Praktiškai viena ji ir težino apie šitą vietą, t.y. nedidelis butas, miegamasis net ne kitam kambaryj, o šalia svetainės palipus kelis laiptukus. Tvarkinga, švaru, tik kad apdulkėję nuo nesilankymo.

Fi su Elena įsvirduliavo į El butą. Su koja uždariusi duris, mergina atsargiai nuvedė Eleną tiesiai į lovą.
- O dabar pailsėk, gerai? - tarė prikandusi lūpą.

Elena vos tik supratus kad tyso ant lovos išleido trumpą atodusį ir timptelėjo lūpą. - Nepalik manęs vienos, bus beprotiškai liūdna. - gailiu balseliu sumurmėjo, vos ne dabar ji atlieka drebančio nuo šalčio katinuko rolę. - Ir šiaip, bijau kad tu pati kur pakrūmėj neliktum nakvot..

Fi tyliai sukikeno.
- Nepergyvenk, aš niekur neisiu. - linktelėjo, ir apklojusi El kaldra, nuėjo į svetainės erdvę, krito ant sofos ir užsnūdo.

Neesmė kad Elena dabar su dviem šalikais ir striuke ar tai paltu, vistiek apklota pasijuto lyg ja būtų jau pilnai pasirūpinta. Šyptelėjus ir užlūžo taip, su nežymiu dar užsilikusiu šypsniuku savo blyškiame veide.

Buvo gal 3 valanda nakties, kai tylą bute nutraukė šaižus skambutis. Kelias akimirkas palaikęs mygtuką nuspaustą, Smithas patraukia pirštą, tuo pačiu atsitraukdamas nuo durų žingsnį atgal. Patrindamas sušąlusius delnus, Aštas prikanda lūpą, vėl apmąstydamas žodžius, kuriuos nori pasakyti.

Fi buvo giliame sapne apie kalašnikovus ir rusus, kol nesuskambo skambutis, kurį mergina girdėjo pirmą kartą. Todėl nenuostabu, kad į jį reagavo pašokimu/nusivirtimu nuo sofkės ir iškeltu ginklu. Susiraukusi mergina įsijungė šviesą, ir priėjusi prie durų tyliai šias atidarė, pirma savęs iškėlusi ginklą. Pamačiusi apšviestą Smith'o veidą, Jager suklinksėjo.
- Ką po velnių Tu čia darai? - tyliai paklausė pati išeidama į koridorių ir uždarydama už savęs duris, kad neatsibustų El.

Durims atsidarius, Smith nusišypso, iškeldamas delnus prieš Fi pistoletą. Žino, kad ji tikrai nešaus, bet negi taip nelinksmiau. Jager išlindus, Ashtas taipogi žengia į laiptinės gilumą.
- Kažkaip ne taip viskas Šerninėj išėjo, - vypteli, iš kišenės išsitraukdamas kišeninį peiliuką. Kelias akimirkas Smith tyli, žiūrėdamas į ginklą.
- Net lauktuvių neatidaviau, - šypteli, pakeldamas akis į Jager ir ištiesdamas jai dovaną. - Antikvarinis. Nuknisau kai tarnavau Prancūzų legione, iš muziejaus. Napoleono laikų. Šiek tiek magiškai papimpintas, - paaiškina visą istoriją, susikišdamas rankas į kišenes.
- Galiu pasišnekėt su El? - pasiteirauja, žvilgtelėdamas į duris.

Fi suklinskėjo bukai spoksodama į peiliuką, bet jau taip bukai, kad net pamiršo ginklą nuleisti. Nu logiška, kad šūvio garsas daug lengviau pažadintų Eleną negu Simbos ir Fi pokalbis. Mergina jau beveik tiesė laisvąją ranką link peiliuko, bet staiga susiprotėjo, ko Aštas klausė.
- Jeigu žinotum kiek valandų, manau suprastum, kad ji miega. - tyliai sumurmėjo spoksodama į peiliuką kaip mažas vaikas į saldainį. Susiprotėjusi, kad vis dar laio iškelta pistoletą, nuleido jį šiek tiek žemiau, bet visiškai nepasislėpė.

Smithis nežymiai susiraukia.
- O kiek valandų? - pasidomi taip lyg niekur nieko, refleksiškai žvilgtelėdamas į riešą, ant kurio laikrodžio jau seniai nebėra - kažkaip atprato dėtis.

Fi suklinksėjo, nes pati nežinojo, kiek tiksliai valandų yra. Jai užteko žinoti, kad yra vėlai, nes už lango pakankamai tamsu.
- Šiek tiek po trijų. - sumurmėjo bandydama kažką įžiūrėti savo laikrodyje ant riešo. - Tave ką, nemiga kankina? - susiraukė.

Išgirdęs tikslų laiką, Smithas kaltai timpteli apatinę lūpą žemyn.
- Trys jau? O... geras. Man visai laiko juosto susimaišė, - pasiteisina, vėl šyptelėdamas.
- Galvojau devinta kokia, - sukikena, pasikasydamas pakaušį.
- Tai kaip supratau... aš turėčiau palaukti ryto... - labai nenoriai sumurma, puikiai žinodamas, kad ryte vėl nebeišdrįst ateiti ir pasišnekėti kaip suaugę žmonės. Išsiaiškinti, ar kai Elena pasakė ne, tai buvo jų santykių pabaiga, išsiaiškinti ar jie dar nori būti kartu ir ar iš vis kas nors juos dar sieja.

Fi atsidususi prikando lūpą. Nenorėjo pripažinti, kad beveik stoja į Smith'o pusę, bet pamačiusi jį tokiam būvyje negalėjo kitaip ir galvoti. Pasiklausiusi viena ausim, ar Elena vis dar miega, Fi pagaliau įsidėjo ginklą atgal į dėklą ant kojos. Tada apsižvalgiusi čiupo iš Smith'o peiliuką, ir pradėjo apžiūrinėti įvairias šio funkcijas.
- Kas Tave taip jau sužavėjo toje prancūzaitėje? - tyliai prunkštelėjo ir sukikeno Fijojo po kelių akimirkų, prisiminusi matytą personą užeigoje.

Aštas nežymiai vypteli.
- Ji tikrai graži, su šituo nepasiginčysi. Ir kai mes dviese, ji tikrai miela. Ir padėjo man atsigauti Prancūzijoje, - labai nuoširdžiai, be jokio melavimo, kad jis nesupranta kodėl ji jam patinka ir panašaus šūdo išdėsto.
- Plius ji mane supranta. Visai nepyko ir mes sutarėm būti draugais, - po trumpos pauzelės prideda.

Fi išsprogdino akis.
- Jeigu nebūčiau mačius, kad Tu tai tikrai pasakei, manyčiau, kad ne su Smith'u kalbu. - suklinksėjo akis patraukusi nuo peiliuko.
- Ką Tau ten padarė? - lėtai paklausė.

Po Fi pastabos Smithis sukikena, patrindamas delnus.
- Ilga istorija. Galėčiau papasakoti, bet čia labai šalta, - sumurma, demonstratyviai sudrebėdamas.
- Kaip smagu dabar būtų gauti karštos arbatos.. - svajingai nutęsia, alia netyčia ranka mostelėdamas į buto duris.
- Ar šiltai pasėdėti, - atsidūsta, kaip reikalas mėtydamas užuominas Fionai, kad jis nori atsisėst viduj.

Fi prunkštelėjo.
- Atsiprašau, kad buvau tokia nemandagi, ir nepakviečiau tamstos vidun. - demonstratyviai ir teatrališkai pasistaipė mergina.
- Tik nepažadink Elenos. - tarė tyliai atidarydama buto duris. - Neturiu žalio supratimo, kiek laiko ji vidutiniškai miega. - gūžtelėjo pečiais ir pamačiusi, kad kelias laisvas, įleido Smith'ą į vidų, Nuvairavusi pro svetainės sofas į virtuvę, užkaitė arbatinį. Kelias sekundes palaukusi neteko kantrybės, ir susiradusi savo lazdelę pagreitino virimo procesą. Po keletos sekundžių Fijojo jau davė arbatos puodelį Smith'ui.
- Tai dabar jau pasakok, kas per ilga istorija. - linktelėjo atsisėsdama ant sofkės.

Smithas plačiai išsišiepia ir įeina į butą paskui Fioną. Aštis kiek pasimarksto, apsiprasdaas prie tamsos koridoriuje ir suranda kur galėtų pasikabinti viršutinius rūbus. Nusiima striukę, nusiriša šaliką ir viską palikęs ant pakabos, nubinzena į svetainę, trindamas sušalusius delnus. Simba klesteli ant sofos ir įdėmiai žvalgosi aplink, apžiūrėdamas bene kiekvieną smulkmeną.
- Ačiū, - murmteli, paimdamas arbatos puodelį į rankas ir atsiremdamas į sofos atlošą.
- Istoriją?.. Geeerai. Tai va. Istorija vadinasi Smito nuotykiai atostogaujant, - linkteli ir nutyla, siurbtelėdamas karštos arbatos. Ir tyli, toliau siurbčiodamas arbatą.

Fi kelias sekundes laukė tęsinio.
- Taiiiii Tu man nieko nepasakosi? - nutęsė atsigerdama savos arbatos.

- Tiesa, - cakteli liežuviu Smithis, padėdamas arbatą ant stalo.
- Tai va. Buvau iškviestas apmokyti savanorių į Afganistaną. Kadangi tokių ten daug nebuvo, o ir po poros mėnesių tie patys išsilakstė, buvau pakviestas prisidėti prie Afganistano tvarkos palaikymo misijos. Pakvietė ukrainiečiai. Kadangi rusų kalba mokėjau, nebuvo labai sunku susikalbėti. Šiaip jau afganistaniečiai labai jau mūsų nemėgo, nes jie žiauriai nekenčia, kai kas nors kišasi į jų reikalus. Pagrindinė problema Afganistane - narkotikai. Visi tiesiog atvirai augina kanapes. Didžioji dalis narkotikų pasaulyje iš Afganistano. Ir kažkuris naujokas sutrypė vienos sodybos kanapių darželį, ko mes buvom griežtai prisakyti nedaryti. Dar tą pačią naktį mūsų stovyklą užpuolė. Viską sudegino, išžudė didžiąją dalį mūsiškių, o galiausiai likom keturiese. Pagal idėją turėjom susirasti kitos šalies dalinį ir viską raportuoti, bet vienas peršiko ir patepė. Kadangi jis buvo vienintelis normalus čiūvas, ėjau kartu su juo. Bičas buvo ne durnas, pasiūlė varyti į Prancūziją, svetimšalių legioną, kol mūsų dar nepaskelbė dezertyravusiais, ksas būtų belekaip šūdinai, nes tada tam bičui būtų buvę žiauriai blogai pasibaigę. Man tai kas, dingstu oru ir viskas. Šiaip ne taip nusidanginom į Prancūziją, aš perkėliau mus oru, prieš tai jį apsvaiginęs. Kita problema - pereiti atranką į tą legioną. Iš tikrųjų buvo žiauriai sunku, netgi man. Itin sunkus psichologinis testas, labai daug fizinio krūvio, žiauriai sunkūs ruožai. Bet patekau. Mano draugas deja - ne. Keletą savaičių buvau tik šiaip eilinis. Ten nėra jokio laisvalaikio. Dažniausiai - kekšės ir narkotikai. Ir aplamai, labai sunku išsilaikyti, daug žudynių ir daug misijų. Čia jau ne Amerikos kariuomenė ar dar koks šūdas. Galiausiai ****** man būt eiliniu, panaudojau bšk magijos ir pyst - seržantas Smitas. Spardžiau eilinius, ką turbūt matei feisbuke ir gan linksmai leidau laiką. O Scarlett atsirado dar kai buvau eilinis - tada buvo sunkiausia. Labai dažnai prisimindavau Eleną, dėl ko neišsimiegodavau, o paskui turėdavau rimtai atkentėti. Bet ji man padėjo bent kiek užsimiršti... - užbaigia, nežymiai linktelėdamas ir vėl paimdamas puodelį į rankas. (( Pagaliau mano domėjimasis ir visų parodų lankymas bent kur padėjo :DDD Šitą istoriją mąsčiau du mėnesius :DDDD))
- O kaip tau? Kas naujo? Tikiuos pakasei tą debilą? - taip lyg niekur nieko pasidomi, omenyje turėdamas Marką.

Fi išsižiojusi klausė linksmai verkti verčiančios Smith'o istorijos.
- Taip, dėja, nuotraukas matyti teko. - sukikeno mergina.
Išgirdusi klausimą be žodžių išgėrė visą savo arbatą.
- Joooo, about that... - Jager prikando lūpą.
- Tas debilas... - tarė pamegdžiodama Smith'o balsą, kas jai, tarp kito, gan gerai sekėsi. - ... vis dar gyvas. Bet šito net negaliu palyginti su tuo, ką sužinojau lygiai prieš kelias valandas. - prunkštelėjo mergina.
- Pasiruošęs? - atsiklausė. - Aš turiu tris seseris. - žybtelėjo akim ir žiauriai ramiu balsu pasakė. - Tiesą pasakius, viena iš jų guli vat va ten. - maktelėjo galva į Elenos pusę.

Išgirdęs apie seses, Smith per daug nenustemba – 10 metų Hogvartse pakankamai ilgas laiko tarpas norint įsitikinti, kad Londonas – neatrastų giminių kraštas. Tačiau nurodžius vieną iš seserų, Smithis netikėdamas žvilgteli į tą pusę, o tada vėl į Fi, išpūtęs akis ir iškėlęs antakius.
- O! - linksmai, tyliai šūkteli, nusišypsodamas.
- O tai gal antra sesė Di, o trečia Jenny? - sukikena, aiškiai nesuprasdamas kaip arti tiesos yra.

Fi susiraukė.
- Tiesą pasakius pirma yra Žaklina, tada aš, tada Elena ir tada Jenny - greit suskaičiavo minyse merginų amžius. Tada išsprogdino akis.
- Kai manai, kad gyvenime nieko nebegali būti naujo, še Tau kad nori. - sukikeno.

Smitis nuleidžia antakius ir sumirksi.
- Ar Žaklina graži ir netekėjus? - išsišiepia. Simba neima situacijos pernelyg rimtai. Niekas nemirė, o turėt daug giminių visad smagiau.

Fi kilstelėjo antakį.
- Tu ką, bandai visas priversti turėti Smith pavardę? - prunkštelėjo.