- Mes esam sielos sesės, beveik kaip vienas asmuo.
Išsišiepė atkišdama savo priaugintus žydrai lakuotus nagučius.
- Tu keistas, žinojai?
Kiek prisimerkė ir kaip per padidinamąjį stiklą nužvelgė Mattą.
- Alergiškas samanei, alergiškas šokoladui, kam dar pas tave yra silpnybė ar alergiją?
Kikendama paklausė.

- Kaip man pasisekė, kad aš vaikin...
Krizendama pradėjo, tačiau vidury sakinio sustojo. Keliskart sumirksėjusi prisiminė, kad šiaip tai ne vaikinas yra, ir užsivertė savo butelį.

- Tu prieš mane surengei sąmokslą!
Iš lempos ištraukė mintį ir prisimerkė Mo.

- Man?
Sumirksėjo, žiūrėdama kaip keistai šoka Mattas.
- Žinai, sako, kad kai prisigeri, matai baltus arklius, nia?
Kiek prisimerkė Mo.
- Aš manau, kad aš matau vienaragius. Tau ant galvos jau yra ragas, o ir nosis visa plaukuota.
Labai rimtai ištarė.

(laukiu nesulaukiu kai drugelius su ragais ir plaukuotom nosim pamatysi )

[[Sulauksi vieną dieną xDDD]]

(ko dar man laukt is taves? xDDD)

- Oh, right.
Burbtelėjo, į viską žiūrėdama dabar prašviesėjusiom akim.
- Bet tu vistiek plaukuotas!
Sukrizeno. Kol Mattas vėl nesugalvojo kokio paaiškinimo, Mo pamosavo rankute, liepdama jam ten tūpinėt kaip bananui toliau.

Mattui prikišus nagus prie Mo plaukuosenos, mergina susiraukė ir kažkaip labai greitai padarė, kad vaikinas sėdėtų vietoj jos, o ji įsitaisė jam ant kelių, juos apžergdama.
- Pirma ir amžina taisyklė - negadink mano šukuosenos.
Kilstelėjusi pirštą, gana grėsmingai ištarė.

- Burundukas?
Iš lėto pakreipė galvą Mo.
- Kas tas yra?
Sumirksėjo.
- Kodėl nebijai?
Iškėlė antakį mergina, pasimuistydama vietoje.
- Aš juk...
Nutęsė ir liūdną žvilgsnį įsmeigė į Mattą.
- ...tokia baisi...
Šniurkštelėjo nosim.

Visiškai prispausta prie Matto (die, žmogau, neuždusink nabagės), Mo jam ant pečių susidėjo rankutes.
- Tikrai? Tikrai tikrai ne?
Sukikeno, visai priartėdama prie vaikino, tarp abiejų veidų palikdama menką tarpą.

He he he, bailys. Nesulaukusi visiškai jokios iniciatyvos iš vaikino pusės, Mo įsisiurbė girtam plaukuotam vienaragiui, sėdinčiam priešais, į lūpas.

Pirštus įvėlusi vaikinui į plaukus, Mo tęsė labai jau įmantrų laižiaką, kadangi vienintelis kitoks variantas šitokioj situacijoj būtų nutraukt seilėjimosi procedūrą, ko taaaaip Monicai nesinorėjo.

Nesulaukusi kokio aistringesnio atsako, Mo pradėjo manyt, kad kažkas negerai, kad tas maždaug per daug pasikėlęs, ne lygis vargša Mo jam, tad mergina atsitraukė ir pakilo nuo Matto kelėnų. Stengdamasi išlaikyt abejingą veido išraišką, prisėdo ant foteliuko ir į rankas paėmė beveik tuščią butelį.