- Kaip galėjai šitaip galvoti? - Arthur suraukė antakius ir papurtė galvą. - Aš visada tave mylėsiu. Negalėčiau tiesiog... paprasčiausiai pamiršti ir palikti. - jis atsiduso. Jis tikrai mylėjo Roxanne visa širdimi, o šiuo metu gal net dar labiau nei visada.
Arthur galiausiai atsitraukė nuo Rox ir lengvai nusitempė iki sofos. Kai šie ten patogiai įsitaisė (o Arthur ir vėl apsivijo ją rankomis, kaip koks vijoklis), vyras padėjo ranką jai ant pilvo. Per porą minučių spėjo prisirišti prie to vaiko.

-Po mėnesio-
Viskas klostėsi stebėtinai gerai. Po Arthur grįžimo jų santykiai buvo tokie kaip ankščiau, jie beveik nesipyko ir šiaip.. abu buvo laimingi. Roxanne buvo jau penktą mėnesį nėščia ir tai matėsi itin aiškiai.
Kadangi Roxi visą dieną jausdavosi pavargusi arba alkana, (arba ir taip, ir taip) ji buvo išleidusi Arthur susitikti su draugais. Pati neturėjo jokio noro sėdėti bare, kur negalės nei gerti, nei rūkyti, todėl paprasčiausiai liko namie su didele dėže ledų ir kažkokiu senu siaubo filmu. Buvo jau vidurnaktis, tačiau Roxi nesijaudino. Arthur minėjo, kad gali užtrukti, todėl nusprendusi jo nelaukti Lindstrom įsitaisė miegoti.

Arthur buvo išėjęs į barą su draugais (kuriuos matė senokai - nusprendė, kad reikėtų atnaujinti ryšius) ir žadėjo grįžti vėlai. Bet nežadėjo grįžti nusigėręs ir vos bepaeinantis.
Kai jis įžengė pro duris (prieš tai kažkaip sugebėjo jas atrakinti - kiek truko, net neklauskit), vyras perbraukė pirštais per savo susivėlusius plaukus. Pasąmonėje jautė, kad pasirodyti jam namie ir prieš Roxi visai nereikėjo, nes tai turbūt nesukels moteriai gailestingumo, o tik dar vieną pyktį. Bet kas girtam žmogui rūpėjo - jis paprasčiausiai išsiviepęs nubildėjo link kambario, iš kurio sklido šviesa ir su niekuom nesumaišomi žudynių garsai.
- Roooooxi, grįžau! - jis bandė pasakyti tai tyliai, bet turbūt išrėkė iš visų plaučių. Buvo pripratęs prie rėkavimo bare, nes antraip ten nieko nesigirdėtų. Jis kiek kreivodamas ir karts nuo karto nusitverdamas už kokio nors daikto, kad nenusiverstų ant žemės, priėjo prie savo žmonos ir apkabino ją iš už nugaros.

Išgirdusi kažkokius garsus namo pirmame aukšte, Roxanne prabudo ir susiraukė. Atsisėdusi lovoje moteris išjungė televizorių, kuris vis dar veikė pilnu pajėgumu (matyt Roxi užmigo dar filmui nepasibaigus) ir numetė pultelį kažkur ant spintelės. Kai į kambarį įėjo Arthur, Lindstrom susiraukė dar labiau, nes tokį vaizdą buvo mačiusi labai dažnai ir tikėjosi, kad jo daugiau išvysti neteks. Ypač po to, kai jos mylimasis pasižadėjo nebegerti.
Kai vyras priėjo prie Roxanne ir ją apkabino, moteris šiurkščiai jį nuo savęs atstumė ir išlipo iš lovos. Ji buvo įsiutusi. Žinojo, kad dabar viskas prasidės iš naujo. Arthur vėl reikės pereiti tą subnkųjį etapą, kai nori gerti, bet negali. Be to, Roxi prisiminė savo pažadą - jeigu Lindstrom dar kartą išgeria, ji išeina. Su vaiku.
Net neturėdama ką pasakyti Roxanne papurtė galvą, negalėdama patikėti tuo, ką mato ir pasistengusi nusiraminti pravėrė lūpas:
-Arthur, tu pažadėjai..

Arthur jau nebebuvo išsišiepęs, kai pamatė Roxanne reakciją į jo įžengimą. Jis suraukęs antakius nužvelgė moterį, kuri atrodė nuoširdžiai ant jo supykusi. Vyras neįstengė sumąstyti, ką ne to jis padarė.
- Mmm? - jis pakreipė galvą ir atsiduso. Na žinoma. Jis parėjo namo per vėlai. Bet nebuvo ten jokių bobų, tik jis, daug alkoholio ir seni dra- ai jo, alkoholis. Ir pažadas, kad jis daugiau nebegers.
- Roxi, aš nenorėjau. Tikrai, neplanavau gerti! Jie tiesiog... Žinai kaip būna, kompanija ir... mes taip seniai matėmės. - jis nuleido akis. Bet tada pažvelgė atgal į mylimąją. - Aš gėriau nedaug, tikrai. - jis palinksi galva, sukąsdamas dantis nuo akivaizdaus melo, ką tik išsprūdusio jam iš lūpų.

Išgirdusi tokį akivaizdų melą, Roxanne nusuko akis ir papurtė galvą, negalėdama tuo patikėti. Krenkštelėjusi moteris nesusivaldė ir jau kiek pakeltu balsu prabilo:
-Tu vos paeini! Bet.. Gerai, nesvarbu, eik miegot. Pakalbėsim ryte.
Neketindama daugiau nervintis, (moteris puikiai žinojo, kad nei jai, nei kūdikiui tai tikrai ne į naudą) Roxanne nuo fotelio pagriebė savo chalatą ir jį apsirengusi švelniai surišo dirželį kažkur ant jau pakankamai didelio pilvo. Net nepažvelgdama į Arthur moteris pasiėmė savo pagalvę, ketindama eit miegot ant sofos.

Išgirdęs Rox balse su niekuom nesumaišomą nusivylimą ir pyktį, Arthur suurzgia, pykdamas pats ant savęs.
- Roxanne, palauk, neik.. Aš. Atleisk man, prašau. Eik į lovą, aš geriau.. ant sofos. - jis tyliai sumurma ir pats nuo lovos pasiima savo pagalvę ir pagriebia ant žemės numestą kažkokį į antklodę panašų skudurą.
Jis suprato, kad iš jo dabartinės būsenos nieko neišeis ir jis nėra tinkamas rimtiems pokalbiams. Ir kad bandydamas miegoti kartu su žmona, tik pablogins šitą situaciją. Tad jis paprasčiausiai net nelaukdamas jos atsakymo nužygiavo apačion prie tikrai nepatogios miegojimui sofos ir pabandė susirasti joje patogiausią kampą.

Arthur dingus iš kambario, Roxanne atsisėdo ant lovos ir rankomis užsidengė akis. Jautė tą patį su niekuo nesumaišomą beviltiškumo jausmą, kuris jos nepalikdavo tuo metu, kai Arthur siaubingai gėrė. Pykdama ant mylimojo, kad jis šį jausmą sugrąžino, Roxanne giliai įkvėpė ir pasistengė nusiraminti bandydama save įtikinti, kad pykdama ir nervindamasi dabar nieko nebepakeis.
Atsidariusi spintelę prie lovos, kurioje laikė visus savo vaistus, vitaminus ir panašius dalykus, Roxanne išsitraukė dėžutę migdomųjų žinodama, kad kitaip užmigti nepavyks. Išsilukštenusi dvi tabletes, Lindstrom greit jas nurijo ir įsitaisė lovoje tikėdamasi, kad pavyks užmigti.
Ryte, apie septintą valandą, Roxanne pilnai pabudusi gulėjo lovoje. Ji jau kurį laiką tiesiog spoksojo į lubas laukdama, kol Arthur pabus ir galvodama, ką darys toliau.

Arthur beveik visą naktį nesugebėjo sumerkti akių ir visą tą laiką vartėsi ant sofos. Galiausiai nusprendė atsikelti ir išgerti vandens su aspirinu - jo galva jau pradėjo žudyti. Nupėdinęs į virtuvę pamatė, kad jau buvo netoli septintos ryto. Jis suniurzgė, nes nebuvo pratęs keltis taip anksti. Galiausiai A atsidūrė duše ir pasileidęs pačią stipriausią srovę vandens sau ant galvos, bandė nuplauti alkoholio dvoką ir kaltės jausmą; pastaroji taip lengvai nedingo.
Po gero pusvalandžio jis vėl sedėjo ant sujauktos sofos ir įsijungė televizorių - nusprendė prablaškyti mintis ir sulaukti, kol atsibus Roxi.

Ilgą laiką Roxi tiesiog gulėjo, spoksodama į keista spalva nudažytas lubas. Moteris praktiškai nejudėjo, todėl puikiai išgirdo žingsnius ir tylų vandens garsą. Tai reiškė, kad Arthur pabudo. Linkėdama vyrui kuo baisesnio galvos skausmo, Roxi išlipo iš lovos ir nuo fotelio pagriebė juodą, labai storą ir minkštą Arthur chalatą. Jos ir vyro chalatai buvo tokie panašūs, kad Lindstrom dažniausiai tiesiog nesivargindavo bandydama atskirti kuris yra kurio.
Susiveržusi dirželį ant jau pakankamai didelio pilvo, Roxanne perbraukė kiek drebančia ranka per juodus plaukus ir sukaupusi visas jėgas nulipo laiptais žemyn. Pastebėjusi ant sofos sėdintį mylimąjį Roxanne atsiduso ir atsirėmusi į sieną sukryžiavo rankas ant krūtinės.

Arthur abejingai spoksojo į televizoriaus ekrane lekiančius vaizdus ir blyksinčius sprogimus. Nuo serialo turinio buvo daug lengviau atsiriboti ir dėl stipriai patildyto garso; vyras nenorėjo pažadinti žmonos. Jei atvirai, jis iš vis nenorėjo su ja susidurti, nes puikiai žinojo, kad jam teks aiškintis ir ganėtinai daug. O visiems vyrams sulaužius duotus pažadus tenka stipriai nuo karingų (ir nėščių, saugok dieve) patelių atkentėti.
Dar vis sedėdamas ir gerdamas rytinę kavą, kurią pasidarė anksčiau, jis pajuto esybę, stovinčią netoliese. Sunkiai atsidusdamas ir padėdamas puodelį ant stalelio, jis prikando lūpą ir pasuko galvą minimaliu kampu, kad tik pamatytų pavargusią Roxanne, stebinčią jį. Arthur norėjo pasakyti bent žodį, bet nesugebėjo išleisti jokio garso iš savo gerklės.

Arthur nieko nepasakius, Roxanne padėjo vieną ranką ant pilvo ir švelniai jį paglostė. Jautė kad kūdikis, augantis jos viduje, kažkodėl nerimsta, todėl teko ir pačiai nusiraminti, kad netyčia jam nepakenktų. Giliai įkvėpusi, moteris sudrėkino sausas lūpas ir krnekštelėjusi atsisėdo ant sofos šalia Arthur. Kurį laiką tiesiog jį stebėjusi, moteris pagaliau pravėrė lūpas:
-Aš savo pažado laikysiuos. Dabar eisiu į dušą, tada susidėsiu daiktus ir tu manęs nebepamatysi. Nei manęs, nei jos,-ištarusi paskutinius žodžius, moteris pažvelgė į savo išsipūtusį pilvą ir prikando lūpą.

Kai Rox atsisėdo šalia jo, pirmas instinktas buvo prisiglausti prie jos ir apkabinti. Ir paliesti jos pilvą, ribą, skiriančią nuo kūdikio ir tėvo. Bet kai jis išgirdo moters šaltą balsą, o tuo labiau įsigilino į žodžių prasmę, Arthur nenorėdamas sustojo kvėpuoti ir beveik pilnai atsisuko į Roxanne. Jo akys buvo plačiai atmerktos, o lūpos vis bandė suformuoti kokį nors garsą ir pasakyti bent žodį. Nes suvokimas, kad nepamatys savo žmonos ir tuo labiau, vaiko...
- Mergaitė? Tai... Um, mergaitė? Kada sužinojai? - jis kilstelėjo antakius ir švelniai paėmė jos ranką į savo šiltus delnus. Jo akys greitai nuėjo žemyn jos kūnu ir apsistojo ties pilvu, kuriame turbūt spardėsi jo dukra.

Arthur paėmus jo ranką, Roxanne ją nežymiai spustelėjo ir atsidususi gūžtelėjo pečiais:
-Nežinau, maždaug prieš.. dvi savaites? Bet ne tai svarbiausia, Arthur. Tu gi žinai, kad tai yra dalykas, kurio daryti nenorėjau labiausiai. Bet aš tau daviau tiek progų, tiek kartų bandžiau tau padėti.. Tačiau kas iš tų mano pastangų, jeigu tu nesistengi? Negi tikrai turėčiau laukti ir kankintis, kol tu vėl pereitum per tą siaubingą laikotarpį, kai nori gerti, bet negali? Aš nebepajėgčiau, tiesiog nebepajėgčiau. Ir jai tai būtų ne į naudą,-papurčiusi galvą Roxi nubraukė vieną ašarą ir giliai, trūkčiojančiai įkvėpė, bandydama susitvardyti.

Arthur pamatęs Roxi ašaras, pačiais pirštų galais jas nubraukė.
- Man sekėsi. Mesti. Bet... Yra tokia riba, kai aš tiesiog palūžtu ir kas nors nukreipia mano dėmėsį ir aš-- nebegaliu. - jis iškvėpia orą iš plaučių ir papurto galvą. - Bet suprask, aš nenoriu tavęs iš čia išstumti. - jis dar pridūrė ir jo pirštai nuo moters skruosto nuslinko ant pilvo. Vyras palinko arčiau jos. - Aš tave myliu. - tyliai sukuždėjo ir uždengė jos lūpas savosiomis.

Atsakiusi į bučinį, Roxanne po kurio laiko atsitraukė ir padėjo galvą Arthur ant peties, užmerkdama akis. Jautė, kad turi būti su šiuo žmogumi, kad nesugebės viena išauginti vaikučio, kad bus per sunku, tačiau taip pat žinojo, kad dažnai Arthur sugeba atnešti daugiau skausmo, o ne meilės. Nusibraukusi ašaras, kurios jau buvo pradėjusios džiūti, Roxanne šniurkštelėjo ir atsiduso:
-Aš irgi tave myliu. Bet.. bet mum reiktų.. padaryti pertrauką.

Jis žinojo nuo pat jų santykių pradžios ir pirmojo klaidingo žingsnio, kad Roxanne ankščiau ar vėliau ištars tuos žodžius. Ir jis tam momentui ruošėsi, nes nenorėjo pulti į bereikalingus pykčius ir atsikalbinėjimus, kad pertraukos nieko nepakeis.
- Bet ne šiandien, gerai? Pabūkim kartu. Bent šiandien. Prašau, jokių klaidų iš mano pusės. - jis sumurmėjo, įremdamas smakrą į jos juodus plaukus. Jo ranka greitai apsivijo moters liemenį ir jis krumpliais švelniai braukė per chalato šoną.
- Ar čia mano chalatas? - jo veidą šiek tiek iškreipė šypsena.

-Gerai. Ne šiandien. Pabūsim tik tryse,-nusišypsojusi, Roxi rankomis apsivijo Arthur kaklą ir giliai, trūksmingai įkvėpė. Arthur užklausus apie chalatą, moteris tyliai nusijuokė ir linktelėjo,-Tavo. Maniškis man jau maždaug mėnesį per mažas ir aš atsisakiau pirkt naują. Bet jeigu norėsi.. galėsiu atiduot,-kreivai šyptelėjusi, moteris susikėlė kojas ant sofos,-Ką nori šiandien veikt?

Arthur pritariamai sulinksėjo galva ir pasitrynė nosies galiuku į jos kaklą. Prisilietęs lūpomis prie tos vietos, kuri visada priversdavo Roxanne kikenti arba aimanuoti, jis žasimingai grybžtelėjo dantimis odą.
- Mmm, gali pasilikti. Tau jo labiau reikia. Ir... Man visai patiktų prasivartyti ant sofos. Arba lovoje. Galima ir ant kilimo, man tas pats. - jis tyliai nusijuokė ir pirštais keliavo nuo jos liemens, per šlaunis ir atgal.

Tyliai sudejavusi, Roxi nežymiai šyptelėjo ir apsidairė, tarsi ieškodama geriausios vietos pasiglaustymui. Už lango buvo šalta ir tamsoka, pylė lietus. Kokia geresnė vieta tokiu oru negu kilimas prie židinio. Kreivai šyptelėjusi, Roxi pasisuko į Arthur:
-Užkurk židinį. O aš nueisiu atnešt daaaug maisto, nes tas padarėlis nepasotinamas. Ir tada galėsim gulinėt ant kilimo,-sukikeno.

- Klausau, ma'am. - jis sukikeno ir paleisdamas ją iš glėbio, dar kartą apdovanojo bučiniu. Kai moteris sunkiai pakilo, jis neskubėdamas mostelėjo lazdele židinio pusėn ir, dėkui dievui, netgi pataikė ten kur reikia. Bet keletą popierių ir malkų vidun sumetė rankų pagalba. Galiausiai jis mąstydamas, kaip supatoginti pūkuotą kilimą jis patrypčiojo vietoje. Apsisukęs sugraibė nuo sofos savo nakties patalą ir jaukiai jį susukęs, numetė ant grindų.
- Turėtų suveikti. - A gūžtelėjo pečiais.

Po kelių minučių, į kambarį grįžo Roxanne, rankose nešdama padėklą, ant kurio buvo arbatinukas su arbata, lėkštė sausainių, indelis nutelos (ir du šaukštukai, beabejo), dubuo braškių su plakta grietinėle ir šiaip visokių skanumynų, kuriuos Rox stebėtinai puikiai sutalpino ant mažo padėklo. Viską padėjusi ant žemės, moteris patogiai įsitaisė ant pūkuoto kilimo, kuris imitavo baltojo lokio kailį ir pasimuisčiusi pažvelgė į židinį:
-Būtent tas, ko reikia. Ateik,-nusišypsojusi, Roxanne ištiesė į mylimąjį rankas norėdama, kad jis atsidurtų pas ją glėbyje.

Arthur pamatęs, kas per maistas vyrauja ant Roxi padėklo, išpūtė akis ir išsižiojo.
- Aš net nežinojau, kad mes tiek visko turim. - jis šiaip ne taip nuplėšė akis nuo nutellos (nutella!) ir greitai pats atsisėdęs į sujauktą patalynę, apglėbė R rankomis. Patalpinęs smakrą ant jos peties, pasisuko labiau į židinį ir atsiduso.
- Pasiilgau šito. - jis sukikeno ir ištiesė ranką prie braškių. Pavoliojęs vieną grietinėlėje ir šokolade lėtai priartino ją prie moters lūpų. - Bandysi? - šyptelėjo.

-Būtinai,-sukikenusi, Roxi atsikando braškės ir ją sukramčiusi nurijo. Kreivai šyptelėjusi, moteris švelniai pabučiavo Arthur, viena ranka arčiau prisitraukdama nutellą. Įkišusi vieną iš šaukštukų ir pakabinusi šokoladinės masės, Roxi kiek atsitraukė ir brūkštelėjo šokoladuotu įrankiu mylimajam per lūpas. Tyliai sukikenusi, moteris atsiduso,-Ups. Duok, nuvalysiu,-nusišypsojusi, Roxi vėl pasilenkė ir bučinio būdu nuvalė Lindstrom lūpas.

Sulaukęs dviejų mėgstamiausių dalykų vien tik ant savo lūpų, Arthur suurzgė ir kai Roxi bandė atsitraukti, jis alkanai vėl sugavo jos apatinę lūpą dantimis.
- Dar šiek tiek liko. - jis išmurmėjo pro sukąstus dantis ir įsisiurbė į R lūpas, kuris greitai perėjo į kelias minutes trunkantį energingą bučinį. Jo kairioji ranka apsistojo ties jos sėdimąja, o kairė aklai nuslinko ties tuo pačiu nutellos stiklainiu. Nusprendęs nesiterlioti su šaukšteliais, jis rodomuoju pirštu perbraukė per šiltą masę ir kiek atsitraukė nuo moters. Giliau alsuodamas jis padarė tą patį veiksmą ant Rox, kaip ir ši jam - perbraukė pirštu per jos praviras lūpas, bet ties tuo neapsistojo. Šokoladas nukeliavo ir smakru, žemyn kaklu, galiausiai sustojo ties krūtine, kuri buvo užmaskuota chalato.
- Galiu? - jis tyliai paklausė. Jo paraudusias lūpas iškreipė žaismingas šypsnis.