Dirbtinai šyptelėjus, suklapsėjo akimis, ir prikandusi lūpą, pažvelgė į Roxanne veidą. Klastingai šyptelėjus, ji pavartė akis, kai pastaroji prisėdo ant lvoos, ir atsidususi tarė:
-Matau, kad nepasikeitei, esi tokia pat maloni kaip ir anksčiau,-vyptelėjo Audrey ir pakėlė antakį. Mostelėjo lazdele ir išsibūrusi kavos puodelį, su šaukšteliu cukraus, kaip ji mėgo, gurkštelėjo kavos ir pastatė puodelį ant stalo.
-Kaip sekėsi, kol nebendravom? Kaip reikalai su grupe?-šyptelėjo ir grukštelėjo karšto gėrimo.

Praignoravusi Audrey žodžius apie tariamą Roxanne malonumą, moteris gurkštelėjo kavos ir patogiau įsitaisė ant sofos, ant kurios sėdėjo. Susikėlusi ant baldo kojas, parietė jas po savimi ir nubraukė plaukus nuo akių svarstydama, kad gal reiktų eiti susišukuoti ir šiaip apsitvarkyti. Išgirdusi Biach žodius apie grupę, Roxanne pasuko galvą ir atsikandusi raudono vaisiaus, sukramtė ir nurijusi šyptelėjo:
-Puikiai,-neketino daug pasakoti, gi beveik neabejojo, kad Audrey neįdomu. Nieko keisto, ji apie jai grąsinusią merginą irgi nieko nenorėjo žinoti. Na, nebent tai, kodėl, po velnių, ji nusprendė apvogti juvelyrinę.

Iš ties, Audrey neįpatingai norėjo veltis į pokalbius su Roxanne, todėl tik pritariamai linktelėjo ir panašiai.
-Oo.. Dar pardavinėji kvaišalus?-kilstelėjo antakį ir pažiūrėjo sau į kojas. Vyptelėjusi, pakėlė akis į Mylene ir prikando lūpą. Laukdama atsakymo, apžiūrėjo Way namus, kuriuose nesilankė jau ne vienerius metus.

-Aišku, kad ne. Taigi tą dariau vos kokį mėnesį, tam, kad gaučiau pinigų ir galėčiau atiduot skolas,-pavarčiusi akis, Roxanne padėjo jau beveik tuščią kavos puodelį ant stalo ir į jį įmetė obuolio graužtuką. Nulipusi nuo sofos, nunešė puodelį į virtuvę ir užlipo laiptais į antrą aukštą. Persirengusi grįžo į pirmąjį aukštą ir pažvelgė į Audrey:
-Jeigu nori, nueik į dušą. Antras aukštas, antros durys kairėje,-nurodžiusi kur Biach turėtų eiti, Roxanne nuėjo prie veidrodžio ir pabandė susitvarkyti neaiškiai styrančius plaukus.

Tyliai sukikenusi Biach išklausė Roxanne frazes, ir linktelėjusi tarė:
-Na taip, sweetie, nueisiu į dušą,-"maloniai" šyptelėjo Mylene ir kai toji užlipo viršun, Audrey padėjo narkotikus ir peilį įvyniotą medžiagos skaiutelėje. Nusišypsojusi, Audrey apsirengė ir susišukavo kol Roxanne buvo viršuje, ir atsisėdusi ant sofos, sudėjo kojas ant stalo.
-Sweetie, sakei nebeturi narkotikų?-kilstelėjo antakį.

Toliau tvarkydama susivėlusius ir visiškai jos neklausančius plaukus, Roxanne prisimerkė ir pasisuko į Audrey. Kilstelėjusi antakį ji sukryžiavo rankas ant krūtinės ir gūžtelėjo pečiais:
-Gal ir yra užsilikęs koks maišelis, po Arthur mirties man buvo negerai,-numojusi ranka Roxanne atsisėdo ant sofos ir pasisuko į Biach, kuri elgėsi keistai maloniai. Susiraukusi Way patogiau įsitaisė ir prisimerkusi įtariai nužvelgė Audrey, kuri aiškiai kažką rezgė. Ir Roxanne buvo smalsu sužinoti ką. Nusprendusi, kad nereiktų parodyti, jog kažką įtaria, Roxie nubraukė plaukus nuo akių ir pasuko galvą,-O ką?

Besukdama ant piršto raudonų plaukų sruogą, įdėmiai klausėsi Roxanne, tačiau tai nutilus tarė:
-Naa, vakar minėjai jog visai nebeturi narkotikų, o jie štai čia,- lazdele parodė į ant stalo gulintį maišelį ir kilstelėjus antakį pridūrė: -Ir peilis dar čia. Dar kraujo lašelių yra pora. Sakei viskas gerai sekasi...-nutęsė ir nusijuokė laukdama Mylene reakcijos.

Roxanne tik dabar pastebėjo ant stalo esančius daiktus. Paėmusi peilį į rankas, pavartė jį ir trumpam užsimerkė. Prisiminė dalykus, kuriais tikrai nesididžiavo ir apie kuriuos galvoti baisiai nemėgo, tačiau žinoma, dažniausiai jai nesisekė. Atsidususi moteris numetė peilį atgal ant stalo ir pasuko galvą į Audrey:
-Įtariu, kad teko ganėtinai ilgai ieškoti, kol visą tai radai, tiesa?-vyptelėjusi ir nerodydama absoliučiai jokios baimės dėl to, kad Biach rado nužudymo įrankį, Roxie sukryžiavo rankas ant krūtinės ir nežymiai kilstelėjo antakį,-Ir ko dabar iš manęs nori?

-Naa, kadangi jau senai pažįstu tave, žinau kur laikai savo daiktus. Be to, mačiau kaip kažkada ten juos slėpei. Porą metų atgal,-šyptelėjo. Išgirdusi jos klausimą, prikando lūpą ir žiūrėjo į viršų "mastydama"
-Na, žinai, tiesiog norėčiau šiuos įrodymus pasiimti, dėl visa pikto. Ypač po to, kai nuviliojai nuo manęs Arthur,-piktai dėbtelėjo į Mylene ir pavartė akis.

-Nuviliojau? Po velnių, Audrey, apie ką tu kalbi? Ar jūs apskritai buvot pora? Arthur minėjo, kad buvot kartu, bet sakė, kad nieko rimto ir su tavim nutraukė visus ryšius tada, kai pasakė man, kad myli. Die, jis gi net su tavim nesimatė,-mostelėjusi ranka Roxanne susiraukė ir pažvelgė į peilį ant stalo. Kolkas nesiėmė jokių veiksmų, nebandė jo paimti. Norėjo susistarti su Audrey gražiai, bet kai kalba pasisuko apie jų abiejų bendrą mylimąjį.. abejojo ar tai bus lengva. Ir apskritai, ar įmanoma.

-Tu nežinai apie mus? Vieną dieną prieš jam mirštant, mes buvome susitikę viešbutyje! Jis sakė, rytoj ruošiasi tave palikti, kad galėtumėm išskristi į Braziliją!-viską greitai, lyg žirnius į sieną, iškošė Biach. Giliai alsavo, nes jos mylimas vyras buvo jai neištikimas ir melavo.

-Nenusišnekėk, Audrey. Aš laukiausi, jis nė už ką nebūtų manęs palikęs. Ir beje.. ar žinai, kad jis nemirė? Taip, jis buvo pas mane. Audrey, jis pas mane grįžo, tačiau ar tau bent paskambino? Žinau, kad jį mylėjai, bet po velnių, turi jį pamiršti,-atsidususi moteris jau keik virpančiomis rankomis nubraukė plaukus nuo akių ir suleido nagus sau į odą. Tikėjosi jog tai, ką sako Biach yra netiesa. Nemanė, kad Arthur galėjo būti jai neištikimas, galėjo ją palikti ir pabėgti su kita.

-Aš laukiausi irgi. Nepasakojau tau, nes tu būtum jį pakasusi. Manau,-prikando lūpą ir atsiduso. Prisiminusi aRthur, surijo gumulą gerklėje ir pridūrė:
-Kur tavo vaikas?-žiūrėjo į Roxanne akis, o Audrey galvoje sukosi milijonas ir dar dauigua minčių apie ją, Arthur ir Roxanne

Išgirdusi žodžius, kad audrey laukėsi, Roxanne vos vos prasižiojo, taip parodydama nuostabą. Pašokusi nuo sofos, ji kumščiais, kaip papuola apdaužė Audrey. Ne į veidą, žinoma. Nusisukusi nuo Biach, moteris nueldio galvą ir giliai įkvėpė, vis dar sau įrodinėdama, kad Audrey meluoja. Susitramdžiusi Roxanne pasisuko ir giliai įkvėpusi, po kelias akimirkas trukusios tylos, pagaliau prakalbo:
-Mano vaikas? Mirė. Persileidimas. O tavo?-vyptelėjusi Roxanne žengė žingsnį atgal, taip atsitraukdama nuo sofos ir tuo pačiu nuo Audrey.

Naa,-mąstė Audrey.-Tegul išsilieja, kad žinotų, kaip man buvo sunku. [xDDDDDDDDdd] Ji tyliai, be cypimų iškentė Roxanne smūgius ir viską, kas buvo į juos panašu ir tarė:
-Mane primušė už narkotikus, kad nedaviau pinigų. Buvo antras mėnuo, nežinojau, akd laukiuosi,-nutęsė ir nubraukė ašarą, kaip tikra romantiškų filmų aktorė.

Roxanne užsimerkė ir atsirėmė į sieną. Keista, tačiau sužinojus apie tai, kad mylimasis buvo jai neištikimas, pasidarė visiškai nebesvarbu, kad Audrey gali nueiti į policiją ir viską papasakoti. Apie jos mamos nužudymą ir Lexie vyro pasmeigimą. Kilstelėjusi galvą Roxanne atmerkė akis ir kurį laiką žiūrėjo į Audrey. Po kelias akimirkas trukusios tylos moteris pagaliau prakalbo:
-Išeik, Audrey.

Biach pažvelgė į Roxanne, ir nusišypsojusi tarė:
-Ačiū už itin malonią viešnagę ir intriguojantį pokalbį. Beje, ginklo ir narkotikų neimsiu, o tau siūlyčiau nueiti ir užkasti juos tris metrus po žeme. Bai bai, sweetie,-pasiuntusi oro bučinuką, pasiėmė rankinę ir išėjo pro duris.

Roxanne tyliai atsiduso ir palaukė, kol Audrey išeis. Per stebėtinai trumpą laiką ji nusiramino ir susitvardė. Nuėjusi prie baro, išsitraukė viskio butelį ir nepasivarginusi rasti stiklinę, jį užsivertė. Nugėrusi kelis didelius gurkšnius, Roxanne pastatė jį atgal į barą ir paėmė ginklą bei maišelį su narkotikais. Juos įsidėjusi į rankinę, Way apsirengė odinę striukę ir išėjo.

Arthur atsibudo paskendęs pataluose ir pustuščių butelių liūne, kurie buvo apgaubę jį nuo galvos iki kojų. Vyras sumirksėjo akimi ir pasijuto lyg ką tik pabudęs po mėnesį trukusio miego. Žinoma, tiek ilgai jis niekada nebuvo miegojęs ir nežinojo koks tiksliai tas jausmas yra, bet šiokį tokį suvokimą turėjo. Jis pagriebė viena ranka butelį ir užsivertė jį. Skystis maloniai nutvilkė gerklas ir nutekėjo stemple. Jeigu ne juntamas aršus alkoholio kvapas sklindantis iš jo, gėralą vargiai būtum galėjęs palaikyti skysčiu ir A tą žinojo. Bet alkoholis buvo viskas, ko jam reikėjo.
Ilgokai pragulėjęs toje pačioje lovoje, jis šiaip ne taip pakilo ir pažvelgė pro langą, kuriame švytėjo vos matomas mėnulis ir kelios lempos, kartas nuo karto nutraukiančios savo įkyrų žibėjimą. Jis pakilo kaip zombis iš gulimos vietos ir perbraukęs ranka per gaurus, nupėdino į vonią, dar vis belaikant butelį rankoje. Pravėręs patalpos duris, numetė jį ant grindų ir užsidaręs vonioje paleido dušą menka srovele. Ji tolygiai didėjo, kol pavirto panašiu garsu, kokį skleidžia iš tolo šniokščiantys kriokliai. Kiek valandų jis ten prastovėjo, niekam nebuvo aišku, bet galiausiai jis vėl pasirodė miegamajame, apsisiautęs rankšluosčiu.
Atsisėdęs ant pačio lovos krašto, prieš tai nubraukęs visus bemiegant kojomis nustumtus butelius, pažvelgė į baltą ir turbūt vienintelį tokį švarų daiktą visame kambaryje. Jis nunarino galvą ir sunkiai atsiduso. Bet koks kvailys būtų galėjęs pasakyti, kad Arthur buvo apimtas šiokios tokios depresijos, nes kadaise buvo pasiryžęs niekada nei lašo neiimti į burną. Ir tik tokiu atveju jo visi nusistatymai buvo paminti ir jam nerūpėjo. Nerūpėjo išoriškai - viduje ji graužė milžiniška kaltė, nes vyras buvo principingas ir viena iš jo gerųjų savybių, buvo duoto žodžio nelaužymas.

Roxanne grįžo namo. Pastaruoju metu ji baisiai nenorėdavo čia pasirodyti. Su Arthur buvo sunku, labai sunku. Moteris jau nebeprisiminė kada paskutinį kartą matė jį blaivą, o su girtu mylimuoju tvarkytis buvo sunku. Jis arba sėdėdavo viskam abejingas, gailėdamas savęs ar nežinia ko, arba trankydavosi ir rėkdavo, arba.. išsiliedavo ant Roxie. Ne, jis jos nemušė, nieko panašaus, tiesiog žodžiai kartais gali būti skaudesni nei kumščiai. Tačiau Way ant mylimojo nepyko. Ji tik norėjo jam padėti, tačiau kuo toliau, tuo labiau jai atrodė, kad ji per silpna, kad tai padarytų. Ėmė darytis sunku bendrauti ir moteris vis dažniau pagalvodavo apie skyrybas, tačiau Roxanne žinojo, kad per daug myli savo vyrą ir negalėtų jo palikti net tada, kai jis elgiasi ir atrodo taip beviltiškai.
Užlipusi laiptais į antrą aukštą, Rox nuėjo į miegamąjį. Atsirėmusi į durų staktą, ji prikando lūpą ir kurį laiką žiūrėjo į mylimą vyrą, kuris šiuo metu buvo beveik blaivas. Atsidususi, moteris krenkštelėjo, taip parodydama, kad yra šiame kambaryje ir priėjo prie Arthur, sėdinčio ant lovos. Pritūpusi, kad jų akys būtų viename lygyje, Roxanne prisivertė šyptelėti ir pabučiavo jį į skruostą. Kadangi buvo vėlu, moteris švelniai paguldė Lindstrom ir užklojo. Matėsi, kad jis pavargęs, todėl Roxanne nieko nesakė, nuspresdama leisti jam ilsėtis.

Vyras ilgai sedėjo ant lovos krašto ir po truputį šalo. Lyg medituodamas žiūrėjo į plauką sruogą, nuo kurios kas kelias sekundes nukapsėdavo po vieną vandens lašą. Jam tai padėjo susikoncentruoti ir suvokti realybę, aplink jį esantį pasaulį, ir žinoma, prisiminti, kad jo Rox dar vis šalia. Tuo pat momentu, kai jos veidas išlindo jo atmintyje, ta būtybė palietė jį. Arthur pakėlė akis ir švelniai nužvelgė žmonos veidą. Net neįsivaizdavo, ką per visą tą, švelniai tariant "atsijungimo" laiką buvo padaręs, bet matė, kad Way išsekusi. Ir nedaug reikėjo kapstytis, kas to kaltininkas, tai buvo aišku kaip dieną.
Nė pats nepajutęs, Lindstrom atsidūrė lovoje. Kiek suraukęs antakius nužvelgė R ir vėl pakilo.
- Roxanne, palauk. - jis lyg ketindamas ją sustabdyti ištiesė pirštus jos pusėn ir keistai sugniaužė ore.
- Aš... tu.. Pasilik. Atsisėsk. - viltingiau paklausė ir pasižiūrėjo gailiu žvilgsniu jos pusėn. Vyras norėjo pasikalbėti su ja, nes jautėsi keistai, lyg kažko netekęs. Ir puikiai juto, kad tai Rox. Jis norėjo išklausinėti ne tik ką darė, bet ir pasiaiškinti, kodėl vėl pradėjo gerti ir taip gausiai iš karto.

Roxanne atsitraukė nuo Arthur, tačiau tikrai ne tam, kad išeitų. Pasilenkusi, moteris surinko visus tuščius ir puspilnius butelius. Išsibūrusi didelį juodą šiukšlių maišą, ten juos sumetė ir užrišo,pastatydama į kambario kampą. Nuėjusi prie baro, kuris, žinoma, buvo tuščias, Roxanne atsiduso ir pasistengė neskaičiuoti kiek mylimasis išgėrė nuo ryto. Na, bet buvo aišku, kad tikrai daug. Aptvarkiusi spinteles, ant kurių buvo pelenai, nuorūkos ir stiklinės su nebaigtais gerti gėrimais, Roxanne pasisuko į Arthur kaip tik tada, kai jis paprašė pasilikti. Šyptelėjusi Roxie priėjo arčiau ir linktelėjo.
Ji ir neketino niekur eiti, tik ne dabar. Atsisėdusi ant lovos, šalia Lindstrom, moteris paėmė jo ranką ir sunėrė jų pirštus, tuo pačiu prikasdama lūpą ir tyliai, beveik negirdimai atsidusdama. Patraukusi ranką, Roxanne atsitraukė nuo mylimojo ir krenkštelėjusi įsitaisė patogiau. Pažvelgusi į Arthur, kuris atrodė susirūpinęs, moteris padrąsinamai šyptelėjo ir kiek pasuko galvą:
-Norėjai apie kažką pasikalbėti?

Vyras dėkingai pasižiūrėjo į moterį, kai ši prisiartino prie jo. Švelniai paėmęs ją už rankos, prisitraukė arčiau.
- Rox, aš tiesiog... man sunku, manau tu tai pastebi. - rimtai linktelėjo galva ir pasimuistęs patogiau įsitaisė. - Ir man jau geriau. Turbūt. Ir aš labai atsiprašau, dėl visko. Ką padariau. Ar pasakiau. Nes, a, nelabai ryškiai viską prisimenu. - kaltai nudelbė akis. Jis jautėsi kaip mulkis (išvaizdus, awesome, bet jo, kaip mulkis, ir tai jam nepatiko, bet ką padarysi, gyvenimas..). Dar kartą pažvelgęs moteriai į akis, įsisiurbė į lūpas ir perbraukė pirštais per jos juodus plaukus - tai jį savotiškai ramino.
- Tikrai, aš nebegersiu. Man bloga matyti visą tai. Ir man tavęs trūksta. Labai.
Visi jo žodžiai buvo kaip monologas. Kadangi A nebuvo iškalbingas, jis, kaip visada tikėjosi, kad mylimoji jo žodžius supras ir iš tų menkų ištartųjų.
- Aš tave myliu. - silpnai šyptelėjęs palinksėjo ir sunėrė savo bei R pirštus.

Roxanne prikando lūpą, stebėdama Arthur. Kai jis pasakė, kad jam jau geriau, Roxanne, lyg negalėdama tuo patikėti, nežymiai papurtė galvą ir kilstelėjusi ranką, švelniai perbraukė per kelias dienas neskustą mylimojo skrusotą. Atsidususi ji tyliai, tačiau kad jis išgirstų tarė:
-Ne, Arthur. Jeigu.. jeigu mum..-Roxanne trumpam užtilo. JI specialiai pasakė "mum" nes suprato, kad mylimojo gėrimas nėra jo vieno problema, prie to prisidėjo ir ji pati. Krenkštelėjusi moteris nubraukė plaukus nuo akių ir tęsė,-jeigu nepasiseks mesti.. Tau tikrai reikės profesionalų pagalbos, A,-atsidususi, moteris prisiglaudė prie mylimojo ir užmerkė akis. Krenkštelėjusi moteris kiek pasuko galvą ir nežymiai prisimerkusi pažvelgė į Arthur,-Tik.. kodėl tu pradėjai gert, A? Negi viskas dėl persileidimo..?-norėdama, kad vyras jai paaiškintų, Roxanne kiek susiraukė. Išgirdusi žodžius, kurie neabejotinai buvo labai mieli, Roxanne nusišypsojo, taip nuoširdžiai, kaip tik galėjo tokioje situacijoje ir atsakė į bučinį. Vyrui atsitraukus, Roxie šyptelėjo ir priglaudusi kaktą prie jam priklausančios, užsimerkė ir tyliai sumurmėjo,-Aš irgi tave.

Lindstromas pažvelgė keistai į Roxanne. Nežinojo, kad ir ji prisijungdavo prie butelio, bet šį kartą tiesiog patylėjo.
- Eh, manau išsikapstysim. Aš jau turiu patirties. - žaismingai žybtelėjus akimis, jis išsišiepė ir ranka prisitraukė merginą dar arčiau. Paminėjus persileidimą, jis tik sunkiai atsiduso ir nudelbė akis.
- Mieloji, kaip supratau, tai jau antras per pastaruosius metus, ir mane tai gniuždo. Bet, trečias kartas.. - jis pavartė akis ir nustūmęs blogas mintis, kurias kaupė ilgą laiką, kažkur į šoną, pasidavė smegenim ir dar vienam akivaizdžiam meilės išraiškos jausmui, kurios liepė negaišti nei minutės, kai tokia nuotaika yra ir pradėti viską iš naujo. Vėl. Bet vyras iš prigimties optimistas, nesudėjo rankų ir įsisiurbęs Way į lūpas bei nusimetęs antklodę nuo kūno, palengva atsegė jos marškinius ir lengvai išnėrė ją iš jų. Po to, be abejo, sekė džinsai, visi apatiniai, o pačiam gale ir kojinės. Vis aršiau griebdamas ją už rankų, pilvo ir kitų kūno vietų, jis sušnibždėjo kelis meilius ir beprasmius žodelius mylimajai į ausį.