-Sakai išsikapstysim? Tikiuosi,-nusišypsojusi, Roxanne apsivijo rankomis mylimojo kaklą. Buvo labai malonu jausti, kad jam geriau, daug geriau. Per pastarąsias kelias minutes Arthur nusišypsojo daugiau, negu per šį mėnesį, o tai tikrai džiugino Roxie ir skatino ją patikėti optimistiškais mylimojo žodžiais. Kai kalba pasisuko apie daug liūdnesnius dalykus, Roxanne prikando lūpą ir atsiduso. Buvo sunku galvoti ir kalbėti apie prarastus kūdikius, tačiau žinojo, kad to išvengti neišeis. Linktelėjusi, moteris išklausė Lindstrom ir prisivertė nežymiai šyptelėti,-Žinai.. nors sunku ir aš bijau, bet.. mes galėsim pabandyti vėl. Jeigu tik norėsim,-nusišypsojusi, Roxanne nustūmė blogas mintis į šalį tada, kai Arthur parodė iniciatyvą ir pradėjo ją bučiuoti. Nusprendusi neatsilikti, moteris stebėtinai greit pašalino jo drabužius ir tęsė labai malonų ir aistringą lūpų kontaktą. Kai jau abu buvo nuogi, žinoma, įvyko mums visiem puikiai žinomas ir aprašymo nereikalaujantis veiksmas.
Jau po visko, Roxanne išvargusi gulėjo šalia Arthur. Pasukusi galvą į mylimąjį, moteris nežymiai šyptelėjo pasisuko į jį visu kūnu. Vieną ranką padėjusi mylimąjam ant krūtinės, Roxie nusišypsojo ir nubraukė dar labiau nei paprastai susitaršiusius plaukus nuo akių.

Po grįžimo į Londoną buvo praėjęs maždaug mėnesis. Roxi buvo leidusi Gerard pagyventi pas ją. Na, darė tai ne vien dėl to, kad buvo itin gera persona, bet ir dėl to, kad turėjo slapstytis ir jai reikėjo ko nors, kas ją prižiūrėtų. Ką tik sužinojusi negerą naujieną, kad jos grupės gitaristas nusprendė pereiti groti kažkur kitur, visa susinervinusi Roxi sėdėjo ant sofos. Gėrė jau trečią puodelį kavos iš eilės tikėdamasi, kad kofeinas padės sugalvoti iš kur gauti kitą gerą gitaristą.
Kadangi negalėjo išeiti, Roxi buvo visiškai priklausoma nuo Gerard. Būtent jis parnešdavo namo maisto, (kadangi pirkdavo savo nuožiūra, dažniausiai pirkinių maišuose dominuodavo alkoholis) todėl Way laukė jo sugrįžtančio. Nuo pat ryto nebuvo nieko valgiusi ir nors nieko vis dar nesinorėjo, moteris suprato, jog toks badavimas ne į gerą kūdikiui.

Po kelių mėnesių nuo Roxanne pastojimo, Arthur apatiškai, kaip ir visą pastarąjį laiką, gulėjo savo kambaryje ant sujauktų ir, pagal įsigėrusį prakaito kvapą sprendžiant, šimtmečius nekeistų antklodžių. Kambarys atrodė kaip negyvenamas, nors vyras ten praleisdavo kone visą laiką, su pajungtu tv ir žiobarišku šlamštu bei per daug banaliais ir perrodytais filmais, rodomais įkyriai spingsinčiam ekrane.
Bet, kad ir kaip keista buvo, šį vakarą Lindstrom buvo blaivas. Na, beveik - išgėręs viso labo porą gurkšnių viskio, tad paveiktas alkoholio nebuvo. Jo paraudusios nuo nemigos ir be perstojo varomo šlamšto vidun akys spoksojo į dėmėtas ir nuo cigarečių pageltusias lubas. Mintyse sukosi visokios mintys, kad ir kaip jis taip sušiko savo gyvenimą, ar kodėl jis nebando išbristi iš gėrimų su laipsniais.

Roxanne pasirodė kambaryje. Matomas vaizdas nebestebino, tačiau žiūrint į taip atrodantį Arthur jai akyse vis dar kaupdavosi ašaros. Moteris vis kaltino save. Galvojo, kad kažką padarė ne taip, kad ką nors sugadino.. ir dėl to mylimasis taip įklimpo į alkoholį. Atsidususi Roxi nuėjo prie lango ir plačiai jį atidarė, ketindama išvėdintį dvoką miegamajame. Suspaudusi lūpas moteris pažvelgė į mylimąjį ir vėl atsiduso. Priėjusi prie lovos, atsisėdo šalia Arthur ir švelniai paglostė jo skruostą, kuris buvo kiek šiurkštokas nuo kelias dienas neskustos barzdos. Nusprendusi, kad reikia naudotis proga, kad Lindstrom dabar nėra visiškai girtas, Roxi krenkštelėjo ir pagaliau prakalbo:
-A, aš.. aš nėščia.

Arthur pajuto, kad Roxanne įėjo į kambarį, bet neparodė jokio gyvybės požymio jai net pravėrus langus. Jis toliau spoksojo į lubas, tik šį kartą galvojo, kokio velnio moteris prisiminė jo egzistenciją. Jis žinojo, kad nereikia viso iš nežinia kur susikaupusio pykčio, kad ir mintyse lieti ant moters, kurią jis myli, bet pasąmonė sakė atvirkščiai. Šiaip ar taip jis tylėjo ir tik pajutęs Rox svorį ant lovos krašto bei pirštus ant skruosto, pasistengė pasukti galvą ir pažiūrėti į jos pusę. Žinoma, išgirsti tų žodžių jis net nesitikėjo, bet kai suvirškino informaciją, suraukė antakius ir atsisėdo ant lovos.
- Bet... Kada? Kaip? Kiek laiko? Aš... Nesuprantu. - jis su pauzėmis pagaliau išmurmėjo, palūžusiu ir kimiu balsu. Juo buvo jau atpratęs naudotis, nebent reikėdavo išsirėkti ar juoktis be jokios aiškios priežasties.

Roxanne krenkštelėjo ir pažvelgė Gerard į akis. Įsitaisiusi patogiau, susikėlė kojas ant lovos ir jas sukryžiavo. Sunėrusi pirštus Roxi atsiduso ir pagaliau prabilo:
-Daugiau nei mėnesis, tačiau sužinojau visai neseniai. Dariau nėštumo testą, o vakar buvau pas gydytoją,-tyliai ištarusi šiuos žodžius, Roxi prikando lūpą ir kurį laiką vėl tylėjo. Kaupdamasi tam, ką ketino pasakyti, Way ranka perbraukė per plaukus ir galiausiai įsidrąsinusi pravėrė lūpas, ketindama kalbėti toliau.
-Tačiau.. Arthur, aš taip nebegaliu. Nebegaliu žiūrėti kaip toliau save žudai. Tau reikia susiimti. Ir aš ilgai bandžiau tau padėti, bet be tavo pastangų nieko nebus,-jos balsas užlūžo ir Roxi prireikė kelių akimirkų, kad jį atgautų,-Todėl.. jeigu man nepažadėsi, kad nuo šiandien meti gerti, aš išeisiu ir daugiau manęs nepamatysi. Kūdikio irgi.

Arthur išgirdęs visus Rox žodžius, net nebandė slėpti suglumusio žvilgsnio. Nesistengė jo ir nusukti nuo moters akių, o galiausiai ir pilvo. Po galais, ten buvo jo vaikas ir jis to realiai nepajėgė suvokti. Net nebandęs svarstyti, kokiais būdais (ar tiksliau kokios būsenos) jis sugebėjo jį užtaisyti moteriai, vyras tiesiog atsiduso. Ta vienintėlė sąlyga buvo tikras iššūkis.
- Roxanne... Viskas nėra taip paprasta. Ir negaliu pažadėti, kad viską mesiu. Dabar. Iš karto. Nežinau, ar suvoki tai iki galo, bet aš ir pats pripažįstu, kad esu alkoholikas... Galiu tik prižadėti, kad bandysiu, nes nenoriu prarasti tavęs visiškai. - po ilgai trukusios tylos, jis sugebėjo ištarti ir kiek virpančiais pirštais perbraukė per dar vis raudonus, tiesa kiek nublukusius ir ataugusiomis šaknimis plaukus. Jis sakė tiesą - nenorėjo jos prarasti ir vėl, o mintis, kad jai vienai tektų užauginti kūdikį taip pat nekėlė jokio susižavėjimo. Jis buvo savanaudis, bet norėjo šmėžuoti to dar neišsivysčiusio padaro gyvenime. Be to, jis vis dar mylėjo Rox.

Roxanne lengviau atsiduso. Nenorėjo jo palikti, dėl to Gerard baigus kalbėti, jai tarsi akmuo nuo širdies nusirito. Pasistengusi nusišypsoti, Roxi abiem rankomis suėmė mylimojo veidą ir nusišypsojo plačiau:
-Arthur, pastaruosius mėnesius jaučiausi taip, tarsi būčiau tave praradusi. Ir daugiau nebenoriu taip jaustis, nes aš tavęs siaubingai pasiilgau. Bet dabar darysim taip. Tu atsistosi. Nusiprausi. Išsivalysi dantis!-tyliai sukikenusi moteris tęsė,-O aš tuo tarpu surinksiu visą namuose esantį alkoholį ir pabandysiu vėl padaryti šitą kambarį gyvenamu,-kreivai šyptelėjusi Roxanne švelniai pabučiavo Arthur ir atsitraukusi atsistojo.

Arthur taip pat palengvėjo, kai sulaukė dar vieno švelnaus moters gesto ir atsakė į bučinį tuo pačių. Nors tai priminė tik lengvą prisilietimą ir vyras norėjo daugiau, nusprendė žmonos į nepatogią padėtį nestatyti (nereikėjo genijaus, kad suvoktum, jog nuo jo sklido nelabai viliojantis kvapas) ir jis ją trumpai apkabinęs pakilo nuo lovos ir dingo vonios kambaryje. Jame praleido pakankamai ilgą laiką, bandydamas viską permąstyti ir sugalvoti, kaip kuo greičiau atsikratyti nelemtos priklausomybės. Duše praleidęs apie valandą, jis apsisiautęs rankšluosčiu priėjo prie senokai nevalyto veidrodžio ir ryškiame apšvietime peržvelgė savo pavargusį, bet kažkokiais būdais tvyskantį jaunatviškumu, veidą. Greitai sumetė mintyse, kad reiktų nueiti į kirpyklą, nes jo plaukų spalva buvo siaubinga. Su tokiomis mintimis galvoje jis greitai, bet kruopščiais išsiplovė dantis ir greitai grįžo atgal į miegamąjį, su šypsena veide.

Arthur išėjus, Roxi nežymiai šyptelėjo ir apsidairė. Tyliai atsidususi, lazdelės pagalba sutvarkė ant grindų išmėtytus butelius, pribarstytus pelenus ir sutrintas nuorūkas. Pakeitusi patalynę, senąją sumetė į didelį šiukšlių maišą (kažkaip abejojo, ar pavyks atplauti kelių savaičių senumo alkoholio dėmes) ir visą tai burtų būdu išgabeno į lauką. Nusprendusi, kad kambarys jau išsivėdino, Roxanne uždarė langą ir įsitaisė ant lovos. Nors mylimojo alkoholizmo problema niekur nedingo, Roxanne pasidarė lengviau vien nuo minties, kad Arthur pagaliau ketina kažką dėl to daryti.
Kai Arthur sugrįžo, moteris plačiai nusišypsojo, nes, reikia pripažinti, susitvarkęs jis atrodė visai kitas žmogus, negu ji jau buvo įpratusi matyti pastaruosius kelis mėnesius. Pakilusi nuo lovos, Roxi priėjo prie vyro ir apsivijusi rankomis jo kaklą, kelias akimirkas žiūrėjo Lindstrom į akis. Prikandusi lūpą Way kurį laiką tylėjo, bet galiausiai sumurmėjo "Myliu tave." ir pabučiavo Arthur.

Sulaukęs bučinio, šį kartą tikrai atspindinčio išsakytus žodžius, Arthur šyptelėjo ir atsakė tuo pačiu. Jo delnai nuo Rox kaklo nuslydo jos rankomis ir apsistojo ties liemeniu. Bučiniui besitęsiant, vyras ją prisitraukė arčiau savęs ir dar po kelių akimirkų atitraukė lūpas nuo josios. Įkvėpęs taip trūkstamo oro gurkšnį, jis prikando lūpą. "Ir aš tave myliu, Rox." ištaręs tuos žodžius vėl įsisiurbė į jos lūpas, dar aršiau nei prieš tai. Besibučiuojant su Roxanne, jis patenkintas ir turbūt pirmą kartą per ilgą laiko tarpą laimingas, pagalvojo, kad priklausomybę alkoholiui jis tikrai gali iškeisti į mylimąją ir tą padarys. "Be to, primink man, kad turėčiau nueiti į kirpyklą." jis vėl vos atsitraukęs nuo jos, šyptelėjo.

Tyliai nusijuokusi, Roxi ranka perbraukė per šlapius Arthur plaukus ir kiek juos suvėlė. Raudonos spalvos beveik nebeliko, ji buvo nublukusi, todėl Roxi tyliai atsiduso ir nusprendusi tuo pasirūpinti vėliau, pratęsė bučinį. Kiek atsitraukusi, Roxanne pašalino rankšluostį, kuris buvo ant Arthur klubų ir nusirengė savo XXXL dydžio Nirvanos marškinėlius, su kuriais paprastai vaikščiodavo po namus. Kai jie abu jau stovėjo nuogi, Roxi nusitempė mylimąjį prie lovos o tada jau.. seksi taimas?
Žodžiu po visko, labai labai išvargę, bet šiaip labai laimingi jie užmigo. Pabudusi kitą rytą, Roxanne susiraukė, nes saulė švietė tiesiai į akis. Ji buvo įpratusi miegoti ilgai, o kadangi nujautė, kad dar anksti, net neplanavo artimiausiu metu išlipti iš lovos. Nusisukusi į kitą pusę moteris prisiglaudė prie Arthur ir galvą įtaisiusi kažkur tarp jo peties ir kaklo vėl užsimerkė.

Tą naktį Arthur kaip visada sunkiai tegalėjo užmigti, nors buvo siaubingai išvargęs. Kol Rox ramiai pūtė į akį, šis tiesiog apsikabinęs ją per liemenį, stebėjo jos kvėpavimą ir bandė miegoti. Užsnūdo tik paryčiais, bet pajutęs besivartančią žmoną, greitai vėl gulėjo plačiai atmerkęs akis ir su menka, bet šilta šypsenėle veide.
- Jau pabudai? - jis meiliai ir tyliai paklausė, pajusdamas moterį besirausiančią į jį. Jo kairės rankos pirštai vos liesdami odą perbėgo per Roxanne kūną ir apsistojo ties plaukais, lėtais ir raminamais judesiais praskirdami susivėlusias sruogas.

Išgirdusi mylimojo balsą Roxanne sumurmėjo kažką panašaus į "mmhphm" ir galiausiai pramerkė akis. Tiksliau vieną akį. Kreuvai šyptelėjusi moteris linktelėjo ir sukikeno:
-Dabar jau prabudau,-Roxi kalbėjo tyliai, nes jos burna buvo netoli Arthur ausies ir ji neabejojo, kad mylimasis ją išgirs. Kiek atsitraukusi Roxanne nubraukė susivėlusius plaukus nuo akių ir kiek susirūpinusi prikando lūpą,-Atrodai pavargęs. Miegojai?-kiek susiraukusi moteris kilstelėjo ranką ir pirštais švelniai paglostė Lindstrom skruostą.

Išgirdęs Roxi murmesius, Lindstrom nesusilaikęs vos girdimai sukikeno. - Miegojau? Šiek tiek. - jis gūžtelėjo pečiais, atsidusęs palinko arčiau moters ir patalpino bučinį jai ant lūpų.
- Ką šiandien žadam veikti? Ar nori dar miegot? - vyras vėl šyptelėjo. Galvoje dingtelėjo mintis, kad galėtų priprasti prie pastovaus šypsojimosi. Jis veidu dar labiau pasisuko į moterį ir jo ranka vėl apsistojo ant jos liemens.

Pajutusi mylimojo lūpas ant sau priklausančių Roxi nežymiai šyptelėjo ir atsakė į bučinį. Apsivijusi rankomis vyro kaklą Lindstrom kiek atsitraukė ir nusišypsojo. Buvo taip gera matyti jį blaivą, vėl besišypsanti.. Dėl tos priežasties Roxi pabandė išmesti iš galvos tą Arthur, kurį matė pastaruosius mėnesius sau įteikdama, kad daugiau tokio mylimojo nebamatys. Pasimuisčiusi Arthur glėbyje ir įsipatoginusi Roxi atsisėdo lovoje ir papurtė galvą:
-Nee, miegot nebeketinu. O planų neturiu. Ketinau eit apsipirkti, nes noriu bent kiek pertvarkyt namus, bet tai galiu padaryti ir viena. Kartu galim nuveikt ką nors įdomesnio,-tyliai sukikenusi Roxi pakštelėjo Arthur į lūpas.

-Po septynių arba aštuonių arba dar daugiau mėnesių-
Roxanne pasirodė prie namo durų. Greit jas atsirakinusi, su koja paspyrė ir palaukė, kol jos galutinai atsivers. Nuo žemės paėmusi tris didelius maišus, pabandė įsitalpinti į vidų, tačiau nelabai pavyko. Pasisukusi šonu moteris galiausiai įėjo į koridorių ir numetė visus pirkinius kažkur prie sienos. Mintyse vis keikė Arthur dėl to, kad jo nėra šalia, nes moteriai tampyti šitiek sveriančius daiktus yra tikrai ne į gerą.
Atsiraišiojus kerzų raištelius, moteris uždarė laukines duris ir jas užrakino. Pastaruoju metu jautėsi ne itin saugi, nes jau savaitę gyveno visiškai viena milžiniškame name, ne itin "draugiškame" rajone. Tyliai atsidususi moteris vėl paėmė visus maišus, ir su įvairiais padejavimais ir padūsavimais juos nusinešė į virtuvę, kur pradėjo dėti produktus į jų vietas.

Arthur išlipo iš žiobarų pasaulyje prabangiai ir oficialiai atrodančios mašinos ir su nedideliu krepšiu rankoje, priėjo prie namų durų. Vyras keletą minučių dar stoviniavo prie įėjimo, niekaip nesiryždamas atidaryti durų ir susitikti su savo žmona. Šie prieš kone 4 mėnesius siaubingai susipyko ir A rado pasiteisinimą pabėgti nuo savo bėdų darbo reikalais, kurie, švelniai tariant kiek užtruko.
Bet galiausiai Lindstrom išsitraukė raktą iš kišenės ir lėtai atrakino duris. Pasigirdo švelnus užrakto suklaksėjimas ir vyras nuspaudęs rankeną žemyn įsmuko į holą. Jei prieš porą minučių dar tikėjosi, kad Roxanne bus ne namie, jo viltys sužlugo išgirdus šurmulį virtuvėje. Jis atsidusęs numetė krepšį po kojomis ir nuleidęs galvą nupėdino į minėtąją patalpą, kur išvydo Rox, nugara stovinčią į jį ir kraustančią milžiniškus maišus.

Roxanne jau kelis mėnesius buvo kaip nesava. Po jų MILŽINIŠKO pykčio, ji nebuvo kalbėjusi su Arthur, nes jiem abiem tiesiog neleido išdidumas. Bet per visą šį laiką Roxi dar spėjo ir šiek tiek įsižeisti dėl to, kad štai ji, sėdi namuose viena, ketvirtą (beveik penktą!) mėnesį nėščia, o jis net nepasivargina paklausti, kaip jai sekasi. Kurį laiką Lindstrom net manė, kad tarp jų viskas baigta, tačiau vis vijo šią mintį šalin tikėdamasi, kad čia tik vienas iš tų barnių, kuriuos galima išspręsti paprasčiausiai atsiprašant.
Išgirdusi, kad kažkas įėjo į namus, tačiau nesitikėdama, kad tai gali būt Arthur, (raktą turėjo ir jos sesė, ir namų tvarkytoja) Roxanne kiek pasisuko ir sustingo. Pamiršusi faktą, kad ketino gerokai trinktelėti sutuoktiniui dėl to, kad paliko ją tokiam ilgam laiko tarpui, Roxi prikando lūpą ir greit priėjusi prie Arthur švelniai jį pabučiavo.

Arthur nervingai stovėjo tarpduryje, žiūrėdamas į savo dulkėtų batų galus, bet kai pakėlė akis, pamatė šonu pasisukusią moterį, kuri greitai prie jo artėjo. Arthur suinkštė, pajutęs jos lūpas ant saviškių ir vyro rankos greitai rado kelią prie jos liemens ir greitai jį apsivijo. Į bučinį jis atsakė daug karščiau ir tuo pačiu švelniau, nes buvo siaubingai išsiilgęs Roxanne ir jautėsi kaip kiaulė, kad nei jai skambino, nei stengėsi grįžti ankščiau.
Kai šiems pritrūko oro, jis atsiplešė nuo jos, bet tik lūpomis ir tik per menkiausią tarpą. Ir tik tada atėjo suvokimas, kad jos pilvas pasikeitęs... papilnėjęs ir standesnis. Ir rėmėsi jam į šonkaulius. Arthur išplėtęs akis pažvelgė žemyn į iškilimą ir atgal į Rox akis. Be žodžių tiesiog vėl įsisiurbė jai į lūpas, veiksme sutalpindamas visas emocijas ir neišsakomus žodžius.

Toliau jį bučiuodama Lindstrom rankomis apsivijo vyro kaklą ir kiek pasistiebė, taip beveik sulygindama jų ūgius. Atsitraukusi Roxanne nuleido akis ir padėjo galvą Arthur ant peties. Visas pyktis buvo dingęs, moteris tik džiaugėsi, kad mylimasis vėl su ja. Reikia pripažinti, be jo Roxi buvo velniškai sunku. Ji turėjo pati daryti praktiškai viską, ir nors nesiskundė, vis pagalvodavo, kad vyriška pagalba tikrai praverstų.
Vis dar nieko nesakydama Roxanne giliai įkvėpė, stengdamasi valdyti visas savo emocijas ir šiaip hormonus. Lindstrom jau buvo pastebėjusi, kad pastaruosius kelis mėnesius ją prajuokinti ar pravirkdyti buvo nepaprastai lengva.

Kai šie stovėjo apsikabinę ir tylėdami, Arthur lengvai atsiduso ir švelniai perbraukė ranka per moters plaukus.
- Roxi, atleisi man? Aš nekenčiu savęs turbūt labiau nei visada. - jis tyliai sumurmėjo, toliau apvijęs rankas aplink Roxanne ir net neplanuodamas judintis iš vietos. Žmogus buvo per daug išsiilgęs jos ir dar pamatęs, kad ši ne pirmą mėnesį nėščia, negalėjo daryti nieko daugiau, tik kaltinti save patį dėl visko, kas tarp jų įvyko. Jis net nenorėjo pagalvoti, kaip ji sugebėjo viena vaikščioti tokius atstumus iki būtiniausių vietų pati viena, nenorėjo pagalvoti, kiek jai teko iškęsti, kol šis tik uždirbinėjo lengvus pinigus ir stengėsi prastumti laiką, kvailiodamas su išvaizda ir vengdamas alkoholio. - Myliu tave. - A pridūrė po minutėlės apmąstymų, kurie sukosi jo galvoje.

Roxanne krenkštelėjo ir kilstelėjo galvą. Pažvelgusi Arthur į akis moteris prisivertė šyptelėti ir nežymiai linktelėjo. Nemanė, kad vien tik jis šitoj situacijoj kaltas, todėl tyliai atsidususi pravėrė lūpas:
-Aš irgi atsiprašau. Tai, ką pasakiau prieš tau išeinant.. Aš nežinau kas man buvo užėję.. Tiesiog.. negalėjau susitaikyt su faktu, kad mane palieki tokiam ilgam laiko tarpui. Maniau tavęs iš viso nebepamatysiu,-atsidususi moteris kilstelėjo ranką ir pirštų galiukais perbraukė per mylimojo skruostą. Kreivai šyptelėjusi tyliai sumurmėjo,-Aš irgi tave myliu.
Pagaliau šiek tiek atsitraukusi, Roxanne atsirėmė į sieną, prie kurios dabar buvo beveik prispausta ir pasinaudojusi proga nužvelgė priešais ją stovintį mylimąjį. Jis atrodė beveik taip pat kaip tada, kai jie matėsi pirmą kartą. Kreivai šyptelėjusi Lindstrom sukikeno:
-Man patinka tavo plaukų spalva.

Jo lūpas iškreipė menkas šypsnis ir jis dar kartą pabučiavo moterį. Trumpiau ir taip šiltai kaip visada. Atsitraukęs ir sulaukęs komplimento apie plaukus, tyliai sukikeno. - Juoda, žinau. Skambės kvailai, bet... Priminė tave. - jis trumpam nusuko akis ir vėl tvirčiau apsivijo ją rankomis, lyg kas nors norėtų ją nuo Arthur atplėšti.
- Atleidžiu. Bet kad ir kaip buvom susipykę... Turėjai man pasakyti apie kūdikį! - jis pasakė, pakeldamas antakius ir jo šiltas delnas apsistojo ant jos pilvo, kuriame susirangęs tūnojo vaikas. Jų vaikas. - Kiek mėnesių? - jis nemirksėdamas įsispoksojo į Roxanne akis. Galėjo atrodyti, kad jis piktas, bet lūpose vis dar žaidė šypsena.

-Žinai, galėjai tiesiog man paskambinti. Laukiau, kol tą padarysi, bet.. na, abu buvom per daug išdidūs,-kreivai šyptelėjusi moteris nubraukė plaukus nuo akių ir išgirdusi švelnų Arthur priekaištą atsiduso,-Žinau, bet.. Sužinojau tada, kai tu išvažiavai. Tuo metu vis dar buvau žiauriai pikta ir nusprendžiau kiek palaukti, gal tu žengsi pirmą žingsnį. Bet nieko nesulaukiau. Tada nusprendžiau, kad gal tu iš viso nebegrįši ir stengiaus susitaikyti su mintimi, kad tikriausiai teks tą padaryti vienai,-gūžtelėjusi pečiais Roxi prikando lūpą ir tyliai atsiduso.