violet nebuvo pratusi gauti TOKIĄ dozę vienu metu. O gavo daug. Tad biškį (labai) įkaušusi ji ne tik nesurišo visų garsų į vieną žodį, bet ir pajuto, e.. paauglystę ir jos džiaugsmus. Tipo hormonus.
- Žynai, a tū visaai niee..o. - linktelėjo ir pasirėmusi rankute makaulę, žiopsojo apsiblaususiomis akimis Adamo pusėn.

Vaikinas nusijuokė.
-taip?-paprašė kad mergina baigtų sakinį.

[labai tingiu persijungt, persiprašau ;D]