Nelabai įtikėjęs visais girdimais gandais ir nusprendęs žiniomis įsitikinti pats, prie Evos kambario durų pasirodo Smitis. Vaikinas pernelyg tingus, kad trauktų rankas iš kišenių, todėl tiesiog paspardo medienos gabalą, užspaudusį įėjimą į naujosios profesorės kambarį.

Ashton atsisuka į tiesiog pernelyg pažįstamą balsą, vaikinas tik per plauką sutramdo atsirandančią šypseną ir kiek pasitraukia šonan, praleisdamas Evą arčiau durų.
- Arba kas? - kilsteli vieną iš antakių, žengdamas į kambarį.

(( Lopius :(((( ))

Gavęs sprigtą, Smitis tik sukikena, nejautri jo kakta, per daug kartų depresuodamas daužė ją į sieną, kiekvienam savo. Žodžiu, Aštis vietoj to, kad trenktų atgal, pagriebia Evą ir stipriai stipriai ją apsikabina.
- Aš čia bliamba tavęs pasiilgęs, o tuu... - išspaudžia, maigydamas merginą.

(( Nusidėjėlė, gėdos turėtum :((( ))

Simba labai jau nenoriai Evą paleidžia. Labai nenoriai. Išsišiepęs, Aštis nužvelgia nueinančią merginą. Ne taip, kaip ilgakojes skyles gatvėj, bet šiaip, tiriamu, įdėmiu, globėjišku žvilgsniu.
- Visa moteris. Graži moteris, - patenkintas šypteli, eidamas jam nurodyta linkme. Įsitaisęs ant sofos, Smitis pasisuka į Matteo.
- Iki paskutinės akimirkos netikėjau, kad tu įsidarbinai čia. ČIA. Šitame durnių laive? KAM? - išpučia akutes.

[[nesusivaldžiau - jis pats durnius (sun)]]

- Žinok vynuogės geriau negu... - Smitis sumosikuoja delnais, nerasdamas apibūdinimo Hogui. - Šita psichiatrinė, - užbaigia, trumpai papurtydamas galvą.
- Aš? - išsišiepia. - Man tokia vieta pats tas, bent nesijaučiu kokiu adaptuotu ar panašiai, čia galima rasti debiliškesnių net ir už mane, - sukikena Simba, patrindamas delnus
- O tai gert neįpilsi? - reikliai pasidomi, prieš tai apsižvalgęs.

(( Vilte, nieko tu nesupranti :(( ))

[[ššššššš :*]]

- Violetinė graži spalva, - taip tarp kitko murmteli, tyliai sukikendamas. Kur kas garsiau Simba nusižvengia po antro Evos išsireiškimo, išsidrėbdamas sofoje.
- Tai dėkui, - linkteli, paimdamas stiklinę. Šią pasukinėja rankose.
- Ir kaip tau pirmosios dienos? - kilsteli antakius, gurkštelėdamas stiklinės turinio.

- Viskas tau tinka. Net aš šalia gerai žiūrėčiaus. Kam rūpi ta kraujomaiša, - pakilnoja antakius, nugerdamas dar šiek tiek ugninės.
- Sesutė? - prisimerkia, susimąstydamas. - Kuri?

Smitis labai nuoširdžiai nusijuokia ir nuveda užjaučiamą žvilgsnį į Evą.
- Užjaučiu. Jūs visad gerai sutardavot, - išsišiepia, užsiversdamas ugninės stiklinę ir ją ištuštindamas.
- Mano pamokose dar nepasirodė. Seniai jas mačiau... aplamai. Kiek mudu laiko nebuvom susitikę, - vypteli, aiškiai nelabai patenkintas tokiu nebendravimu.
- Turėjo kas nors tavo gyvenime nutikti. Įdomaus.

Ashtas tyliai sukrizena.
- Žinai, čia veiksmas, kad ir koks yra labai mėgstamas. Tai jeigu kils noras trenkt kam nors į snukį ar išprievartaut šeštakursį - nesidrovėk, - išsišiepia.
- Dar nespėjai su niekuo susimušti? - po trumpos pauzelės pasidomi.

Ashton susigriebia už širdies, palinkdamas link Evos.
- O Eva! Mieloji! Ar nenukentėjai! - ryškiai padauginęs dramos paklausia, laisva ranka sugriebdamas sužalotąją puskės ranką. Simba dar kelias akimirkas pasimaivo, galiausiai paleidžia merginą.
- Sakyčiau jėgos nebuvo nelabai lygios, - sukikena, vėl sudribdamas sofoje.
- Kodėl nepaklausi manęs kaip man sekasi, - subamba.

Simba išlaiko surauktą veido miną, iki pat klausimo pabaigos. O gal atsakymo pradžios.
- Gerai! - dirbtinai sukrykščia, suplodamas delnais. Kelias akimirkas pasėdėjęs su itin plačia šypsena, Aštas vėl sunormalizuoja išraišką.
- Šiaip meh. ****** čia viskas, išvarau į Afganistaną, - rimtai linkteli ir sunku suprasti jis čia juokauja ar iš tikrųjų šalinasi.