Miške buvo gan šviesu, gražu, tvarkinga. Truputį paėjusi ji sumanė prisėsti ant suoliuko. Prie jos priėjo kažkoks žmogus. Piktai ją nužvelgęs, nieko nepasakęs, nukeliavo toliau. Tada Ma pakilo nuo suoliuko ir ėjo toliau. Visur augo gražūs medžiai: beržai, pušys, eglės... Žodžiu, buvo labai faina ir gražu. Tik blogiausia buvo tas, kad ilgai tekdavo eiti iki jo galo, o ji per mišką dažnai turėtų pradėti eiti namo.. Na, bet Mari nenukabino nosies ir laiminga keliavo toliau. Užklupo gimto miesto- Stokholmo, miškas, kuriame ji dažnai vaikščiodavo su draugėmis. O dabar.. ji vaikščioja po Litl Helgtono mišką, ir viena. Bet M keliavo toliau, stengdamasi apie kažką baisų negalvoti. Nors ir nėra ko, niekas visvien neužpuls. Gi diena. Visi baisieji padarai dieną po miškus ir kitas vietas nevaikščioja. Tada po kiek laiko atradusi suoliuką, ant jo atsisėdo. Buvo keista, kad tokią gražią dieną niekas nevaikščioja mišku, neina į gamtą. Netoliese mėlynavo ežerėlis, kuris sunkiai besimatė pro aukštus medžius. Pažiūrėjus į šoną, matėsi medžiai, suoliukas, žolė, gamta, saulė.. Viskas, kas buvo šviesu ir miela. Maria nusprendė, kad į šį mišką eis dažnai. Toliau pradėjo būti truputį baugiau: prasidėjo ta miško dalis, kurioje bent jau keli iš visų medžių nukritę. Taigi reikėjo dažnai žiūrėti žemėn, nes būtum užkliuvęs ir susižeidęs. Nors ką čia susižeisi, nebent pradės tą vietą ant kurios smarkiausiai krenti, tą ir labiausiai skauda. Na, bet Ma ilgainiui pamiršo tą temą ir ėjo toliau. Pagaliau praėjusi tą kelią, kuriame būdavo nukritę medžiai, po ilgo keliavimo Maria pagaliau pamatė tolumoje miško galą. Pradžiugusi, kad jau tuoj atsiras prie namų, Maria pradėjo bėgti. Pribėgusi miško galą, sustojo ir ėmė lėtai eiti. Taigi jau po kiek laiko jos nebesimatė.. ji buvo kažkur išėjusi.

Energinga ir pilna vaikystės prisiminimų, su aukštakulniais Edith pateko į mišką. Ji atsipūtė, kai pamatė, kad yra žmonių. Bet jų buvo eilės. Hilerė pagalvojo, kad bus grasu laukti, taigi vargais negalais, su aukštakulniais mindama žmonėms ant kojų, bet Edith išlindo į priekį. Pergalingai nusišypsojusi ji atsisuko pažiūrėti, į ką ten žiūri. Ogi... vilkas! Edi baugiai traukėsi atgal, nes tasai urzgė burzgė kai pamatė ją priekyje. Ji už kažko užlindo ir vilkas nusiramino. Išsigandusi Edi iškišo galvą. Tas keistuolis juokina žmones! Vaikšto ant dviejų kojų. Visiškai nustebusi Edi nuėjo baugia nuotaika. Kažkas pasakė:
-Ei, senyt, tas vilkas nieko nedaro, jis tik mus juokina.
-Negąsdink, gerai?- numojo ranka Edith ir sumojo, kad kažką kvailai pasakė.- Turiu omeny, nenusišnekėk, little baby! Um, nori pasakyt, kad nebijai vilkų?
-Na.. bijau. Bet šits, senuuuk, nieko nedaro.
-Aš tau ne senukas, chickens'e!- suriko moteris ir praėjo pro vilką.
"Na ir people",- pagalvojo,- vilkų nebijo". Mintyse bijodama, išgąsdinta, ji nupėdino toliau. Atsisėdo ant netoliese esančio suoliuko. Kažkoks žmogus šyptelėjęs pro ją praėjo ir pradįjo garsiai juoktis. "Turbūt nežino, kas čia dedas. Ai, bet ir tas turbūt jų nebijo"- su šiurpuliu pagalvojo Edith. Nusibodus sėdėti, o tai jau seniai buvo, ji pakilo nuo suolo irv keliavo toliau. Medžiai pradėjo dengti kelią. Ir ji, vargšelė, su savo aukštakulniais mažai ką su tais medžiais galėjo tepadaryti. Bet tada perlipo per juos (na, jų nebuvo daug), ir "well done" šypsena nusišypsojusi ėjo toliau mišku pilna keistų, bet įspūdingų įspūdžių. Na, bet iki miško galo dar toloka. Ėjo pro suolus, pro medžius. Kojos šalo, ji drebėjo, visą smelkė skausmas. Bet pagaliau, po įspūdingo laiko, dvidešimt minučių, pagaliau Edith pasiekė miško galą- perėjo per tiltą ir jį pasiekė. Dabar ji patyrė blogą įspūdį. Bet jai patiko įspūdžiai, ir ji nusprendė dar čia grįžti. Kas žino, gal kai kitąkart ateis, vilkų jau nebebus ir jie jos negąsdins? Bet Edi neberūpėjo ir ji nuvarė iš miško ir liūdna, ir beprotiškai linksma.... bet ji dar nežino, ką kitąkart pamatys miške: gal dar kažką baisesnio? Bet jos jau nesimatė.. ji nuėjo.