Jason žudančiu žvilgsniu, sukandęs dantis ir iš akių palikęs tik siaurus plyšelius, įsispoksojo į Lynn. Aišku, visas tas pyktis buvo dirbtinis, todėl vaidinti sekėsi prastai.
- FINE, einu namo.
Trumpai linktelėjo, vaizduodamas įsižeidusį penkiametį. Skryžiavo rankas ant krūtinės ir niekur net nesiruošė pasijudinti.

Lynn nustojo kikent ir pagaliau šiaip taip atsistojo. Laukdama kol Jasonas nutols Gerrard sukryžiavo rankas ir apžiūrinėjo savo manikiūrą, karts nuo karto apsidairydama.
- Tai gal tu čia gyveni?- neiškentus metė po kiek laiko.

- Ne.
Visą tą laiką taip ir prastovėjęs, trumpai atsakė ir dar pridėjo porą blakstienų klaptelėjimų.
- O tu?

Jason lėtai prisimerkė ir pasikasė smakrą, žvelgdamas kažkur į tolį. Vis dar tokioje pat pozoje, nuvedė žvilgsnį į Lynn.
- Namą nupirkt galiu, kadangi šunys daug vietos užima, išnomuosim Smitą, o aš užsidėsiu sijoną ir bus Škotija, - plačiai išsišiepė, pagaliau nuleisdamas rankas.
- Dude! Turiu nesveiką idėją! Mano namų niekas netikrins, tai tu gali pas mane praleisti kokius metus... pusmetį... du metus... kol bus saugu, juk žinai. O kada bus saugu aš žinoooooosiu... - nutęsė, aiškiai didžiuodamasis ir mąstydamas, jog šita idėja tikrai nebloga.

Lynn pakraipė galvą ir susimąstė.
- Bet aš nenoriu,- papurtė galvą.- Dar rimtai sugalvosi iškrėst ką nors panašaus. Net baisu pagalvot. O kur apsistot aš turiu. Ačiū,- sukryžiavo rankas ir pavartė akim.
- Be to. No dog, no deal!- gūžtelėjo pečiais.

- Ėėėėėėėėėėėėėėė nūūūūūūūūūūūū... - nepatenkintas numykė.
- Nū... du šunys ir atskiras miegamasis! - pakilnojo antakius.

- ha tai nepadės. Tikrai nesikelsiu pas tave. Gali nesvajot.
Gerrard užtikrinta savo poelgiu nusijuokė ir nužvelgė Jasoną.
- Sutinku su skambučiais, bet persikelt pas tave tikrai per daug..

Jason susiraukė, o po to gudriai prisimerkė.
- Priduosiu auroram.

Lynn sukikeno.
- Tai nori pasakyt prasideda grasinimai? Ir dar vieną smulkmena... Kaip čia tau ją pasakius... Tu gi pats auroras!!! O gal ne?- prisimerkė.- gal melavai?
Lynn staiga sujudėjo ir cyptelėjo.
- Taip ir maniau,- linktelėjo.

- Aha. Prasideda. Auro... Ne, ne auroras. Aš.... - užsikirto, aiškiai neišmąstydamas bauginančios profesijos, - kinologas. Arba japonologas, kaip tik tau patiks. Laisvalaikiu žudau žmones, - trumpai linktelėjo.

Jason lėtai papurtė galvą.
- Ne, aš ne bereikalo. Reikalas yyyyyyraaaaaaa, - šį kartą jau palinksėjo su tokia linksma šypsenėle, kuri pradingo Lynn jį išvadinus melagiu.
- Gi sakau, kad laisvalaikiu už valiutą žudau žmones! Atsak... wait, - sumosikavo letena, iš kišenės išsitraukdamas skambantį mobilųjį. Kažką nuspaudaliojęs, staigiai prisidėjo jį prie ausies.
- Nerėk b* pasakiau. Kas iš to, kad tu mano bosė. NŪ NERĖK. Nerandu aš jos... Apieškojau Šluotinę. Ir Velsą apieškojau. Dabar... Dabar netoliese Hogvartso esu. Aha, netoliese Hogvartso. Jeigu ir ten nebus, siųsk kitą būrį. Oooo, nėra, girdžiu šaukia kažkas, kad nėra. Siųsk kitą būrį. NERĖK BL SAKAU. Gerai, gerai, patikrinsiu. ... Jau baigei? PFFFFFFT. Jau baigĖTE? Gal jau GALĖTUMĖTE užsičiaupti? Fine, GI SAKAU, kad einu aš ten. Kai apieškosiu pranešiu.
Nuspaudęs raudoną mygtuką, Jason dar kažką pabambėjo ir nutaisęs linksmą šypsenėlę, vėl sugrąžino dėmesį į Lynn.
- ai kur mes baigėme? - sumirksėjo.

Viso pokalbio metu, per pauzeles, kuriose leido bosei pasireikšti, Jason vis nuvesdavo akis į beprukštaujančią Lynn.
- Čia... ne apie tave. Aš gi bedarbis kinologas, jo, ne apie tave, - sulinksėjo. - Ha, o man dabar rimtai reiktų iki Hogvartso... - numykė, aiškiai nenorėdamas pyzdinti iš čia.

Jason, jau besiruošęsis kažką sakyti, staigiai sustingo.
- Wait, tai kiek per pastarąją savaitę nužudei žmonių? - lėtai iškėlė antakius. - Nes jis to nusipelnė, - įtikinamai sulinksėjo.

- Aš galiu išmokinti, - pakilnojo antakius, aiškiai nusprendęs, jog jam dabar grynai pofik kiek žmonių ji nukalė.
- O matei mano groteles? Ir aš nevedęs, - sumirksėjo svarstydamas ar verta dabar šalti ir mautis marškinėlius.

- Ėėėėė, tai kitiems galėsi sakyyti, kad nemoki, vo vo, - sulinksėjo.
- aiiiiii jo... - numykė. - Bet žinok bendras vaizdas, pridėjus dar rankas ir kly...kojas visai kitoks, - pakilnojo antakius.

- Aha.
Numykia taip nesmagiai.
- Taaai, kay, paskambinsiu aš tau. Yo. Paskambinsiu. Turbūt.
Sulinksi ir apsisuka eiti. Taip prastovi kelias sekundes, galų gale vėl grįžta į pradinę poziciją, prisitraukia Lynn ir įsisiurbia jai į lūpas.

- O tu tikrai turėsi atsiliepti.
Šypteli puse lūpų ir dabar jau tikrai apsisuka ir nupyzdina, o už kažkiek laiko dar ir dingsta iš akiračio.