Atsidususi Ames giliai įkvėpė ir atsilošė ant sofos. Tingiai pasukusi galvą May pusėn, Ames atsiduso ir tyliai paklausė:
-Ar visos taip elgias per vestuves? Jaučiuos kaip nesveika, čia turbūt nervingiausia diena mano gyvenime. Die, taigi ketinu tiesiog.. pastovėt prie altoriaus ir pakartot tą patį, ką sako kunigas, o nervinuos taip, kaip niekada ankščiau. Noriu viskio,-atsidususi Ames užmerkė akis ir suspaudė lūpas.

- Taip, visos. Tik kitos dar rėkauja, griauna dekoracijas, tada palenda po kokiu nors suolu ir sriūbauja, kad jų kelis milijonus kainavusios vestuvės yra nieko nevertos ir kad ji nekenčia savo sužadėtinio. Čia dar nėra blogiausias variantas. Ir viskas bus gerai, patikėk manim! - May greitai išbėrė ir vėl pradėjo energingai linksėti. Jos pozityvas vėl grįžo ir ši nenorėjo, kad Amy taip nervintųsi ir dar tokią dieną. - Ir ne, viskio tu negausi. Geriausiu atveju arbatos. Arba kavos. Nors vanduo irgi suveiktų. - ji gūžtelėjo ir vėl šyptelėjo draugei.

-Nenoriu arbatos. Ar kavos. Viskio paimčiau, bet.. Aš jau beveik nusiraminau,-dar kelis kartus giliai įkvėpusi Ames prikando lūpą ir aiškiai nusivylusi po kelių akimirkų ištarė,-Jeigu jis neateis, nueisiu prie altoriaus viena. Gi daugelis nuotakų nueina vienos, ane?

Ji ir vėl nutylėjo, nenorėjo sakyti, kad vienos nuotakos eina... beveik niekada? Tad ji tiesiog prisislinko arčiau Lee ir apkabino savo draugę tuo pačiu atsidusdama.
- Gerai, viskas. Užkniso. Einu ieškot Matt. Susitiksim, greitai. Nesinervink, nepersigerk raminamųjų ir apskritai negerk alkoholio. Mano geriausios draugės nuojauta veikia puikiai. - ji sukikeno ir vėl dingo pro duris, taip ir nesulaukusi Ames atsakymo.

May kalbant, Ames jau žiojosi kažką sakyti, tačiau nespėjo, nes Daletsky dingo žiauriai greitai. Atsidususi Lee nusispyrė batelius, kurie tikrai nesuteikė komforto jos kojoms, kurios buvo pripratusios prie kerzų ir pasistengė patogiau įsitaisyti ant sofos. Kiek tai buvo įmanoma, vilkint tokią suknelę.

Steven (aka evil perv stepdad) kažkokiais būdais sugebėjo įsigauti į dvarą ir dar atsekti Amy kambarį. Jis budriai apsižvalgė, ar niekas jo nemato ir ar nieko nėra aplinkui. Nuspaudęs durų rankeną, šis greitai įsmunka į kambarį ir paskui save užrakina duris. Vyras tikrai nenorėtų, kad jam ir Lee kas nors sutrukdytų. Galiausiai jis veidu pasisuko į moterį ir šlykščiai išsiviepė.

Išgirdusi atidaromas duris, Ames net nepasivargino pažiūrėti kas įėjo net neabejodama, kad tai viena iš pamergių. Tačiau užrakinamų durų garsas skambėjo velniškai įtariai, todėl Lee pramerkė akis ir tai, ką pamatė, jos tikrai nepradžiugino. Staigiai atsisėdusi, Lynn baimingai apsidairė, tikėdamasi kur nors aplinkui pamatyti kokį ginklą, kuriuo galėtų apsiginti nuo Steven, aiškiai turinčio vien ne itin gerą žadančių tikslų.

Pastebėjęs Amy išgąstį, kurį ji nelabai sėkmingai bandė nuslėpti, vyras tik dar labiau išsiviepė. Jam visada patiko jos bandymas pasipriešinti, kad ir kokie nesėkmingi jie buvo.
- Ir kaip aš turėčiau jaustis, kai negavau pakvietimo į tavo vestuves? - jis dusliu balsu, bet pakankamai aiškiai, kad Amy išgirstų, sumurmėjo. Ypač pabrėžė paskutinį žodį, mat jis visuomet vyrui kėlė šiokį tokį šleikštulį.

Nusprendusi, kad sugebės kaip nors apsiginti nuo pensijinio amžiaus senio ir be jokio ginklo, Ames nutraukė beviltiškas paieškas ir įsmeigė žudantį žvilgsnį į Steven, kuris artėjo prie jos. Vyptelėjusi Ames papurtė galvą:
-Negaliu patikėt. Po visko ką padarei, tu vis dar drįsti rodytis man akyse? Aš tavęs neįdaviau policijai, tačiau net neabejok, kad vis dar galiu tai padaryti. Manau, kad visiem būtų laabai įdomu sužinoti apie tai, ką išdarinėdavai su dvylikamete mergaite. Kiek dar nepilnamečių esi ištvirkinęs, m? Kiek savo pacienčių sugadinai nebepataisomai? Kiek palaužei taip, kaip mane?

Steven visą tą laiką, kol Amy liejo savo, matyt ilgokai užgniaužtą skausmą ir širdį, tiesiog toliau puse lūpu šypsojosi ir toliau artėjo link jos.
- O tu labai norėtum sužinoti, Ames? Norėtum įkurti kokią nors draugiją, beviltiškai bandyti sutaisyti jų ne tik kūnus, bet ir dvasias? - jis tiesiog suprunkštė ir galiausiai stovėjo visai arti moters. Grubiai ją pagriebė viena ranka ir prisitraukė kiek arčiau savęs.
- Tu visiškai nepasikeitei. Dar vis esi silpna, kaip ir tada, prieš dešimt metų. Bet nuoširdžiai stebiuosi, kad sugebėjai susirasti nėvykėlį, kuris tavimi pasitikėtų ir... jaustų kažką tau? Hm, tuom aš abejoju. Turbūt radai kažkokį būdą jį suvynioti ir pririšti prie savęs amžiams. Tu apgailėtina ir niekada nepasikeisi. Nepabėgsi nuo savo praeities, Amy. - jis tuo pačiu tonu murmėjo žodžius jai į veidą ir perbraukė pirštu per šios švelnų ir pudra padengtą skruostą.

Steven artinantis prie Ames, moteris sugniaužė kumščius ir net sudrebėjo, kai jis prispaudė ją prie savęs. Lee negalėjo įsivaizduoti nieko šlykštesnio, negu vėl jausti tą kūną po šitiek metų, vėl matyti tas akis, pilnas pykčio, pakiežos, neapykantos. Giliai įkvėpusi Lynn vyptelėjo:
-Tu apgailėtinas. Visada toks buvai. Prisidengęs savo garsia pavarde, gadinai gyvenimus vieną po kito. Jeigu ne tu, galbūt mama vis dar būtų gyva. Nors.. džiaugiuosi, kad ji taip ir nepamatė, į ką pavirtai,-bandydama išsilaisvinti iš Steven gniaužtų, Ames meldėsi, kad kuri nors iš draugių ateitų į kambarį. May nebuvo jau kurį laiką, todėl Lee tikėjosi, kad Steven draugija teks "džiaugtis" tik keletą minučių.
-Tu vis dar negali patikėt, kad sugebėjau išgyvent tą pragarą, kuriuo pavertei mano gyvenimą? Šis tas naujo, tiesa? Geriau melskis, kad leisčiau su tavim susitvarkyti policijai, o ne Brendonui ir Matt, nes prisiekiu Dievu, jie tavęs gyvo nepaliktų.

pasėdėjusi taip va, nebeteko kantrybės ir atsistojusi padėjo vaikščioti po visą salę, atidarinėdama kiekvieno kambario duris, kur turėjo rasti Amy.