[[..]]

Atbėgo į palatą. Atsisėdo ir laukė daktaro. Kraujas nesiliovė bėgti nors ir ką ji bedarė.

Fi net nesustojusi priimemime, firmiškai išspyrė antrosios palatos duris, ir čia įskraidino tris sužeistąsias. Pagludžiusi jas ant skirtingų lovų, apsižvalgė seselių. Šioms atėjus pamanė, kad būtų gerai paskambinti Smith'ui. Priėjusi prie lango, jį atsidarė, ir atsisėdusi ant palangės išsitraukė telefoną.

Visą savaitę Smitas nebuvo užmigęs. Na taip, jis miegojo. Gal valandą ir tai, pusiau atsimerkęs. Pastarąją valandą jis vaikščiojo. Ratais. Pirmiausia apėjo Hogvartsą. Tada išlindo į lauką. Ir štai, dabar jis netoliese ligoninės flango, įsijautęs į murmėjimą panosėje. Praeinant pro ketvirtos palatos langą, jam pasigirsta labai girdėtas balsas. Kadangi kamuojant nemigai reakcija yra sulėtėjusi, kai susipranta, jog ten Fionos balsas, Ashtas yra jau gerokai paėjėjęs. Dabar Smitis susiraukia ir atbuline eiga grįžta prie lango. Vyras pasikaso pakaušį.
- Tai, kad tu ligoninėje manęs nė trupučio nestebina... bet kokį velnią tu veiki HOGVARTSE? - išsišiepia.

Fi išgirdusi Smith'o balsą kažkur apačioje, o ne per telefono ragelį, susiraukė. Pamačiusi, ko ieškojo, atsiduso.
- Kai kurie žmonės turi darbą, ir į jį eina, Smith'ai. - sukikeno. Tada surimtėjo.
- Gal... Gal kartais galėtum ateiti iki ligoninės? - atsargiai paklausė.

- Jo, kadaise apie tokius girdėjau... bet meh, manau čia tas pats kaip ir su dantukų fėjomis - neegzistuoja. Nors dėl pastarųjų nesu įsitikinęs, - susimąstęs susiraukia, pasikasydamas smakrą. Sulaukęs tokio prašymo, Aštas pakelia galvą į Fi ir suklapsi blakstienomis.
- Emm... jo, aišku, - gūžteli pečiais ir vis dar kiek sutrikęs, paskubomis nubinzena link paradinių durų, vis dėlto nusprendęs, kad per langą lipti nėra taip jau labai kieta. Jau po keletos minučių, atsidaro durys ir į palatą įžengia Smitis. Kadangi abi jo globotinės nerodo gyvybės ženklų ir lovos nejuda, vyras kaip ir neatkreipia dėmesio į jas, kol kas neatpažindamas nė vienos. Aštas atremia petį į durų staktą ir nukreipia klausiamą žvilgsnį į Jager. Vaizdas šiek tiek liejasi, tačiau Smitis iš paskutiniųjų stengiasi išlikti žvalus ar bent jau tokiu atrodantis.

Fi pamačiusi į pilį įeinant Smith'ui nulipo nuo palangės, ir uždarė langą. Atsisukusi į pačią palatą pamatė jau atėjusį Aštą.
- Aš nežinau visų detalių, bet... Bet Jageris buvo pagrobęs Kath ir Beccą. - parodė tiek į vieną tiek į kitą lovą.
- Neturiu žalio supratimo ką jis joms padarė, bet jos dar neatsigavo. - prikando lūpą atsistodama kažkur vidury palatos.

Ashto akys šiek tiek išsipučia, kai mergina pamini abu jo globotinių vardus. Nelabai klausydamasis ką Fi kalba toliau, Ashtas neįtikėtinai staigiai atsiranda prie merginų lovų. Prikandęs lūpą, žiauriai suraukęs antakius, Smitis pasižiūri tai į vieną, tai į kitą merginą įsitikindamas, kad jos tikrai gyvos ir turbūt išgyvens. Giliau įkvėps, Aštas staigiai išsitraukia pistoletą.
- Kur tas asilas, aš tuoj jį sutvarkysiu, - pakelia pykčio ir susirūpino pilnas akis, tuo pačiu užtaisydamas ginklą.

- Aaaaaaaaaam... - nutęsė Fi. - Nemanau, kad Tau reikės tai bedaryti. - prikando lūpą.

Smitis iš pradžių nesupratęs ką Fi pasakė, jau ruošiasi apsisukti ir dingti pasišaudyti su Jageriu tikėdamasis, kad pakeliui supras kur Fi jį nukreipė, kai pagaliau jo smegenis pasiekia tikrieji merginos žodžiai. Aštas lėtai nuleidžia ginklą, nurydamas burnoje susikaupusius skysčius.
- Ką?... Tu?... - lėtai iškelia antakius, aiškiai negalėdamas patikėti, kad Fi nužudė, kas, kad belekokį blogietį, bet tai vis vien brolį.

Fi viduje maišėsi emocijos. Nuo ašarų iki džiaugsmo, nuo pribloškimo iki kikenimo. Kuo toliau, tuo labiau mergina save matė kaip kažkokią žudimo mašiną. Jager tiesiog palinksėjo, nes nieko nebūtų sugebėjusi pasakyti vien dėl to, kad gerklę vis dėlto gniaužė kažkas panašaus į ašaras. Nebeištvėrusi mergina sudrebėjo, ir atsisėdo tiesiai ant ligoninės grindų.

Aštas, vis dar nemenkai priblokštas, niekaip nenuleidžia akių nuo Fi laukdamas, pakol ši arba pradės kikenti iš laimės, arba beviltiškai žliumbti. Šiai nepadarius nei vieno, nei kito, Aštas tik supranta, jog merginos savijauta dar blogesnė, negu jam iš pradžių pasirodė. Vaikinas staigiai įsikiša pistoletą atgal į dėklą ir atsiklaupia šalia Fi. Smitis nežymiai prikanda lūpą ir kilsteli antakius, uždėdamas savąją ranką ant Fi priklausančios.
- Jis juk buvo belekoks subinė... jis nužudė šimtus, ką čia, tūkstančius visiškai nekaltų žmonių, tarp kurių buvo DAUG vaikų. Jis nuskriaudė mano mergaites ir jei ne tu, jos turbūt būtų tarp tų tūkstančių nekaltų žmonių. Jis to nusipelnė, - aiškiu balsu, bandydamas sugauti Fionos žvilgsnį, išdėsto Smitis.

- Jau geriau jis būtų kalėjęs Azkabane. - iškošė Fi, ir akyse pasirodė pirmosios ašaros. - O dabar jokios naudos. - susiraukė ir susikeiksnojo firminiais Smith'o kažkada seniai sakytais keiksmažodžiais.

Merginai nusikeikus, Smitis labai demonstratyviai susiraukia.
- Ėėė, šitie mano, susigalvok savo burt.. tfu, keiksmažodžių, - sukikena, draugiškai kumštelėdamas Fioną. Kelias akimirkas Ashtas žiūri į drėgnas Fi akis. Silpnoji jo vieta. Moterys. Verkiančios moterys.
- Nori į mane šauti? - labai entuziastingai pasiūlo, išsitraukdamas pistoletą. - Jei padės, - pakilnoja antakius.

Fi sukikeno ir nusivalė ašaras.
- Dėja visi kiti mano išmokti keiksmažodžiai užkrito. - susiraukė. - Žinai, nemanau, kad tai padėtų. Elenai dar Tavęs reikės. - šyptelėjo. - Kai paaiškės, kad joms jau geriau, aš kokį nenaudojamą kabinetą ištaškysiu nusiraminimui. - linktelėjo.

- Pfi. Elenai. Visiems manęs reikės. Įsivaizduoji savo gyvenimą be manęs? Pernelyg geras, kas kitas tau gadins jį? - sukikena, pakildamas nuo žemės.
- Kelkis, einam gert, - ryžtingai linkteli, apsižvalgydamas. Vaikinas pasižiūri į globotines, iš veido vėl dingsta šypsena.
- Die, tikiuosi joms nieko blogo. Man reikia daugiau laiko praleisti Hoge. Kas, jeigu tai pasikartos, o aš vėl nebūsiu šalia?... - prikanda lūpą, pakeldamas akis į Fi. Atsidusęs, Smitis apsisuka aplink savo ašį, tada pritupia ir iš po palovės ištraukia dėžę ugninės.
- Visada suveikia, - išsišiepia, pakeldamas ją ant kažkurios iš kėdžių, o pats įsitaisydamas šalia.

- Maži Stalgeriukai? - sukikeno Fi atsakydama į pirmą Smith'o klausimą. Pajutusi, jog atsirado ant kedės, ir išgirdusi butelių garsus, mergina suklinksėjo.
- Gerai. Kada atsimeni paskutinį kartą, kai buvai ligoninėj? - iš oro paklausė.

Smitis nežymiai susiraukia antakius, nutaisydamas be galo nuobodžią veido išraišką.
- Tau. Gyvenimą. Gadins. Vaikai, - lėtai pasuka galvą į Fioną ir iškelia antakį. - Nejaugi, - ištaria vis dar taip pat ramiai, galiausiai sukikena ir pasilenkęs, pasiima vieną butelį, kurį neskubėdamas atsikemša. Sulaukęs klausimo, Aštas lėtai atsiremia į kėdės atlošą ir susimąstęs kiek prisimerkia.
- Ligoninėje?... - nutęsia. - Seniai. Per tą karą, kuris vyko prieš porą metų, vasarą, - nežymiai pakreipia galvą, tada spragteli pirštais. - Mes buvom ką tik susituokę ir tu kažkur išvykai, o aš tada užsinešiau ant kokso ir belekaip prisišniojęs susirinkau visus įmanomus kerus bekariaudamas, - papasakoja lyg rytojaus oro prognozę palinksėdamas. Smitis lyg ruošiasi klausti "O tu?", tada prisimena, jog tai buvo tą kartą, kai Jager neteko jų abiejų kūdikio, todėl patyli, užsiversdamas butelį.

Fi sukikeno.
- Čia ne tas pats kartas, kai karatistai pro langus šokinėjo? - paklausė susiveikusi sau butelį. - Net keista, kad niekas taip ilgai nei smegenų sutrenkimo ar atminties praradimo neturėjo, nei paralyžiaus, kad vaikščioti negalėtų. Matyt šie metai bus a year with no accident. - sukikeno vėl. Kažkodėl šiaip šnekant merginai savojauta darėsi geresnė ir geresnė, nors nebuvo dar atsidariusi butelio.

Merginai priminus apie karatistus, Smitis labai nuoširdžiai ir ganėtinai garsiai nusijuokia, palinksėdamas.
- Būtent. Buvo linksma, - tyliai sukikena, užsiversdamas ugninės butelį.
- Jaučiu, kad tai neilgai truks, - papurto galvą, sukikendamas. - Negaliu sulaukt, - pasimuisto. - Gal vėl bus karas, - išsišiepia. - Negaliu pasigirti moteriška nuojauta, bet turiu galių. Kažkada atspėjau, kad Kimė mane nužudys, - pakilnoja antakius, pasisukdamas į Fi.

- Tikrai? - kilstelėjo antakį. - Ar jauti kas gims Aivei - žiogutis ar žiogutė? - paklausė sukikenusi ir pagaliau a tsikimšusi butelį užsivertė jį. Kone pusė skysčio buvusio butely nutekėjo į gerklę.

Smitis paslaptingai prisimerkia, stipriai suspaudžia lūpas ir pakraipo galvą.
- Žinant Camio sugebėjimus - dvynukai. Jei ne trynukai, - išsišiepia, vėl sunormalizuodamas veido išraišką.
- Tu niekad nesakei ko pati labiau norėtum, - pasidomi.

Fi išsprogdino akis.
- Oba. Gerai, geari, pažiūrėsim, ar taip ir bus. - energingiau negu reikėtų tokioje situacijoje linktelėjo ir užsivertė butelį. Tada išgirdo klausimą
- Hm. Tiesą pasakius anksčiau norėdavau, kad pirmagimė būtų mergaitė, o po to jau nesvarbu. Nes tada būtumėm galėję apmokyti spardytis-šaudyti-sprogdinti ir visokių kitokių navarotų (nu tas youtubėj video buvo su mergyte Smith'ų, neberandu ;((((((((((((((((((((((((( ) - sukikeno. - O dabar gal berniuko visai norėčiau. Šiaip pradžioj norėčiau dvynukų, po to mergaitės berniuko mergaitės, tada trynukų, tada gal vėl dvynukų... - pradėjo sakyti sąrašą kikendama ir užsigerdama ugnine.

Fi ėmus vardinti, Aštas nežymiai susiraukia ir iškelia pirštą.
- Pala pala... tai tu ką, rimtai pasiruošus pasigimdyti armiją?.. - išpučia akis.

Fi linktlėjo.
- O kaip Tu manai kas hogo karuose dalyvaus, kai mes visi išmirsim. Pa kolkas atrodo aš vienintelė noriu ateities šitai vietai. Aivė žinoma pirmauja, bet kad Eleną Tu velki iš paskos, tai aš nesuprantu. Kada piršies? - paklausė