atsisėdusi laukė, kol atvyks vyriškis su dokumentais. Dėja net po valandos jam nepasirodžius Kath išsitraukė savo išmanųjį telefoną ir surinkusi numerį paskambino į registraciją. kalbėjo angliškai, nes registratorė buvo iš Londono.
-sveiki, kuo galėčiau padėti?-pasidomėjo moteris.
-gal galėčiau susisiekti su įmonės vadovu?-maloniai paprašė Kath.
-dėja, šiuo metu jis išvykęs.
-ne tiek jau to,-Kath jau norėjo padėti ragelį, bet registratorė nebaigė.
-Katherine Ronnie Miller?
-taip?
-turiu jums žinutę. Kalon Mandagores (?) prašė perduoti jums žinutę. per klaidą jūsų laiškas keliauja į Ispaniją, "La Gran Las Mujeras" viešbutį. šiuo metu turėtų ten jau būti.-maloniai paaiškino moteris.
-taip, žinoma. viso gero.
-geros jums dienos,-atsisveikino registratorė.

netoliese buvusiam oro uoste Kath užsisakė bilietą. nuėjusi į kavinės tualetą persirengė ir taksi nuvažiavo į oro uostą. sėdusi į lėktuvą išskrido į Ispaniją

Jau kiek atsigavęs po ne itin malonių atsiminimų antplūdžio, kavinėje parsiranda Smitis. Vaikinas apsižvalgo ir galiausiai klesteli prie arčiausiai buvusio laisvo staliuko. Per daug nesižvalgydamas, Aštas įsmeigia akis į ant stalo buvusį meniu ir akimis skanuodamas jo turinį, bando atsiminti kaip vokiškai "Daug mėsos".

Ekstravagantiškais apdarais ir šiaip išvaizda pasižyminti persona atsivelka kaip galėdama greičiau į pirmą akis užkliudžiusią kavinę. Matydama vieną laisvą stalelį prisiartina prie jo ir giliai alsuodama padeda subinaitę ant pintos kedės. Ant tokių kablų bėgti nuo gaujos skustagalvių merginai buvo nenaujiena, bet ir toli gražu ne pats kasdieniškiausias dalykas, prie kurio reiktų pratintis.

Smith, iki tol įnirtingai tyrinėjęs meniu pateiktus patiekalus iš mėsos ar bent jau su daug mėsos, akis kita linkme nukreipia tik tada, kai kavinėje pasirodo, pripažinkim, keistokos išvaizdos mergina. Nusekęs ją žvilgsniu, vyras vis dar dvejoja ar verta pabandyti prisitrinti prie Daletsky. Visas abejones ir dvejones išsklaido pro šalį prabėgusi ne itin malonios išvaizdos vyrukų gauja, kas tik įrodo, kad bent jau pokalbiui tema atsiras. Šyptelėjęs, Smitis užverčia meniu ir patėškęs jį atgal ant staliuko, žengia vos porą žingsnių, pakol atsiduria pakankamai arti laisvos kėdės. Per daug nesikuklindamas, Smitis lyg niekur nieko padeda subinaitę ant jos ir pasisuka į May.
- Aš visad svajojau apie tokią plaukų spalvą, - kaip niekad rimta veido išraiška palinksi, suteikdamas galimybę sau nužvelgti kolegę. Šis, žinoma, kol kas jos neatpažįsta.
- Tai sužavėjo ir tuos berniukus, neseniai prabėgusius pro šalį, nia? - plačiai nusišypso.

May sedėdama ant nelabai patogios kėdės vynioja tarp pirštų vieną iš baltesnių sruogų ir spokso į ką tik ant stalo patėkštą meniu. Šios žvilgsnis savaime nuslysta ties kofeino turinčiais gėrimais, kurie visada palaiko May nervus ir dvasinę tvirtybė - pripažinkim, bekeliaujant jai visada to trūksta. Dar nespėjus sugaudyti vangiai tarp stalelių šliurinėjančio padavėjo, moteriai tenka nustebti, kai sulaukia vyro prie savo staliuko. Palengva kilsteli antakius, lyg sakydama "pardon, bet wtf, aš tavo kalba nekalbu", bet lengvai šypteli, sulaukusi angliškos kalbos iš jo lūpų.
- Tau tiktų prie veido. - linkteli galva ir sučiaupia lūpas. Ta proga apžiūri jo veido bruožus ir nepatikliai primerkia akis. M yra kone tikra, kad Ashton ji kažkur yra mačiusi. Bet, aišku, ji to tiksliai nežinojo.
- Taip, jiems tik ir rūpi kaip mane nurengti ir pavogti plaukus. Matyt brangiai atrodau. - pavarto akis ir perbraukia ilgu juodu nagu per lūpas. - Su kiekvienu tokiu susidūrimu vis labiau svarstau, kad reiktų įsigyti ginklą. - atsidūsta.

- Nemanai, kad paprasčiau būtų įsigyti palydą su ginklu? - gudriai prisimerkia, atsiremdamas į kėdės atlošą. Vyro žvilgsnis vis dar įmsiegtas į May akis.
- Galiu rekomenduotis! - nusišypso, parodydamas didžiąją dalį aiškiai ne be stomatologo pagalbos itin baltų dantų. - Aš nebrangus, užtektų tik kartą į savaitę pašerti ir kas antrą dieną nupirkti alaus ir cigarečių, - šneka, atrodo, visiškai rimtai, nepamiršdamas kalbos gale palinkčioti.

May nenutraukia akių kontakto su Ashton ir lengvai primerkia akis.
- Žinai, gal ir susigundysiu tokiu pasiūlymu. - kilsteli idealios formos antakį ir jos lūpas išlenkia šypsena. - Vistiek niekada nesugebėsiu ginklo rankoj nulaikyt. - gūžteli pečiai ir atsidūsta. Suklapsėjusi akimis ji perkelia vieną koją ant kitos ir pasiremia ranka smakrą. Per trumpą tylą ji sugeba užsisakyti puodelį kavos ir jį gauti, tad greitai nugeria jo pusę ir toliau žiūri Smith'ui į akis.

Sulaukęs teigiamo atsakymo Smitis labai plačiai nusišypso ir taip pat užsisako kavos puodelį - atradus įdomia pašnekovę visas žvėriškas alkis kaip ir išgaruoja. Kai garuojanti kava pasiekia staliuką, Aštis atsitiesia ir paėmęs šaukštelį, kelis kart išmaišo keramikos gaminio turinį. Atsiminęs, kad į Berlyną atsivilko ne vienas ir yra priklausomas nuo traukinio grafiko, kilsteli riešą taip, kad galėtų matyti ant jo esančio laikrodžio rodyklių padėtį. Vyptelėjęs, Aštas nutėškia šaukštelį ant staliuko ir atsiremia į staliuką, atsidurdamas arčiau May.
- Nenori pakeliauti? - išsišiepia, aiškiai norėdamas pritrinti Daletsky prie chėbros. Deja Smitis nesulaukia May atsakymo, pradeda pypsėti pranešimų gaviklis, erzinančiai primenantis, kad dabar jau tikrai laikas judėti. Paskubomis išjungęs jį, Aštas pakyla nuo kėdės ir lyg niekur nieko neskaudžiai griebęs Daletsky už rankos, labai greitu žingsniu nusitempia ją į traukinį.

Fi suradusi reikiamą kavinę, pasistatė mašiną per du blokus toliau, paprastoje stovėjimo aikštelėje. Iš didžiosios tašės išsitraukė skrybėlę, akinius nuo saulės, nes ši švietė ir į kitą tašę įsidėjo knygą paskaitymui. Iš mažosios tašytės išsitraukė ginklą, kurį įsidėjo į reikiamą vietą ir Franko failą, kuri dabar įkišo ten pat kur ir knygą. Atkulniavusi iki kavinės, iškart pamatė prie baro sėdintį Franką, bet artyn nėjo, nusprendė iškart dar neveikti, bet atsisėsti netoliese ir šiek tiek jį pastebėti. Susiradusi staliuką su puikiu vaizdu į barą, mergina atsisėdo ten, saulei atsukdama nugarą. Šiek tiek pasislinkusi kėdę taip, kad dar geriau matytų alutį sriubčiojantį Franką, mergina išsitraukė knygą, ir laukė, kol prie jos ateis padavėja, karts nuo karto pažiūrėdama baro pusėn.

Markas ne bato aulas. Vos tik sužinojęs apie Fi atostogas, vaikinas iš kart nusidangina į savo darbovietę. Ten aišku turi draugų, turi ištikimų draugų, su kuriais trumpai apšneka situaciją, gauna progą pasivaikščioti po archyvą ir sužinoti kurios bylos dingusios. Nereikia daug protinių gabumų, kad suvesti kažkokios keistos merginos apsilankymą archyve, sukeltą sąmyšį ir niuniokotą patalpą su Fiona. O dingusias bylas su jai reikalingais žmonėmis. Išsireikalavęs, kad tie patys bendradarbiai alia draugiškų kėslų vedami, lyg niekur nieko paskambintų ir išsiaiškintų kur yra būtent tie asmenys, vaikinas pradeda nuo arčiausiai buvusio. Berlynas. Frankas.
Kriugeris oru atkeliauja į skersgatvį netoli baro. Visas apylinkes jis žino kaip penkis savo pirštus, nenuostabu, kad atsiranda būtent ten, kur norėjo. Mark sparčiu žingniu įveikia likusį atstumą. Ne visą. Likus kokiems penkiems metrams iki kavinės, Engel atpažįsta Fioną. Atrodo iki tol nesijaudinęs, vaikinas pajaučia, kaip pamažu ima drebėti rankos ir atsiranda toks spaudimas pilve. Mark paspartina žingsnį ir jau po poros akimirkų atsiranda šalia Jager. Vaikinas lyg niekur nieko įsitaiso šalia Fionos. Jis tikrai nesitikėjo, kad merginą pavyks rasti iš pirmo bandymo.
- Jis apmokytas Izraelio armijos kovos meno krav maga, turi juoda diržą ir tame krepšyje turi mažiausiai du automatus. Ir peilį, - išdėsto, spoksodamas ta pačia kryptimi kaip ir Fi. Nežino jis kaip kitaip pradėti pokalbį, tiesiog per sunku.

Fi ramiai skaitė savo knygą, gurkšnojo užsisakytą gėrimą ir karts nuo karto apsižvalgydavo, šiek tiek ilgiau pažiūrėdama į Franko pusę. Išgirdusi iki kaulų smegenų pažįstamą balsą, mergina prikandusi lūpą atsisuko ir priešais save pamatė įsitaisiusį Frederiką ar tai Mark'ą, Fijojo vis dar nesigaudė. Giliai įkvėpus mergina pervertė knygos puslapį, vengdama žiūrėti vaikinui į akis.
- Tu tikrai manai, kad tai mane sustabdys? - nežymiai kilstelėjo antakį, ir šiek tiek pavydžiu žvilgsniu nužvelgė automatų pilną Franko krepšį.

- Žinau, kad tai tavęs nesustabdys, tiesiog noriu, kad žinotum ką darai, - labai jau blausiai šypteli, priešingai nei Fiona, nenulipindamas įdėmaus žvilgsnio nuo jos. Labai įdėmaus. Vaikinas stebi kiekvieną jos mimikos pokytį. Ir bijo ką nors sakyti. Taip ilgai vaidino nenutrūkstantį spektaklį, kad net pamiršo kas jis toks iš tikrųjų. Nebenorėjo apsimetinėti kažkuo kitu, bet bijojo, kad tikrasis jis gali nepatikti Fionai. Kad tikrasis jis gali sutraiškyti tą menkutę viltį, kad viskas dar gali susitvarkyti.
Markas įkiša ranką į kišenę, kurioje tas pats žiedas, su kuriuo pasipiršo Fionai. Pasukinėja jį tarp pirštų, tačiau nusprendžia palikti jį pokalbio galui.
- Ne taip viskas turėjo baigtis, - tyliai prabyla, nuleisdamas galvą ir įsispoksodamas į stalo šoną.

- Aš žinau, ką darau, kitaip to nedaryčiau.
Fi jautė tiriamą Mark'o žvilgsnį. Išgirdusi paskutinius jo žodžius mergina nesusilaikė neprunkštelėjusi.
- Na, jeigu viskas būtų baigesi taip, kaip turėjo, Tu dabar būtum palaikytas kaip su savim šnekantis beprotis, nes manęs čia nė kvapo nebūtų. - burbtelėjo akis vėl nubėdusi į knygą, bet jos neskaitydama. Fijojo tiesiog sposksojo į vieną tašką.

Markas atsidūsta, alkūniu pagalba atsiremdamas į stalą. Vaikinas, kelias akimirkas paspoksojęs į Fi, vėl nuleidžia galvą, įsižiūrėdamas į tą pačią knygą.
- Jie man davė per mažai laiko. Būtų davę bent savaitę, mes būtume pabėgę. Į La Coruna ar Madridą, - ties paskutiniais žodžiais, Kriugeris nežymiai šypteli.
Vaikinas uždeda savo delną ant Jager priklausančio, kuris turbūt taipogi yra ant stalo.
- Bet mes dar galim viską pradėti iš naujo, - ištaria, pakeldamas akis į merginos veidą ir stengdamasis sugauti jos žvilgsnį.

Fi pajutusi Mark'o delną ant savojo nesusilaikė ir pakėlė akis į jį. Ir iškart pasigailėjo, bet nebuvo kur dingti, nes Krügerio akys tiesiog hipnotizavo. Mergina pati nesuvokė, kas vyksta, nes pagal įdėją ji turėtų dabar visiškai nekęsti prieš ją sėdinčio žmogaus, ką jau kalbėti apie šnekėjimą. Bet vietoj tų jausmų, Fi širdies plakimas pagreitėjo gal dvigubai nuo rankos padėjimo ir keturgubai nuo žvilgsnių susitikimo. Viduje vis dar pykdama ant savęs, kad negali nustoti spoksoti vaikinui į akis Fijojo giliai įkvėpė.
- Ar misijoje būtina buvo įtraukti santykius ir santuoką, ar tai tiesiog pridėjo piniginę premiją už vestuves? Juk galėjai paprasčiausiai pasiimti snaiperį ir nupyškinti... - paklausė dalykinio klausimo vien dėl to, kad su jokiais kitokiais atsakymais ar klausimais mergina dar negalėjo susidoroti.

Panašūs jausmai ir Marką kamavo, vaikinas ėmė nežymiai greičiau kvėpuoti, o širdis iš jaudulio permušinėjo belekokiu greičiu.
Engelhardt tiesiog norėjo užmiršti viską. Dingti kokiame mieste ir pereiti prie "Apsimeskim, kad mes nepažįstami ir susipažinkim". Bet vien tai, kad Fiona jam netrenkė ir dar nepabėgo buvo stebuklas. Nereikia norėti per daug.
Markas nežymiai šyptelėjo, papurtydamas galvą.
- Aš turėjau tiesiog atsirasti tavo gyvenime. Galėjau vesti tavo geriausią draugę, galėjau apsimesti tavo vyro broliu. Galėjau pretenduoti į tavo geriausio draugo vietą ar apsimesti iš niekur atsiradusiu pusbroliu. Bet aš dar ne toks profesionalas, kad dirbdamas mokėčiau visiškai išjungti jausmus, - dar kartą blausiai šyptelėjo. - Neturėjau tavęs žudyti. Mano užduotis buvo nutekinti informaciją apie tave. Iš pradžių namų darbus atlikau puikiai, paskui ataskaitos darėsi vis trumpesnės ir trumpesnės, abstraktesnės... galvojau, kad šitaip jie tiesiog mane nušalins nuo misijos ir mes galėsim toliau ramiai gyventi, - dėstė, naudodamasis proga pasiaiškinti - retai tokia pasitaiko. - Bet jie nusprendė, kad man reikia tave nužudyti, - užbaigė, vyptelėdamas.

- Neeeeees Tu per daug giliai į visą šitą reikalą įsivėlęs. - užbaigė Mark'o mintį perklausiusi ilgą jo pasakojimą ir linktelėjo. Suprantama. Jis sužinojo per daug, ir reikėjo pašalinti arba jį, arba ją pačią.
- Kaip miela iš jų pusės, jaučiuosi tokia svarbi, kad reikia tekinti informaciją apie mane. - tarė atsidusdama. Mergina pagaliau išdrįso nukreipti akis į šoną, deja, dabar nebuvo į ką spoksoti, kaip į stalo staltiesę.

- Tu visad buvai didelis galvos skausmas mano bosams, - šypteli Markas, žiūrėdamas į Fi kiek pakreipęs galvą.
Engelhardt žiūri į Jager ir jaučia, kaip negali jos paleisti. Tiesiog. Privalo.
- Aš Markas. Ir turiu žiauriai keistą pavardę. Krüger - Engelhardt, - pradeda, vis dar nenuleisdamas įdėmaus žvilgsnio.
- Man 25eri. Iki pilnametystės augau Vokietijoje. Ai, bet ką aš čia, tu mano bylą turbūt skersai išilgai ištyrinėjai, jei taip greit sugebėjai rasti Franką, - nusišypso.

- Gera jaustis reikalinga. - Fi šyptelėjo, ir išklausiusi Krügerio prisistatymo laisvąją ranką iš tašės ištraukė Mark'o failą.
- Va čia tai Tu klysti. Neskaičiau. Permečiau akimis tik tam, kad sužinočiau Alex'o pavardę. - tarė paduodama failą Engelhardtui pati mąstydama, kokio velnio ji neskaitė jo failo. Galbūt giliai širdyje mergina tikėjosi, kad iš paties vaikino išgirstas paaiškinimas nuskambės geriau ir nuoširdžiau negu juodos raidės perskaitytos ant balto lapo.

- Rimtai? Negi visai nebuvo smalsu kas aš toks, kiek žmonių nužudęs ir kiek vaikų turiu? - sukikena, trumpai perversdamas savo failą - vis dėlto pats niekad neturėjo progos jo paskaityti. Vaikinas padeda dokumentus ant staliuko ir vėl susikoncentruoja į Fi.
- Tai kaip dėl Corunos? - nekaltai šypteli, nežymiai suraukdamas nosį.

Fi blausiai šyptelėjo galvodama apie mintį, jog Markas gali turėti vaikų (šita mintis merginai atrodė tiesiog absurdiška). Išgirdusi pasiūlymą dėl Corunos merignos veidas vėl apsiniaukė.
- Niekur man nebus ramu, kol visi Alex'o bičiuliai neberodys gyvybės ženklų. - tyliai tarė mintyse griebdamasi už to kaip už šiaudo, nes susideal'inti su jos buvusio fiancės tapatybe vis dar buvo sunku (ir jausmas keistas, atrodo, kad šneki su tuo pačiu žmogumi, bet jo pavardė ir kai kurie charakterio bruožai kitokie), bet kartu giliai širdyje mergina norėjo normalių atostogų - ne tų, kurių paprašė, o gal tiksliau išsireikalavo iš Gario, kad galėtų pyškinti blogiukus, bet normalių atostogų su poilsiu ir gražiais vaizdais. Taigi jos ištartas sakinys skambėjo kaip apmaudus faktas.

Mark rankos dingo po stalu ir pasigirdo užtaisomo pistoleto klektelėjimas.
- Aš išvilioju jį į skersgatvį už penkiolikos metrų į rytus nuo čia, pasitink jį ten, - praneša, tą pačią akimirką pakildamas nuo kėdės. Kriugeris apsižvalgo, paslėpdamas pistoletą dėkle, o tada - po marškinėliais ir ramiai nužingsniuoja prie Franko. Engelhardt įsitaiso šalia jo ir apturi trumpą, pusės minutės pokalbį apie tai, kaip Markas prisidirbo ir kaip jiems reikia pasikalbėti ten, kur nėra papildomų ausų. Abu vyrai pakyla nuo baro ir patraukia link išėjimo.

Fi išsprogdino akis, ir suklinksėjusi pamatė Marką jau sėdintį ir šnekučiuojantį prie baro su Franku. Nepripratusi prie tokios vaikino kalbos Fijojo numetė reikiamą pinigų sumą už gėrimą, susidėjo visą savo turtą į tašę, ir nieko nelaukusi paliko kavinę. Nuėjusi į reikiamą skersgatvį mergina atsistojo už didelės šiukšlių dėžės ir išsitraukusi pistoletą, jį užtaisė. O tada laukė pasirodant vaikinų.

Vaikinai pasirodo labai greit, trumpa kelionė ir Markas parodo kelią Frankui į skersgatvį, kuris bus tikriausiai paskutinė vieta, kurią jis matys gyvenime. Tokia vat smulkmenėlė, kad Engelhardt dar nei kart nėra žmogaus nužudęs, tai jis kažkodėl labai ir nespinduliuoja noru trauktis pistoleto. Tiesiog tempia gumą, kalbėdamas su Franku ir laukdamas, pakol Jagerytė ims veikti.